Lietuvių kalba – ne vienintelis iššūkis grįžtančių emigrantų vaikams

1

Nors į gimtinę grįžtančių emigrantų antplūdžio Lietuva nesulaukia, mokyklas kasmet papildo bent po keletą iš užsienio parvykusių lietuvaičių ar mišrių šeimų vaikų.

 Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazijos pavaduotoja ugdymui R. Naruševičienė teigė, kad mokykloje sudarytos sąlygos lankyti įvairių dalykų konsultacijas siekiant užpildyti programų skirtumus ir ugdymosi spragas, taip pat sudaromi individualūs mokymo planai.

Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazijos pavaduotoja ugdymui R. Naruševičienė teigė, kad mokykloje sudarytos sąlygos lankyti įvairių dalykų konsultacijas siekiant užpildyti programų skirtumus ir ugdymosi spragas, taip pat sudaromi individualūs mokymo planai.

Kaip sekasi iš kitos šalies ir kultūros ištrauktiems, arba, kaip teigia viena pašnekovė, su šaknimis išrautiems, vaikams adaptuotis mūsų rajono mokyklose? Pagrindinės problemos, kurias nurodė kalbinti pedagogai, yra susijusios su švietimo sistemų skirtumais, lietuvių kalbos mokymusi, kultūriniais skirtumais, patyčiomis.
Daugiausia grįžtančiųjų – iš Jungtinės Karalystės
Per pastaruosius šešerius metus į Kėdainių rajono savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas iš užsienio atvyko arba sugrįžo mokytis vidutiniškai po 17 mokinių per metus. Į šį skaičių įtraukiami ir priešmokyklinukai. Šių mokslo metų pradžioje tokių vaikų buvo septyniolika, o gausiausio mokinukų antplūdžio rajonas buvo sulaukęs 2014 metais – tuomet iš užsienio atvyko net 30 vaikų, 16 iš jų papildė kaimo, o likusieji – miesto mokyklų klases.
Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vyriausiojo specialisto Ryto Tamašausko duomenimis, daugiausia mokinių – vidutiniškai po 12 per pastaruosius trejetą metų – parvyko iš populiariausios tarp emigrantų šalies – Jungtinės Karalystės. Antroje vietoje yra Airija. Po keletą mokinukų sugrįžta iš Norvegijos, Vokietijos, Danijos, Olandijos, Ispanijos, Ukrainos, Šveicarijos, yra atvykusių ir iš Malaizijos. Išskyrus vieną kitą, didžioji dauguma yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Skiriasi mokymosi metodai
„Pagrindinės problemos vaikams sugrįžus iš užsienio yra susijusios su Lietuvos ir užsienio šalių švietimo sistemų, mokymosi metodų skirtumais, lietuvių kalbos mokymusi“, – konstatuoja Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazijos pavaduotoja ugdymui Rita Naruševičienė.
Per penkerius metus į šią mokyklą iš užsienio – Anglijos, Airijos, Danijos, Šveicarijos, Kaliningrado srities – atvyko arba sugrįžo 16 vaikų. Daugiausia jų – po penkis mokinius – grįžo per 2013–2014 mokslo metus ir 2016 – 2017 mokslo metų pradžioje.

(Iš kairės) Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro socialinė pedagogė V. Pilkienė, Jaunimo ir Neformaliojo vaikų švietimo skyrių vedėja A. Jociuvienė bei anglų kalbos mokytoja I. Milašiutė.

(Iš kairės) Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro socialinė pedagogė V. Pilkienė, Jaunimo ir Neformaliojo vaikų švietimo skyrių vedėja A. Jociuvienė bei anglų kalbos mokytoja I. Milašiutė.

