Ne tik per Vėlines, bet ir kitais ilgais rudens ar žiemos vakarais mėgstu mintimis pabendrauti su Anapilin išėjusiais giminėmis bei pažįstamais.

Antrojo artilerijos pulko pabūklai Didžiosios Rinkos aikštėje.

Antrojo artilerijos pulko pabūklai Didžiosios Rinkos aikštėje.

Tačiau tarpukario Lietuvos Generalinio štabo pulkininko Justino Kibirkščio kapą su paminklu Kėdainių Kauno gatvės kapinėse neseniai aplankiau realybėje.
Pulkininkas mirė, kai iki jo keturiasdešimtmečio sukakties tebuvo likę dešimt dienų. Tėvas man pasakojo, kad J. Kibirkštis Anapilin anksti išėjo ne mūšio lauke, bet susinervinęs ir „užmuštas apopleksijos“ krito nuo žirgo negyvas. Paliko žmoną bei du vaikus – dukrą Ireną ir keliais metais jaunesnį sūnų Justą.

Po revoliucijos – ginti Tėvynę
Šįmet sukako 120 metų nuo pulkininko Justino Kibirkščio gimimo ir 80 metų nuo mirties. Jis gimė 1894-ųjų lapkričio 17-ąją tuomečio Dusetų valsčiaus Dumblynės kaime.

Kėdainiuose dislokuoto Antrojo artilerijos pulko vadu 1929-ųjų birželio 15-ąją buvo paskirtas Generalinio štabo pulkininkas Justinas Kibirkštis.

Kėdainiuose dislokuoto Antrojo artilerijos pulko vadu 1929-ųjų birželio 15-ąją buvo paskirtas Generalinio štabo pulkininkas Justinas Kibirkštis.

Dusetų valsčius garsėjo atkakliais, tvirto charakterio žmonėmis, kurie nuo seno buvo išskirtinai aktyvūs – dalyvavo Kosciuškos sukilime, 1831 metais kovėsi Emilijos Pliaterytės būriuose, o vienas 1863-ųjų sukilėlių vadų Kazimieras Lukošiūnas kilęs iš Ragavos, kuri – vos už pusantro kilometro nuo Justino Kibirkščio gimtojo kaimo.
Grįžęs iš Rusijos Justinas Kibirkštis kartu su broliu Juozu, bendrapavardžiu Ignu (nežinoma, ar pastarąjį su broliais siejo giminystės ryšiai) ir kitais kaimo vyrais tvėrė Dusetų savivaldą.
Juozas Kibirkštis buvo ilgametis Dusetų valsčiaus viršaitis, o Justinas 1915–1916 metais studijavo Sankt Peterburgo politechnikos institute, buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę. 1918 metais jis tapo Pirmojo atskirojo lietuvių bataliono Vitebske karininku.
Po revoliucijos lietuviai karininkai būrėsi organizuotai ginti Tėvynę. Nuspręsti, beje, buvo nelengva.
Tai, pavyzdžiui, patyrė Vytauto Didžiojo lietuvių batalionas Sibire. Atsisakius jungtis prie bolševikų, jis buvo jėga išformuotas, o komitetas užkapotas kardais. Kas galėjo garantuoti, kad taip neatsitiks ir Vitebske?
Grįžusiesiems į Lietuvą taip pat buvo nelengva: savanorius verbavo ir bolševikai (iš Rusijos jų čia buvo priplūdę bent 20 tūkst.), ir Lenkijos, ir Bermonto-Avalovo kariniai junginiai.
O Lenkijos diktatorius Juozapas Pilsudskis (jo senelė kilusi iš Kėdainių krašto, Pajieslio, fundavo Krakių bažnyčios statybą) kvietė kurti bendrą Lietuvos ir Lenkijos kariuomenę.
Palaikančiųjų pastarąją idėją daug neatsirado – kartu žlugo ir 1920 metais lenkų karinės organizacijos POW ruoštas sąmokslas.
„Lietuviai – pagal kilmę, o lenkai – pagal religiją ir kultūrą“ pralaimėjo. Pilsudskio pataikūnams nepavyko prie Lenkijos prijungti ir Krakių apylinkių su jo senelės dvarais. O Kėdainių lenkiškumas pasirodė esąs tik Lenkijos propagandos burbulas.

