Artėjant Sekminėms, kėdai­niečiams nereikia galvoti, kur važiuoti švęsti šios gražios pavasario šventės. Tradiciniai Sekminių atlaidai ir šventė jau daugelį metų kraštiečius sukviečia į Paberžę. 

Etnografės Reginos Lukminienės teigimu, Sekminių esmė susirinkti ir pabūti drauge.

Etnografės Reginos Lukminienės teigimu, Sekminių esmė susirinkti ir pabūti drauge.

Šįmet renginio nesugadino net prapliupęs lietus.
Šįmet Sekminės švęstos ne tik Šv. Mišių auka, bet ir nuotaikingu koncertu, kuriame susirinkusiuosius linksmino net septyni krašto meno mėgėjų kolektyvai − kėdainiečiai, šėtiškiai, krakiškiai, truskaviškiai, akademiškiai. „Mes stengiamės išlaikyti išsaugotas senąsias tradicijas. Tad nepamirštame nei pasilinksminti, nei pasivaišinti per Sekmines“, − sakė Akademijos kultūros centro direktorė Silvinija Žemaitienė.
Sekminės − viena svarbiausių krikščioniškų švenčių, per kurią minimas Šventosios dvasios atsiuntimas.
Be to, Sekminės skelbia didžiųjų pavasario darbų užbaigimą ir įžangą į vasaros darbus. Kuo Sekminės žavi ir ką tą dieną buvo privalu padaryti? Mintimis apie šią gražią pavasarinę šventę pasidalijo Kėdainių krašto muziejaus etnografė Regina Lukminienė.

Kokia šventė be puošnių vainikų?

Kokia šventė be puošnių vainikų?

Berželiais puošdavo namus
R. Lukminienė, daugelį metų renkanti medžiagą apie Kėdainių krašto praeitį, rado informacijos, kad Sekminių proga dar tolimajame 16-ajame amžiuje kai kuriuose Kėdainių kaimuose žmonės susirinkdavo, sunešdavo miežių ir darydavo bendras vaišes.
„Sekminių esmė – susirinkti ir pabūti drauge. Tądien tradiciškai susiburia giminės, pasikalba, aptaria svarbius klausimus, pasilinksmina“, − sakė R. Lukminienė.
Etnografės teigimu, Sekminių apeigos siejamos su augmenijos garbinimu. Didelę reikšmę tądien turėjo jauni berželiai, kuriems priskiriama stipri augimo jėga, tikint, kad berželio gyvybingumas galįs persiduoti žemei, gyvuliams, žmonėms. Sekminėms juos žmonės nešėsi į namus, puošė kambarius, kiemus, kaišė laukus. Lietuviai tikėjo, kad berželio galia per jo garbinimo apeigas stebuklingai turėjo persiduoti kitai augalijai, ypač javams. „Dar ir dabar kaimuose išlikusios tradicijos Sekminių dieną berželius įkasti abipus vartų, prikalti prie durų, bent šakelę užkišama už durų staktos, tikint, kad jie į namus pritrauks laimę, santarvę ir sėkmę“, – sakė etnografė.

Lyjant lietui Sekminių šventė persikėlė į Paberžės muziejaus salę.

Lyjant lietui Sekminių šventė persikėlė į Paberžės muziejaus salę.

Pagarba karvėms ir piemenėliams
Sekminių ypač laukdavo galvijų piemenukai, mat tądien jie sulaukdavo ypatingo dėmesio. Sekminių rytą karvės buvo apkaišomos berželių šakomis, berželių vainikais, mat tikėta, kad berželio šakomis ir gėlėmis išpuoštos karvės bus pieningesnės.
„Manyta, kad toks pagerbimas karvytėms suteiks papildomų galių ir jos duos daugiau pieno. Parginus apvainikuotą bandą, šeimininkės piemenėlius ir skerdžių pasitikdavo su dovanomis, o šie, susirinkę maistą, darydavo vaišes. Ne viename kaime seni žmonės pasakodavo, kad piemenys su visomis dovanomis susirinkdavo vienon krūvon ir darydavo balių: vaišindavosi, dainuodavo, šokdavo, žaisdavo žaidimus.
Unikalu yra tai, kad norėdami nulemti gyvulių vaisingumą, gausinti derlių kėdainiečiai iki šių dienų išlaikė gyvąją tradiciją per Sekmines dažyti kiaušinius. Juos kraštiečiai tądien margina ramiomis žemės spalvomis: žalsva, rusva, gelsva. Sekminių margučių galia tikėta ir Paberžėje, o išlaikė šią tradiciją Janušavos gyventojai“, – sakė R.  Lukminienė.

sekmines_9410

Liaudies dainas iš širdies traukė Akademijos ansamblio „Seklyčia“ nariai.

Nepamiršdavo aplankyti laukų
Kad derlius užaugtų kuo didesnis, kraštiečiai per Sekmines turėdavo aplankyti laukus. Dažniausiai ūkio šeimininkas ratu apsukdavo pasėlius, tikėdamas, kad rato magija apsaugos juos nuo liūčių, krušos ir kitokių gamtos negandų.
Etnografė ir Janušavos, ir Kunionių, ir Šaravų kaimuose sutiko žmonių, kurie pasakodavo, kaip buvo lankomi laukai. „Žmonės prisiminė, kad vienur tai darydavo šeimininkas, kitur į laukus eidavo visa šeima. Visi apeidavo laukus, juos apžiūrėdavo, o paskui susėdę aptardavo derlių, vaišindavosi, dainuodavo liaudies dainas“, – sakė R. Lukminienė.

Liaudies dainas iš širdies traukė Akademijos ansamblio „Seklyčia“ nariai.

Už gardžią kiaušinienę truskaviškiai saviveiklininkai atsidėkojo skambiomis dainomis.

Už gardžią kiaušinienę truskaviškiai saviveiklininkai atsidėkojo skambiomis dainomis.

Tikėta vandens galia
Magiškos galios Sekminių dieną turi ir vanduo. Tikima, kad tądien pasišlaksčius būsi sveikas, stiprus, nepuls jokios ligos. „Senoliai tikėjo, kad vasariškas maudynes galima pradėti tik po Sekminių. Mat maudantis anksčiau galima sutikti laumes, kurios negailestingai drąsuolius tempdavosi į upes ar ežerus, iš ten gyvų nebepaleisdavo. Švęsto vandens žmonės parsinešdavo iš bažnyčios ir juo pašlakstydavo namus, kad juos apsaugotų nuo gaisrų. Be to, tokiu vandeniu kraštiečiai girdydavo ligonius“, – tradicijomis dalijosi R. Lukminienė.
Laistymas vandeniu sietinas ne tik su vasaros pradžios sakraliojo laiko stebuklinėmis savybėmis nulemti augantiems javams taip reikalingą drėgmę, bet ir su šiuo laiku itin svarbios dar vienos skystos stebuklingos substancijos – pieno – palyginimu. Todėl Sekminių vaišėse gausu pieniškų patiekalų. Kėdainių krašte buvo tradicija, kad kiekvienas būtinai turėdavo suvalgyti po septynis virtinius su varške. Be virtinių, Sekminių dieną kėdainiečiai ragaudavo kiaušinienės, varškės sūrio, barščių ar rūgštynių sriubos.

Panašios naujienos