2013 –ieji metai Lietuvoje paskelbti Tarmių metais. Ta proga Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė bei Kėdainių krašto muziejus organizavo akademinę Tarmių metams skirtą popietę, kurioje dalyvavo trys Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojos: profesorė daktarė Danguolė Mikulėnienė ir daktarės Jurgita Jaroslovienė bei Violeta Meiliūnaitė. 

Kalnaberžiškė Saulė Ališauskienė savo apylinkių vietine tarme papasakojo gyvenimišką šmaikščią istoriją.

Kalnaberžiškė Saulė Ališauskienė savo apylinkių vietine tarme papasakojo gyvenimišką šmaikščią istoriją.

Sausakimšoje Kėdainių krašto muziejaus Vinco Svirskio kryžių salėje susidomėję lituanisčių dėstomų žinių klausėsi ir moksleiviai, ir vyresnio amžiaus kraštiečiai. Be to, popietėje buvo galima pasiklausyti Kėdainių krašto Kalnaberžės folkloro ansamblio „Kalnaberžiai“ vietine tarme dainuojamų dainų bei sekamų pasakų.

Savita kėdainiečių tarmė
Kėdainių krašte gyvenę žmonės, pirmiausia vyresnio amžiaus, nesiekę didelių mokslų, kalbėjo itin įdomia ir savita kalba. Jų tarmė pagal šiuolaikinį mokslinį skirstymą priskiriama vakarų aukštaičių šiauliškių teritoriniam kalbiniam vienetui. Tiems patiems šiauliškiams dar priklauso ir Jonavos, Raseinių, Radviliškio, Šiaulių ir Joniškio rajonų didžiosios dalies kaimo vietovių gyventojai. Pasak renginio sumanytojos R. Švedienės, šiandien būtina vis plačiau šnekėti apie tarmes, jų išliekamąją vertę.
„Ne svarbiausia, koks yra tarmių skirstymas. Šiandien žymiai svarbiau yra tai, ar mes dar turime tų gyvųjų, kėdainietiškos tarmės pavyzdžių, ar žinome, kokia pati ta kėdainietiška tarmė yra“, – sakė ji.

Buvo laikoma prasčiokiškumo ženklu
„Tarmės – tai mūsų kultūros paveldo dalis, šiuolaikinės kalbos šaltinis. Tarmiškai kalbantis žmogus geriausiai išreiškia savo savastį. Kai kalba dzūkas, žemaitis, suvalkietis, mums iš karto pasidaro aišku, iš kokio regiono jis kilęs. Tačiau kėdainietiška tarmė nėra labai išraiškinga. Be to, gaila, bet mes negalime pasigirti ir savo vietinės tarmės išlaikymu“, – teigė R. Švedienė. Tam yra gana svarių priežasčių – Kėdainiai yra stiprus pramonės centras, į kurį prieš kelias dešimtis metų suvažiavo daug žmonių iš įvairiausių šalies vietų. „Be to, iki šiol tarmiškas kalbėjimas buvo laikomas prasčiokiškumo ženklu. Tarmės visiškai nebuvo vertinamos“, – įsitikinusi ji.

Pasiklausyti Lietuvių kalbos instituto mokslininkių susirinko pilna salė įvairaus amžiaus klausytojų.

Pasiklausyti Lietuvių kalbos instituto mokslininkių susirinko pilna salė įvairaus amžiaus klausytojų.

Paukščių kalba
Renginio metu koncertavo ir Kalnaberžės folkloro ansamblis „Kalnaberžiai“, gyvuojantis jau bene penkiasdešimt metų. Meno būrelis savo repertuare dainuoja kaimelio vietine tarme kurtas dainas, seka pasakas ar trumpus, šmaikščius pasakojimus. Ansamblio vadovė Daiva Staškuvienė teigė, kad specifinė Kalnaberžės apylinkių šnekta išlaikė savo tarmės gyvastį – ji gaji ir vartojama iki šiol. „Kaime dar iki šiol ši tarmė yra vartojama. Miestiečiams ji jau yra primiršta – savo padarė sovietinė mokykla. Tačiau kaimuose, kad ir mano kartos žmonės, daug kur šneka savo tarmėmis. Aš ir pati namuose dar taip pašneku. Pradžioje ne vietiniams būna kiek sunkoka suprasti mūsų kalbėjimą – sako: „Kiek dar kankinsit mus su savo paukščių kalba“, – šypsojosi pašnekovė.
Ji patikino, kad ir šiuolaikinis jaunimas domisi senosiomis tarmėmis. „Kad ir patys jaunesnio amžiaus žmonės sukalba tarmiškai. Tarmės vaikams įdomu, jie išmoksta ir įdomių, specifinių žodžių“, – kalbėjo vadovė.
Tai, kad Kalnaberžės apylinkių šnekta yra įdomi ir savita, įrodė ne tik ansamblio narių dainuotos dainos. Viena ansamblio narių – Saulė Ališauskienė – papasakojusi įdomią istoriją, taip pat skambėjusią vietine kalnaberžietiška tarme.