Antrojo artilerijos pulko kariai Šviesiausiosios gimnazijos užnugaryje.

Antrojo artilerijos pulko kariai Šviesiausiosios gimnazijos užnugaryje.

Kaip organizuota Kėdainiuose?
1918-ųjų pabaigoje J. Kibirkštis jau buvo Lietuvoje. Tų metų spalio 18-ąją sudarytame Lietuvai norinčių tarnauti karininkų sąraše jis įrašytas 33-uoju numeriu.
Lietuvos kariuomenė sparčiai formavosi. 1919 metų sausio mėnesį joje jau buvo 3000 savanorių. Kaip kariuomenė buvo organizuojama Kėdainiuose?
1918 metų gruodžio 31-ąją Kėdainių apskrities apsaugos viršininku buvo paskirtas iš šio krašto kilęs Juozas Šarauskas (vėliau – pulkininkas). Jis turėjo organizuoti gynybą, kviesti ir telkti savanorius, perimti iš vokiečių buvusias rusų kareivines, platinti atsišaukimus.
Panevėžį užėmus Raudonajai armijai, iš to miesto pasitraukė devyni savanoriai. Pakeliui į Kėdainius prie jų prisijungė daugiau vyrų, tad į mūsų miestą įžygiavo jau 150 savanorių ir 4 karininkai, tarp kurių – Justinas Kibirkštis.
Karininkai jojo raiti, buvo gerai ginkluoti. Kiti savanoriai žygiavo dar be uniformų, su drabužiais, kokiais išėjo iš namų. Daug jų ginklų netiko naudojimui.
Bet įspūdį šie kariūnai darė teigiamą: žygiavo nedideliais būreliais, rikiuotėje. Tarp būrių arkliai traukė roges su kulkosvaidžiais.

Antrojo artilerijos pulko dešimties metų jubiliejų 1929-aisiais šventė visas Kėdainių miestas.

Antrojo artilerijos pulko dešimties metų jubiliejų 1929-aisiais šventė visas Kėdainių miestas.

Tik nedaugelis žinojo, kad tai – kulkosvaidžių imitacijos: tai šineliu uždengtas verpimo ratelis, tai koks blukis įdėtas. Priešiškos jėgos tai įvertino kaip didelę jėgą.
Savanorių nuotaika buvo gera, per Kėdainius jie žygiavo dainuodami. Kariškos lietuviškos dainos dar nebuvo sukurtos, tad dažnai tenkintasi žygiavimui tinkamais kone vaikiškais motyvais: „Išėjo tėvelis į mišką, … nušovė tėvelis pelėdą, …“.
Amžininkai pasakojo, kad ta daina darė didžiulį įspūdį. Kėdainiečiai, daugelis kurių kalbėdavo lenkiškai, išgirdę savą „vaiską“ dainuojant lietuviškai, braukė ašaras.

Raudonarmiečius privertė trauktis
Kad to „vaisko“ atrodytų daugiau nei iš tikro buvo, po Kėdainius jis žygiavo ratu: pagrindine gatve – su daina, tada tylomis palaukėm – į išeities tašką ir vėl, kaip naujas būrys, pagrindinėm gatvėm.
Žinia apie savanorius greitai pasiekė rusų bolševikinę armiją, kurios štabas buvo vos už 20 kilometrų – Šėtoje. Bolševikai tuojau atsiuntė grasinantį laišką, reikalaudami, kad savanoriai pasiduotų, sudėtų ginklus, o jei ne, tai bus sunaikinti, jų artimųjų sodybos – sudegintos. Koks pažįstamas grasinimas, kurį sovietai plačiai naudojo, Lietuvai praradus nepriklausomybę!
Netrukus bolševikai grasinimus pabandė įgyvendinti: puolė, o sutiktą Kaplių mokytoją savanorį sužeidė dviem kardo smūgiais į galvą. Galėjo ir nužudyti, bet paliko gyvą todėl, kad šis praneštų saviesiems, kokie galingi raudonarmiečiai.
Tačiau Kėdainių Rusijos armijai užimti nepavyko – savanoriai raudonarmiečius privertė trauktis. Kartu žlugo bolševikų viltys sulipdyti marionetinę Litbelo respubliką.

Antrojo artilerijos pulko pabūklų depas ir arklidės Radvilų gatvėje. Gaila, bet šių pastatų likučiai, jau atgavus Nepriklausomybę, buvo nugriauti.

