Žmogaus, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi ratu. Vasara – žiema, gyvenimas – mirtis. Kėdainių krašto moterys kūrėjos geba apčiuopti šį amžiną ciklą, įprasminti sustabdytas akimirkas savo darbuose bei perteikti jas simbolių, raštų, spalvų kalba žiūrovams, kasmet laukiantiems tradicinės dailės mokytojų darbų parodos atidarymo Kėdainių kultūros centre. Šiais metais parodos pavadinimas – „Rėdos(i) ratas“.

Sustabdė akimirką

Indiana Jackevičienė prisipažino, kad kurdama savo paveikslą, pasijuto taip, lyg pati būtų toji XIX a. dama su skrybėlaite angliško sodo pavėsyje…

Rėdos ratas – tai iš mūsų protėvių baltų paveldėtas gamtos ir žmogaus gyvenimo ciklo suvokimas. Kiek interpretuotas, jis apima ir visas kovo 8-ąją Kėdainių kultūros centre atidarytos parodos temas. Jubiliejinėje, jau dešimtojoje pa­rodoje 17 kūrėjų moterų pristato grafikos, tapybos, fotografijos, tekstilės, koliažo, keramikos technikomis atliktus darbus. Kūriniuose atsispindi apmąstymai apie tapatumo sąvoką, savo šaknis ir gyvenimą.

„Paroda tikrai labai įdomi, labai ja džiaugiuosi. Esu dėkinga autorėms, kurios sustabdė savąjį Rėdos ratą tam tikroje akimirkoje ir pasidalino savo jausmais, išgyvenimais“, – atidarant parodą, kalbėjo jos iniciatorė, Kėdainių kultūros centro dailininkė Rima Stadalnykienė.

Savo šaknų paieškos

Darbų autorės taip pat pasidžiaugė, kad visi parodos darbai – skirtingi, o parodos tema kasmet skatina ieškoti naujų idėjų, išraiškos būdų.
„Galbūt tai atspindi mūsų savitumą. Kiekviena iš mūsų Rėdos ratą atskleidė savitai. Mano darbe Rėdos ratas sujungia tai, kas svarbu man – žiemos, pavasario, vasaros ir rudens simbolius, kuriais noriu atskleisti laiko tėkmę, laiko rato riedėjimą mūsų gyvenimais“, – kalbėjo grafikos kūrinį pristačiusi dailės mokytoja Daiva Nurdinova. Savo darbe ji derino dvi technikas – iškiliosios ir giliosios grafikos spaudos būdus.

Simbolių kalba pasižymi ir Audronės Rudienės kūrinys „Mylimiausia“. „Į parodos temą pažvelgiau per Tėvynės ir Motinos prizmę. Manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu yra jo šaknys, gimtinė… Taip pat – ir mama. Mano darbe daug simbolių, išreikštų formomis ir kitais būdais. Tikiuosi, žiūrovai juos įžvelgs“, – sakė dailės mokytoja.

Įkvepia Lietuvos gamta

Lietuvos gamtos grožį pabrėžė daug parodos autorių – ir karpinius pristačiusi Albina Mackevičienė, ir nuostabų gėlių vainiką moterims nupynusi keramikė Jurgita Grigarienė, ir visose dešimt parodų dalyvavusi dailininkė Giedrė Kanapeckaitė.

Daiva Amalevičienė, sukūrusi skraistę, pavadintą „Prisiminimai šildo“, sujungė du savo pomėgius – fotografiją ir mezgimą.

„Lietuva labai graži, ypač pavasarį, kai žydi sodai… Man labai gražūs žydintys miesteliai, todėl ir nutapiau tokį žydintį miestą“, – apie vieną iš parodoje eksponuojamų spalvingų, šiltų paveikslų pasakojo autorė.