Pasak pavaduotojos ugdymui, vaikai dažniausiai atvyksta arba grįžta su vienu iš tėvų – mama. Visi atvykę vaikai yra 8–11 metų. „Paprastai atvykę arba grįžę vaikai pakankamai gerai kalba lietuviškai, nes auga lietuviškose šeimose. Tik viena mokinė visai nemokėjo lietuvių kalbos, bet buvo labai imli ir gabi, todėl labai greitai ją pramoko“, – teigė R. Naruševičienė.
Grįžę iš užsienio vaikai tvirtina, jog užsienyje mokytis jiems buvo daug lengviau. Priimant atvykusius (grįžusius) iš užsienio mokinius progimnazijos komisija įvertina jų mokymosi pasiekimus. „Kai kurie mokiniai sėkmingai išlaiko žinių patikrinimo testus ir jiems nereikia jokios mokymosi pagalbos. Tačiau vaikų žinios, gebėjimai, užsienyje gyventas laikas, ugdymosi aplinka labai skiriasi“, – pastebi pavaduotoja ugdymui. Pasak jos, vieniems mokiniams užtenka pusės metų papildomo mokytojų dėmesio, kitiems reikia ilgiau papildomai mokytis, ypač lietuvių kalbos, nes neturima rašymo įgūdžių. Taip pat kai kurie mokiniai turi tarties problemų, ypač balsių tarimo, nežino terminų.
„Progimnazijoje sudarytos sąlygos lankyti įvairių dalykų konsultacijas siekiant užpildyti programų skirtumus ir ugdymosi spragas. Su iš užsienio atvykusiais arba grįžusiais mokiniais, jų tėvais sudaromi individualūs ugdymo planai“, – apie praktinę pagalbą į mūsų kraštą parvykusiems mažiesiems lietuviukams pasakojo R. Naruševičienė.

Pabrėžia mokyklos ir tėvų vaidmenį
Įsilieti į lietuvišką švietimo sistemą tenka ir vyresnio mokyklinio amžiaus moksleiviams, jei jų tėvai apsisprendžia grįžti į gimtinę. Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro Jaunimo ir Neformaliojo vaikų švietimo skyrių vedėja Alma Jociuvienė įsiminė prieš keletą metų buvusioje Jaunimo mokykloje besimokiusius keturis paauglius, su šeimomis grįžusius iš užsienio. „Šie vaikai buvo puikiai įvaldę anglų kalbą, tarpusavyje dažniau kalbėjosi tos šalies, kurioje gyveno, kalba. Lietuviškai jie kalbėjo su akcentu, tačiau tėvai taip stengėsi išlaikyti lietuviškas šaknis, kad vaikus buvo netgi išmokę lietuviškai skaityti, rašyti. Mokiniai turėjo pakankamai geras dalykines žinias, ypač išugdytus meninius, muzikinius, komunikacinius gebėjimus, kultūrinę patirtį, todėl iš karto sėkmingai įsiliejo į mokyklos kultūrinį gyvenimą ir pateikė naujų idėjų. Jie sugebėjo savo autoritetu įtraukti bendramokslius į projektus, konkursus, akcijas, – pasakojo tuometinė mokyklos vadovė A. Jociuvienė.

„Mažylių akademijos“ direktorė L. Stankevičienė pabrėžia individualaus vaikų ugdymo ir saviraiškos svarbą (asmeninio archyvo nuotrauka).

„Mažylių akademijos“ direktorė L. Stankevičienė pabrėžia individualaus vaikų ugdymo ir saviraiškos svarbą (asmeninio archyvo nuotrauka).

Žinoma, mokymosi pradžioje tam tikrų problemų dėl lietuvių kalbos, kultūrinių, socialinių skirtumų buvo. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad, sudarius komisiją iš užsienio atvykusių vaikų žinioms patikrinti, išryškėjo švietimo sistemų skirtumai. Išskirtinis dėmesys tose mokyklose buvo skiriamas praktinių įgūdžių formavimui, tiriamųjų veiklų vystymui, įvairiapusei saviraiškai.
„Nesistebėjome gera šių paauglių motyvacija mokytis, nes jų tėvai – kultūringi, išsilavinę, komunikabilūs žmonės – nuosekliai dalyvavo mūsų mokyklos gyvenime: mokyklos, tėvų tarybose, tapo pagalbininkais ir pritarėjais diegiant europinį produktyviojo mokymo projektą, ieškant partnerių praktinėms veikloms. Dažnas šių vaikų tėvų lankymasis mokykloje, bendradarbiavimas su klasių auklėtojais, administracija buvo jiems savaime suprantamas dalykas – to išmoko gyvendami užsienio valstybėse ir dalyvaudami mokykliniuose procesuose. Jų nuomone, geras mokytojas išugdo smalsumą mokytis, mokosi pats vaikas”, – sakė Jaunimo ir Neformaliojo vaikų švietimo skyrių vedėja.