Antrojo artilerijos pulko pabūklų depas ir arklidės Radvilų gatvėje. Gaila, bet šių pastatų likučiai, jau atgavus Nepriklausomybę, buvo nugriauti.

Savanoriai – ne vien lietuviai
Į Lietuvos kariuomenę savanoriais ėjo ne vien lietuviai. 1938 metų duomenimis, savanoriais buvo pripažinti ir apdovanoti medaliais 9995 asmenys, iš jų 9768 lietuviai, 82 žydai, 67 latviai, 41 gudas, 15 vokiečių, 13 rusų, 5 lenkai ir 4 kitų tautybių.
Be savanorių, kovose dalyvavo ir samdyti vokiečių kariai.
Gydytojas Jarašius savo prisiminimuose rašo, kad Kėdainių geležinkelio stotyje lietuvės, lenkės, žydės, vokietės, norėdamos palengvinti savanorių dalią, laukdavo jų pravažiuojančių su valgiais ir drabužiais.
Raudonarmiečių artilerijos sviediniai krito Juozapavoje (maždaug dabartinės Žemaitės gatvės rajone) ir kurį laiką jiems negalėta atsikirsti. Tačiau 1922-ųjų spalio 19-ąją Kėdainiuose jau atsirado sava artilerija.
Kėdainių centre – senose caro laikų kareivinėse, buvusio karmelitų vienuolyno teritorijoje ir kieme už Šviesiausiosios gimnazijos – buvo dislokuotas lietuvių kariuomenės Antrasis artilerijos pulkas.
Vienuolyno kieme nuo rusų laikų buvo užsilikusios arklidės bei patrankų depas.
Pagrindinė patrankų transportavimo priemonė buvo arkliai, todėl miesto centre buvo įrengtos ir arklidės.

Į paskutinę kelionę Justiną Kibirkštį lydėjo daugybė žmonių. Istorinėje N. Gaulios nuotraukoje – momentas, kai karstas išneštas iš bažnyčios ir laidotuvių procesija pasuko kapinių link.

Į paskutinę kelionę Justiną Kibirkštį lydėjo daugybė žmonių. Istorinėje N. Gaulios nuotraukoje – momentas, kai karstas išneštas iš bažnyčios ir laidotuvių procesija pasuko kapinių link.

Buvo atvykęs A. Smetona
1929 metų birželio 15 dieną Antrojo artilerijos pulko vadu paskirtas Generalinio štabo pulkininkas Justinas Kibirkštis. Jis jau buvo kovų užgrūdintas ir didelę karinę patirtį turintis karininkas.
Už pasižymėjimą kovose su bolševikinės Rusijos kariuomene Justinas Kibirkštis 1919 metų gruodžio 6 dieną buvo apdovanotas Pirmojo laipsnio kryžiumi „Už Tėvynę“ (nuo 1920 m. šis apdovanojimas vadinamas Vyties kryžiumi).
J. Kibirkštis kovojo ir su Bermonto-Avalovo karinėmis formuotėmis, ir su pilsudskinės Lenkijos daliniais. Jis buvo išprusęs karinio mokslo srityje – baigęs Aukštuosius karininkų kursus, 1927 metais mokėsi Čekoslovakijos Generalinio štabo akademijoje, 1928–1929 m. buvo Vyriausiojo štabo karo mokslo valdybos viršininkas. Užsitarnavo pulkininko laipsnį.
Sustiprėjusi, išaugusi mūsų artilerija tuo metu buvo suskirstyta į 3 baterijas. Pirmoji baterija ir štabas liko Kėdainiuose, antroji baterija perkelta į Seredžių, o trečioji – į Raseinius.
1929 m. Antrasis artilerijos pulkas Kėdainiuose iškilmingai šventė savo dešimtmetį. Šventė ir visas miestas. Vienas iš pagrindinių renginio organizatorių, žinoma, buvo pulko vadas Justinas Kibirkštis.
Į šventę buvo atvykęs net valstybės Prezidentas Antanas Smetona. Kėdainiuose jis, beje, lankydavosi ir inkognito – pas savo draugą gydytoją Jarašių, gyvenusį Radvilų gatvėje (dabar tame pastate – Krakių parduotuvėlė).