Metų laikų kaitą simbolių kalba perteikė ir Kėdainių dailės mokyklos direktorė Vida Burbulienė, kurios tekstilės darbų diptikas pavadintas „Atsivėrimais“.
O štai Dalia Bružienė „prakalbino“ praeities daiktus, dekupažo ir kita technika prikėlusi juos naujam gyvenimui: senovinę ližę, lentą duonai minkyti.
„Prisilietus prie šių daiktų, pajauti praeities šilumą, prakaito lašą, ramybę… Kai atradau šiuos prosenolių daiktus, jie man patys padiktavo, ką turiu daryti. Taip ant jų atsirado ir namai, ir namus saugantis žaltys, ir raktas…“ – savą istoriją papasakojo autorė.

Praeitis – šildo

Kūrybinės paieškos skatina apmąstyti savo gyvenimą, įprasminti tai, kas jame buvo svarbiausia. „Kai išgirdau parodos pavadinimą, pamaniau, kad norėčiau joje dalyvauti. Jos tema sutapo su mano kuriamu darbu“, – pasakojo fotografė Daiva Amalevičienė, sukūrusi skraistę, pavadintą „Prisiminimai šildo“. Originaliame kūrinyje autorė sujungė du savo pomėgius – mezgimą ir fotografiją. Ant drobės spaustos fotografijos pasakoja brangiausias moters ir jos šeimos gyvenimo akimirkas.

Rėdos ratu į praeitį nuklydo ir Indiana Jackevičienė, parodai sukūrusi originalų paveikslą dekupažo technika.
„Dvejus metus brandinau idėją sukurti paveikslą tokia technika. Daviau pažadą dalyvauti šioje parodoje ir pagaliau – rezultatas. Ši XIX a. dama su knyga ir skrybėlaite angliško sodo pavėsyje – tai aš pati, praeitame gyvenime“, – šypsojosi moteris.

Tarsi manifestas

Tarp visų parodos darbų dėmesį atkreipia didžiausios apimties paveikslas „Trečioji karta“, kuriame vaizduojami ant suolo, lyg ant pasaulio krašto, nugara į žiūrovą sėdintys vaikai ir paaugliai. Paveikslo autorė, Kėdainių specialiojoje mokykloje dailės, keramikos, tekstilės mokytoja dirbanti Žydrė Špečkauskienė neslepia, jog pirminį jos eskizą, kuriame būtų atspindėjusi gamtos virsmą, pakeitė kita, skaudesnė tema.

„Paveikslas didelis – nes manau, kad šie vaikai to verti“, – apie norą atkreipti dėmesį į specialiųjų poreikių vaikų integraciją visuomenėje sakė mokytoja Žydrė Špečkauskienė.

„Pamaniau – o ką aš savo paveikslu pasakysiu visuomenei? Nusprendžiau paliesti temą, kuri man šiandien yra artimiausia. Norėjau atkreipti dėmesį į tą visuomenės dalį, į tuos vaikus, kurie yra šalia mūsų, tačiau mes jų nepažįstame, mums jie netgi „nepatogūs“. Šiame paveiksle norėjau parodyti, kaip visuomenė žvelgia į tuos vaikus. Kažkada ir aš į juos žvelgiau priešiškai. Man atrodė, kad jie neturėtų mokytis kartu su mano vaiku, kad juos reikia atskirti, kad jie trukdo mokymosi procesą…“ – prisiminė moteris.

Simboliška, bet gyvenimas sukasi ratu. Tad prieš kurį laiką, pradėjusi dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, pedagogė sako ėmusi žvelgti į juos su didele meile.
„Įsiklausiau į kiekvieno istoriją, patirtis, kurios dažniausiai yra liūdnos. Tada pamačiau, kokie tie vaikai mieli, kokios jaukios jų svajonės. Noriu pasakyti – nevenkime tų, kurie yra šalia mūsų, nevenkime tų problemų, o bandykime kartu jas išspręsti, kad tie vaikai adaptuotųsi ir galėtų mokytis, įgytų profesiją, sėkmingai rastų savo vietą gyvenime. Mes esame ta visuomenės dalis, kuri turime jiems padėti gyventi toliau“, – kalbėjo kūrinio autorė.

Dailės mokytojų kūrybinių darbų paroda „Rėdos(i) ratas“ Kėdainių kultūros centre veiks du mėnesius.

 

Panašios naujienos