Reikia ir valstybės paramos
D. Mikulėnienės teigimu, nerimo dėl mūsų vartojamų tarmių, patarmių, šnektų likimo būta ir prieš daugiau nei prieš šimtą metų. XIX – XX a. amžių sandūroje to meto šviesuoliai nuogąstavo, kad tarmės gali išnykti, mat kaimo žmonės kėlėsi į miestus, o mokyklose mokė bendrinės lietuvių kalbos rašymo pagrindų. Tad, pasak mokslininkės, baimės dėl lietuviškų tarmių ateities būta jau seniai. Vis dėlto šiandieninėje Lietuvoje ji tapo žymiai aštresnė.
„Dėl emigracijos ir gyventojų senėjimo tuštėjantys ne tik kaimai, bet ir miestai liudija, kad būtina tam tikra kalbos gyvybės palaikymo profilaktika. Nors tarmių raidos kokiomis dirbtinėmis priemonėmis nepristabdysi, tačiau bent jau etnografinių regionų ribose tarmiškumas turėtų būti skatinamas ne vien priešokiais, per etnokultūrinius renginius ir kultūros draugijas, bet kur kas solidžiau – programiškai, valstybiniu lygiu, kaip valstybės ir tautos paveldas“, – įsitikinusi Danguolė Mikulėnienė.
Pranešėja akcentavo, kad mūsų kėdainietiška tarmė yra tarsi pereinamoji kalba nuo žemaitiškos prie aukštaitiškos kalbos, tad kvietė dėti visas įmanomas pastangas jos išsaugojimui. „Kėdainių kultūros paveldas labai turtingas. Jei jūs į savo kalbą žiūrėsite taip, kaip mes, mokslininkai, kėdainietiška tarmė tikrai išliks. Atvykę į jūsų kraštą mes tiriame visus užrašus – mums įdomūs net ir antkapiniai užrašai“, – tikino ji.

Dvi internetinės svetainės
Tarmių tyrinėtoja dr. Jurgita Jaroslovienė susirinkusiesiems pristatė du internetinius puslapius, kuriuose yra suskaitmeninta ir patalpinta visa garsinė, vaizdinė bei tekstinė informacija apie Lietuvos tarmes. Internetiniuose puslapiuose www.tarmes.lt ir www.lki.lt patalpintose duomenų bazėse yra laisvai prieinama informacija, kruopščiai rinkta eilę metų. Ten galima sužinoti įvairiausių Lietuvos regionų, vietovių tarmių ypatybes, gyvai pasiklausyti tarmiškai kalbančių žmonių įrašų. Beje, tarmių pavyzdžiai renkami iki šiol – duomenų bazėje galima rasti ir visai šiuolaikinių, vos prieš kelerius metus įrašytų, tarmiško kalbėjimo pavyzdžių net ir iš mūsų, Kėdainių, krašto. Beje, kaip atkreipė dėmesį lektorė, lietuviškų tarmių tyrimo darbai kartais vyksta ir užsienio šalyse, mat lietuviškomis tarmėmis šnekama ir mus supančių šalių pasienio apylinkėse.

Lietuvių kalbos instituto profesorė D. Meiliūnienė įsitikinusi, kad lietuviškos tarmės – unikalus mūsų tautos kultūros paveldas.

Lietuvių kalbos instituto profesorė D. Meiliūnienė įsitikinusi, kad lietuviškos tarmės – unikalus mūsų tautos kultūros paveldas.

Skaitmeninimo modelis panašus į Švedijos
Pranešėja Violeta Meiliūnaitė kvietė visus mus žengti koja kojon su technologijomis. Šia mintimi vedini instituto darbuotojai ir pradėjo ilgą surinktos informacijos sisteminimo ir skaitmenizavimo darbą. „Pastaruoju metu viskas keičiasi pašėlusiu tempu. Todėl mus supantis pasaulis vis labiau persitvarko taip, kad tilptų į telefoną, kompiuterį“, – teigė ji kartu pasidžiaugdama, kad mūsų pasirinktas skaitmenizavimo ir informacijos pateikimo interneto svetainėje www.tarmes.lt modelis panašus į Švedijos. Panašius projektus vykdo ir mūsų kaimyninės šalys – Lenkija, Baltarusija.
V. Meiliūnaitė kvietė aktyviai lankytis minėtose svetainėse ir susipažinti su pateikta medžiaga. „Kviečiu visus lankytis specialiuose internetiniuose puslapiuose, skirtuose susipažinti su savo apylinkių, šalies tarmėmis. Labai patrauklu dar ir tai, kad galima gyvai pasiklausyti diktofonais įrašytos pateikėjų kalbos. Toks būdas daug geresnis nei nuotraukos, mat kalbos klausymas duoda tikrą ryšį, yra žymiai informatyvesnis ir patrauklesnis“, – įsitikinusi tyrinėtoja.

Būtų mažiau emigrantų?
Susitikimo pabaigoje šnekėjusi Kėdainių krašto muziejaus etnografė Regina Lukminienė pabrėžė, kad tarmiškumas mieste nėra išlikęs, bet rajono pakraščiuose tarmių vartojimas dar matomas. Todėl ji visus mus kvietė nepamiršti šio unikalaus savo krašto paveldo. „Kiek kėdainietiškų žodžių mes perteikėme savo vaikams? Jei mokyklose mokiniai būtų mokomi krašto tarmės, turėtų etnografijos pamokų, gal tada ir emigrantų būtų žymiai mažiau?“ – svarstė ji.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.