Yra kultūrinių skirtumų
A. Jociuvienė taip pat sako pastebėjusi, kad iš užsienio atvykstantys vaikai pasižymi išskirtine kultūra, yra mandagūs, drąsūs, žinantys savo vertę, mokantys pasirūpinti savimi. Bendraujant tapo akivaizdu, kad šie vaikai yra iš kitokios visuomenės, kurioje akcentuojamas stiprios, visapusiškai lavėjančios asmenybės ugdymas. Tėvų atsakomybė ten teisiškai privaloma, todėl kai kurios mokyklos vidaus taisyklės, draudimai, nuolat kartojami priminimai iš pradžių vaikams atrodė naivūs, savaime suprantami.
„Man regis, kad mūsų visuomenėje tėvai arba per mažai rūpinasi vaikais, arba besąlygiškai vykdo jų norus, neugdo jų savarankiškumo, ir galiausiai tai atsisuka prieš juos pačius. Vaikai dažnose mūsų šeimose neturi jokių įpareigojimų, darbų, todėl individualios tinginystės, nenoro mokytis, lankomumo problemų nesutapatinčiau su mokykla. Tik siūlyčiau tėvams pagalvoti ir priimti tinkamus sprendimus tinkamu laiku. Tuo tarpu kitose šalyse, kaip teko išgirsti iš sugrįžusiųjų, tėvų atsakomybė labai motyvuota. Vaikai saugomi nuo realių pavojų gatvėje ar lauke, tačiau jais pasitikima – pavyzdžiui, priskiriamos nuolatinės ar vienkartinės pareigos namuose, per atostogas, leidžiama sodinti sodą, auginti gyvūną ar patiems statyti spektaklius, kas iš tiesų labai gyvenimiška, patrauklu ir atsakinga“, – svarstė pašnekovė.

Į Kėdainių rajono savivaldybės mokyklas kasmet iš užsienio atvyksta arba sugrįžta mokytis beveik po dvi dešimtis mokinių.

Į Kėdainių rajono savivaldybės mokyklas kasmet iš užsienio atvyksta arba sugrįžta mokytis beveik po dvi dešimtis mokinių.

Jos teigimu, mokykla privalo individualizuoti, diferencijuoti ugdymą, konsultuoti, komunikuoti su itin smalsiais naujais mokinukais, kad grįžusių emigrantų vaikai nepatirtų nei edukacinio, nei kultūrinio šoko, sėkmingai integruotųsi Lietuvoje, be abejo, ir Kėdainiuose. „Jaunimo skyriuje ir galimybės, ir patirtis kokybiškai mokyti šiuos vaikus 5–10 klasėse yra. Visi atvykę mokiniai gerai mokėsi, buvo aktyvūs visuomenininkai, trys baigė 10 klasių, vienas grįžo į užsienį. Iki šiol palaikomi ryšiai, nes mokymasis čia jiems paliko pozityvios švietimo įstaigos įvaizdį“, – tokią nuomonę, pritardamos vedėjai A. Jociuvienei, išsakė ir su mokiniais dirbusios pedagogės: klasės auklėtoja, anglų kalbos mokytoja Indrė Milašiutė ir socialinė pedagogė Vilma Pilkienė.
„Aš sveikinu šeimų apsisprendimą grįžti į Lietuvą, žinoma, jei tėvai turi konkrečių planų, kur gyvens, dirbs ir kuo užsiims, kam patikės savo jaunosios kartos mokymą“, – sakė A. Jociuvienė.

