Laikas negailestingai užmarštin nusineša visuomenei daug nusipelniusių žmonių. Bet būna ir išimčių. Kartais, bent jau jubiliejų progomis, tarsi pakeliamos to laiko atodangos ir žmogaus paveikslas vėl iškyla prieš mus. Prisimename ir talentingą vadovą, buvusį ilgametį Chemijos gamyklos (dabar „Lifosa“) generalinį direktorių Kazimierą Pilkauską, kuriam rugsėjo 22 dieną butų suėję 85 metai. 

Ilgamečiam Chemijos gamyklos vadovui K. Pilkauskui rugsėjo 22-ąją būtų sukakę 85 metai.

Ilgamečiam Chemijos gamyklos vadovui K. Pilkauskui rugsėjo 22-ąją būtų sukakę 85 metai.

Vietoje ūkininko – chemikas
Gimusio ir augusio Aukštaitijoje, Juknaičių kaime išpuoselėtoje tėvų sodyboje, Kazimiero svajonė buvo tapti ūkininku. Jau paauglystėje jis mielai padėdavo tėvui, dirbo nesunkius lauko darbus. Jis pergyveno ir karo sunkumus, kurie trukdė ir normaliam mokymuisi. Dėl kolektyvizacijos ir trėmimų jis prarado viltį ūkininkauti ir 1947 metais įstojo į Kauno universiteto chemiko studijas. 1952 metais jis įgijo inžinieriaus chemiko specialybę. K. Pilkauskas paskirtas į Rygos superfosfato gamyklą pamainos meistro pareigoms. Kaip gabus jaunas specialistas greitai buvo pakeltas į cecho viršininko pareigas.

Kūrė chemijos gamyklą
1958 metais Lietuvoje pradėta kurti chemijos pramonė. Kazimieras Pilkauskas, jau septynerius metus besidarbuojantis Rygoje, buvo rekomenduotas į vyriausiojo inžinieriaus pareigas Kėdainiuose pradedamai statyti chemijos gamyklai. Čia reikėjo pagal Maskvos projektą pastatyti pirmąją stambiausią chemijos pramonės įmonę. Ir nors niekas neturėjo patirties, statė. Ir taip tuometiniam gen. direktoriui L. Mackevičiui ir vyr. inžinieriui K. Pilkauskui teko praleisti daug nemigo naktų, kol buvo pastatyti pagrindiniai bei pagalbiniai gamybos cechai, žaliavų ir produkcijos sandėliai.
1963 metų sausio 18 dieną gautos pirmosios sieros rūgšties tonos, tačiau nemigo naktys nesibaigė, nes pradžioje gamyba „šlubavo“, be to, ir toliau vyko statybos.
Didžiuliu galvos skausmu tapo oro užterštumas, pradėjo nykti netoli gamyklos esanti pamiškė.
Netrukus gen. direktorių L. Mackevičių pasiūlyta perkelti į Kauną, o į šio vietą pasiūlytas K. Pilkauskas. Jis nenorėjo vien dėl to, kad vadovas privalėjo būti partinis. Bet vietinė valdžia įtikino, kad tai būtų geriausias sprendimas ir gamyklai, ir žmonėms. Jis sutiko ir nuo 1964 iki 1991 metų dirbo gamyklos generaliniu direktoriumi.

Rūpinosi žmonių buitimi, sveikata, kultūra
Netrukus pastatyta valgykla, parduotuvė, kiti pastatai. Iškilo ir moderni sanatorija – profilaktoriumas, kur žmonės galėjo gydytis nė kiek neblogiau nei Birštone. Palangoje ir Molėtuose pastatyti poilsio namai. Bet didžiausias rūpestis buvo žmonių aprūpinimas gyvenamuoju plotu. Gyventojų skaičius vis augo. Kadangi gamykla dirbo našiai, gaudavo viršplaninių lėšų, todėl buvo nemažai galimybių statyti daugiabučius namus. K. Pilkauską užstodavo ir aukšti sovietų valdžios atstovai. Taip iki 1988 metų vien tik gamyklos žmonės gavo 1160 butų, buvo pastatyti nauji miesto kvartalai.
Direktorius buvo taupus, bet nieko netaupė žmonių sąskaita. Negailėjo lėšų premijoms, vertingoms dovanoms. Negailėjo pinigų ir kultūrinei veiklai, mokymui, kursams. Buvo pastatyti kultūros namai, kuriuose vyko įvairiausi renginiai, susitikimai, koncertai. Veikė kultūros universitetas, saviveiklos būreliai, sporto klubas. Kasmet rengiamos profesinės šventės.
K. Pilkauskas niekada netaupė pinigų pašalpoms.
Labai palaikė atgimstančią Lietuvos Sąjūdžio veiklą, teikė materialinę pagalbą, prisidėjo atkuriant paminklą geležinkelio stotyje.
1996 metais mirus Teklei Bružaitei įsteigė jos atminimo įamžinimo fondą. Už žmonių surinktas lėšas ligoninėje įkūrė Krašto medicinos muziejaus gyd. T. Bružaitės memorialinį skyrių.

Ieškojęs ir radęs kelią į žmones
Nors K. Pilkausko išsilavinimas buvo techninis, jis turėjo viską, ko reikėjo darbui su kolektyvu. Vadovavimo meno jis nuolat sėmėsi iš specialios literatūros, domėjosi žymių žmonių išmintimi. Jam netrūko pedagoginių žinių, loginio mąstymo, intuicijos. Išsikvietęs prasikaltusį darbuotoją nešaukė, nesitrankė kumščiais, nemoralizavo. Direktorius gerai žinojo, kad žodis gali gydyti ir labai žeisti. Sakydavo, jog nelabai gerai padarytą darbą galima pataisyti, o ištaisyti padarytą skriaudą žmogui daug sunkiau.
K. Pilkauskas visada labai atidžiai išklausydavo cechų, skyrių viršininkų pasisakymus, turėdavo savo supratimą ir nuojautą, visada nuspręsdavo argumentuotai, ką ir kaip reikia daryti. Ir svarbiausia, kad dėl to nenukentėtų žmogus.

Skatino profesinį tobulėjimą
Direktorius nebuvo išdidus. Visada pagarbiai sveikinosi su eiliniais darbuotojais. Dažnai lankydavosi cechuose, domėjosi darbininkų darbo, buities ir gyvenimo sąlygomis. Labai jautriai reaguodavo į žmonių nelaimes, netektis, sunkias gyvenimo sąlygas.
Siekė, kad žmonės siektų aukštesnių pareigų. To dėka gamykloje išaugo vadovai kitoms įmonėms – J. Sakalauskas, A. Surma ir kt. Padėjo puikius pagrindus, kad iš meistro išaugtų puikus dabartinis gamyklos generalinis direktorius Jonas Dastikas.
1991 metais K. Pilkauskas išėjo į pensiją, bet dar kurį laiką dirbo gamyklos konsultantu. Išaugino su žmona Birute dorais žmonėmis sūnų ir dukrą.
Esu dėkingas Dievui ir likimui, kad man, šių eilučių autoriui, teko laimė ilgus metus dirbti K. Pilkausko pavaldiniu ir iki šiol dėl daugelio dalykų jaučiu Jam didelį dėkingumą.
K. Pilkauskas visiems laikams mus paliko 2002 m. lapkričio 5 dieną.

Jonas Jucevičius 

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.