Antrojo artilerijos pulko vado Generalinio štabo pulkininko Justino Kibirkščio kapo paminklas – kultūros paveldo objektas. (E. J. Morkūno nuotr.)

Antrojo artilerijos pulko vado Generalinio štabo pulkininko Justino Kibirkščio kapo paminklas – kultūros paveldo objektas. (E. J. Morkūno nuotr.)

Darė kultūrinę įtaką
Artilerijos pulko buvimas ne tik didino Kėdainių krašto saugumą, bet darė jam didelę kultūrinę įtaką. Tarnyba kariuomenėje mažino neraštingumą, daugelis kareivių įgydavo profesijas, kurias vargiai įgytų, ūkininkaudami kaimuose.
Miestui buvo naudinga ir pulke sukurta ugniagesių komanda. Kartu su kėdainiečiais kariūnai švęsdavo įvairias valstybines šventes.
Rugsėjo 8-ąją, Vėliavos pakėlimo dieną, kareivinės būdavo dabinamos girliandomis. Jose ir karininkų klube skaitytos paskaitos, ruošti scenos vaidinimai, rengti kaukių baliai, suburtas styginis, o vėliau ir dūdų orkestrai, puoštos eglutės, minėtos Kalėdos.
Į šventinius renginius kariškiai žygiuodavo, aidint dūdų orkestro garsams.

Lydėjo daugybė žmonių
Pulkininkas Justinas Kibirkštis buvo pašarvotas mūrinėje šv. Jurgio bažnyčioje. Ji laikyta ir karių maldos namais, ant jos pilioriaus granite surašyti už Lietuvos laisvę žuvę savanoriai.
Justinas Kibirkštis buvo labai mylimas kareivių ir miestelėnų. Į paskutinę kelionę jį lydėjo daugybė žmonių, iškilminga karių rikiuotė.
Prieš karstą ant pagalvėlių buvo nešami kariniai apdovanojimai. Didelę pagarbą velioniui liudija ir rausvo granito paminklas bei metaline tvorele aptverta erdvi kapavietė.
Pokariu, bene iki 1960 metų, prie tvorelės buvo likę daug prieš karą madingų dirbtinių metalinių gėlių, į įstiklintas skardines dėžes sudėtų vainikų.
Ant paminklo pritvirtintas Kristaus galvos bareljefas. Jo apačioje puslankiu iškaltas užrašas: „Gerą kovą kovojau, žygį atlikau, tikėjimo nepraradau. Už tai man skirtas teisybės vainikas. II. Tim. 4F“
Žemiau įrašo ovaliniame rėmelyje – portretinė fajansinė pulkininko nuotrauka, žemiau jos – įrašas:
A. † A.
GEN. ŠT. PULKININKAS
JUSTINAS
KIBIRKŠTIS
2 ARTILERIJOS PULKO VADAS
GIMĖ 1894-XI-17 MIRĖ 1934-XI-7
O ant rausvo šlifuoto granito antkapinės plokštės iškalta:
SAVO VADUI
GEN. ŠT. PULKININKUI
KIBIRKŠČIUI
ARTILERIJOS PULKAS
Dabar šis paminklas – kultūros paveldo objektas Nr. 1040 (L 1040).

Nugriauti keli pastatai
Antrasis artilerijos pulkas Kėdainiuose buvo iki pat sovietų okupacijos.
Nacių okupacijos laikais ten buvo vokiečių kareivinės, jose laikyti rusų belaisviai.
Po karo Kėdainiuose buvo dislokuotas sovietinis karinis dalinys. Kiek vėliau jį iškėlė iš miesto centro, o pastatai buvo atiduoti Elektros aparatūros gamyklai.
Vienuolyne įsikūrė gamyklos administracija, o ūkiniuose jo pastatuose – štampavimo, galvaninis, įrankinis, dažymo, liejimo cechai. Šv. Juozapo bažnyčia buvo paversta sandėliu.
Vyresnieji kėdainiečiai dar prisimena, kad sovietmečiu caro laikų kareivinėse už Šviesiosios gimnazijos kurį laiką buvo kino teatras, į kurį įeidavome pro vartus iš Gedimino gatvės.
Gaila, bet, jau atkūrus Nepriklausomybę, buvo nugriauti istoriniai depo ir arklidžių pastatai, dabar šalia tos vietos pastatytas laidojimo biuras.

Eligijus Juvencijus Morkūnas

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.