Daug emigrantų grįžta atgal
O štai prieš penkerius metus iš Didžiosios Britanijos su šeima į Kėdainius gyventi atvykusi ir čia viešąją įstaigą „Mažylių akademija“ įsteigusi Lina Stankevičienė mano, kad Lietuva ir šiandien nėra pasiruošusi priimti emigrantų vaikus. Kultūriniai skirtumai, patyčios, mokytojų neparengimas dirbti su dvikalbiais vaikais – tokias pagrindines priežastis mato pašnekovė.
„Grįžome po 15 metų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje ir parsivežėme dvi mokyklinio amžiaus dukras, vyriausioji dukra, kuri jau suaugusi, liko Londone. Be abejo, po judraus gyvenimo Londone atvykus į provinciją sunku buvo tiek mums su vyru, tiek vaikams, – pasakoja moteris. – Didelis jaudulys buvo dar prieš išvykstant. Mane, kaip mamą, grįžimas gąsdino dėl vaikų, nes žinojau apie kitų tėvų patirtis.“
Gyvendama Didžiojoje Britanijoje, L. Stankevičienė aktyviai dalyvavo lituanistinėje veikloje, seminaruose ir susitikimuose su viso pasaulio lietuviais, pati buvo įkūrusi lituanistinę mokyklą „Linelis“, kurioje lankydavosi mūsų šalies švietimo ministrai, suteikdavo medžiagos ir vadovėlių, kad tik svetimoje šalyje būtų puoselėjama gimtoji kalba ir kultūra. „Nors emigrantai buvo raginami grįžti ir valstybė deklaravo, kad vaikus integruos, kad tam yra parengta programa ir sudarytos visos sąlygos, praktika buvo kitokia. Tėvai grįždavo dėl vaikų nesiadaptavimo mokyklose, jų žinių neįvertinimo, ir tai buvo labai opi problema“, – teigė pašnekovė.

Dėkinga ugdytojams
Moteris sako, kad vis tik ryžosi išvykimui, tačiau antrą kartą taip nepasielgtų. Jos dukros dar ir šiandien gyvena planais studijuoti, gyventi Anglijoje. Tuokart apsisprendimą lėmė iš Kėdainių kilusio vyro troškimas gyventi gimtojoje šalyje: „Šeima yra šeima, teko priimti kompromisą, nors man puikiai sekėsi ir ten – buvau radusi savo vietą, sėkmingai studijavau universitete, dirbau, dariau karjerą. Na, bet pasiruošėme sunkumams ir išvykome.“
L. Stankevičienė laime vadina tai, kad mergaitės – antrokė ir penktokė – pateko į mažą mokyklą, kuri tuo metu balansavo ties išlikimo riba. Tai buvo Kėdainių Mikalojaus Daukšos pagrindinė mokykla, kurioje dirbo mergaičių močiutė, tad jos darbe mergaitės buvo apsilankiusios atostogų metu. „Šios mokyklos ugdytojai jas labai šiltai priėmė. Už sėkmingą emocinę mergaičių adaptaciją esu be galo dėkinga tiems žmonėms, nes nuo jų pirmiausia priklauso, kokie sprendimai bus priimami tavo vaiko atžvilgiu. Klasės buvo mažos, 12–15 vaikų, auklėtoja buvo suinteresuota, kad dukros nepatirtų patyčių dėl lietuvių kalbos. Natūralu, kad iš užsienio grįžtančių vaikų žodynas skurdesnis, tad jie bijo apsijuokti iškviesti kalbėti prieš visą klasę“, – sako pašnekovė.
Pasisekė ir tai, kad dukros pateko į klases pagal savo amžių, priešingu atveju vaikai būtų patyrę šoką. Mergaitės gerai adaptavosi ir, atėjus laikui išeiti į didelę mokyklą, turėjo sukaupusios žinių bagažą. „Joms viskas mokykloje būdavo labai įdomu, labai linksma, o kai kas – ir keista. Štai grįžta iš mokyklos ir sako: mama, ar tu žinai, kaip ten berniukai spardosi, o mergaitės jiems duoda per galvą? – šypsosi prisimindama. – Jas tai šokiravo, nes britų mokyklose vaikų apskritai liesti negalima, santykis tarp žmonių yra visiškai kitoks, ir tarp ugdytojų, ir tarp pačių vaikų, reikalavimai visiškai kitokie.“

Tėvai priversti samdyti korepetitorius
L. Stankevičienė pabrėžia, kad iš užsienio atvykusiam vaikui nepakanka vien emocinės adaptacijos, jam reikia įgyti žinių. „Bandau įsivaizduoti, kaip sunku Lietuvoje ugdytojams dirbti su dvikalbiais vaikais, jei jie neturi nei patirties, nei žinių. Šiandien mokyklos tam nepasiruošusios. Be korepetitorių niekaip nepavyks išugdyti tų grįžusių emigrantų vaikų. Lietuvių kalba ir taip pakankamai sunki, o bandykite įsivaizduoti vaiką, įstojusį į gimnaziją – kokio jam reikia žodyno ir kiek reikia patirti streso, kad išlaikytų lietuvių kalbos egzaminą, kuris dažnai sunkus Lietuvoje gimusiems ir augusiems mokiniams? Kiek reikia tėvams pinigų, kad sumokėtų korepetitoriams? Visiška nesąmonė, kad mokslas Lietuvoje nemokamas – jis yra mokamas, nes tėvai samdo mokytojus privačiai, jei nori, kad jų vaikas ko nors pasiektų“, – svarstė pašnekovė.
L. Stankevičienė – ne tik pirmojo rajone privataus vaikų darželio, bet ir privačios mokyklos vadovė. Jos vadovaujama „Mažylių akademija“ pastaraisiais metais išaugo iki progimnazijos. Mokykla orientuojasi į individualų ugdymą pagal vaiko poreikius, vaikus supa saugi emocinė atmosfera. „Nuolat pabrėžiu, kad mokytis pas mus nėra brangiau nei samdyti 2–3 korepetitorius“, – tvirtina pašnekovė.
Šiuo metu įstaigoje mokosi du iš emigracijos grįžusių tėvų vaikai ir vienas vaikas iš mišrios šeimos.
„Mūsų įstaiga sulaukia daug emigrantų vaikų, kurie grįžta atostogų į Kėdainius. Turime galimybę juos priimti vasaros metu ir pamokyti lietuvių kalbos, parodyti dalelę Lietuvos. Tėvai laimingi, nes vaikai pradeda kalbėti lietuviškai ir laukia kitų vasaros atostogų, kad galėtų vėl pas mus smagiai praleisti laiką. Be to, esame jiems artimi, nes kalbame angliškai – vaikai jaučiasi smagiau, kai juos suprantame“, – pasakojo „Mažylių akademijos“ vadovė.

Reikia daugiau dėmesio
Emigrantams, kurie ir šiandien kreipiasi klausdami, kaip sekėsi L. Stankevičienės šeimai, moteris teigia atsakanti tiesą: „Turi būti pasiruošęs dėl savo vaiko. Žinoma, jeigu nori to, kas geriausia! Gali ir nesiruošti, tačiau reikia suprasti, kad vaikai grįš, kad ir kaip būtų baisu taip sakyti, į jiems svetimą kultūrą. Tai trauma, nes išrauni juos su šaknimis.
Tiek grįžtant į Lietuvą, tiek iš jos išvažiuojant, reikia daugiau pagalvoti apie vaikus – mažas asmenybes. Nes dabar tai daroma nepasiruošus. Šeimoms, tiek besirengiančioms išvykti, tiek grįžtančioms, reikėtų rengti psichologinius, kultūrinius kursus, kad jos galėtų priimti pagrįstą sprendimą.“

Komentarų: 1

  1. Na kiek teko pastebėti iš artimųjų rato, tai grįžtantys vaikai mokytis į Lietuvą ne ką prasčiau mokosi už visą laiką Lietuvoje gyvenančius ir besimokančius mokinius. O daugiau gabumų turintys vaikai dažnai ir pralenkia su laiku Lietuvos mokinius. Pliusas yra tas, kad dažnai vaikai grįžtantys iš užsienio kuo puikiausiai kalba anglų.k.

Leave A Reply