Mūsų protėviai pagal senąjį liaudies kalendorių per Kūčias, kada naktis ilgiausia, atsisveikindavo su senaisiais metais, o kitą dieną, per Kalėdas, kai diena po užsitęsusio laukimo pagaliau pradeda ilgėti, švęsdavo Naujųjų metų sutikimą. 

Pasak Reginos Lukminienės, Kūčias ir Kalėdas reikia pasitikti ne tik namus, bet ir sąžinę išsivalius.

Pasak Reginos Lukminienės, Kūčias ir Kalėdas reikia pasitikti ne tik namus, bet ir sąžinę išsivalius.

Šventvakarių eigoje daugelis Lietuvoje iki pat šiol švenčia dar dvejas Kūčias: Naujųjų metų išvakarėse – mažąsias Kūčias, o sausio 6 dieną – Kūčeles, labiau žinomas Trijų Karalių vardu. Svarbiausios – pirmosios Kūčios.
Kūčių pavadinimas kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčios – pavadinimo.
Pasak Kėdainių krašto muziejaus etnografės Reginos Lukminienės, lietuviai labiausiai didžiuojasi išlaikytomis visą šeimyną suburiančiomis Kūčių vakarienės tradicijomis – ši tradicija yra išlaikyta tik vos keliose vietose: turi ne visi lenkai, o tie, kurie gyvena arčiau Lietuvos. Šiek tiek ir latviai, bet neabejotinai tai mūsų tautos įtaka.

Prie stalo – švariu kūnu ir sąžine
„Tikėta, kad Kūčias reikia sutikti ne tik fiziškai apsivalius (tam būdavo kuriamos pirtys šeštadienio vakarais), bet ir „dūšia“ turi būti švari. Todėl stengtasi atsiprašyti, skolas atiduoti. Džiugu, kad ir šiandien tą stengiamasi padaryti“, – kalbėjo R. Lukminienė. Jos teigimu, Kūčių laukimas nėra tuščias laikas, o apmąstomi nuveikti darbai, nutikę įvykiai, suplanuojami nauji siekiai.
Ypač daug dėmesio pasitinkant Kūčias skirta vakarienės stalui. Jo patiekalai buvo griežtai ne mėsiški, tačiau varijavo priklausomai nuo regiono. „O ir kiekviena šeima turėjo savo tradicinius Kūčių vakarienės papročius. Svarbiausias Kūčių patiekalas – kūčia, kuriai pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės. Juos reikia užpilti medumi pasaldintu vandeniu, tai vadinta miešimu (aguonų pienu). Kėdainių krašte beveik kiekvienuose namuose buvo verdami barščiai su grybais, silke. Taip pat būdavo mėgiama šilta burokėlių, silkės ir grybų mišrainė. Ant stalo būdavo patiekiama žuvies, silkės patiekalų, avižinio arba spanguolių kisieliaus, kompoto iš džiovintų vaisių, „kleckiukių“, – Kūčių patiekalus vardijo R. Lukminienė. Visi valgiai Kūčių vakarą dedami ant balta linine staltiese apdengto stalo, prieš vakarienę būtinai sukalbami poteriai, vėliau laužomi kalėdaičiai (plotkelės). Tais metais mirusiam šeimos nariui dedama tuščia lėkštelė.

Ant Kūčių stalo lietuviai dažniausiai deda dvylika patiekalų, nes tikima, kad toks skaičius atneša sėkmę.

Ant Kūčių stalo lietuviai dažniausiai deda dvylika patiekalų, nes tikima, kad toks skaičius atneša sėkmę.

Mėgti burtai
Per Kūčias būdavo mėgiama burti – mėginta sužinoti, ar derlingi metais bus, ar šeimos merginos ištekės, ar ilgai žmogus gyvens – žmogui visais laikais būdavo įdomu sužinoti, kas jo laukia.
„Burtų būta įvairių, pavyzdžiui, žmonės traukdavo iš po staltiesės šiaudus, į vandenį liedavo vašką. Stebėdavo dangų – jei žvaigždėtas, tikėdavo, kad metai bus grybingi, vištos daug kiaušinių dės.
Merginos klausydavo, iš kurios pusės šunys loja – tikėdavo, kad iš tos pusės atvažiuos piršliai. Dažnai jos ant slenksčio padėdavo šlyžikų ir paleisdavo šunį – kurios pirmą šlyžiką šuo suėsdavo, tikėdavo, kad ta mergina tais metais pirma ištekės. Burtasi ir per sapnus – merginos užvalgydavo ko nors sūraus ir nueidavo miegoti – kas sapne duos atsigerti, už to ir ištekės. Kėdainių krašte merginos užvalgydavo sūriai ir prieš eidamas miegoti apsiaudavo vieną kojinę – kas sapne tą kojinę numaus, tas jos išrinktasis ir yra“, – pasakojo muziejininkė.
Pirmoji Kalėdų diena – šeimos diena. Šeima būna kartu, važiuoja į bažnyčią, ilsisi nuo visų ruošos darbų. Kalėdų stalas turi būti riebus, vyrauja kiaulienos patiekalai – kumpiai, virtos kiaulių galvos, šaltienos, dešros. Smetonos laikais atsirado antienos, žąsienos patiekalų.
„Riebaus maisto valgymas pritraukdavo ir sotų, gerą gyvenimą ateinančiais metais. Kuo stalas turtingesnis, tuo kiti metai bus sotesni, todėl žmogus taupydavo tam stalui iš paskutiniųjų“, – aiškino R. Lukminienė. Po ilgo pasninkavimo žmonės stengdavosi neapsivalgyti, valgydavo tik po truputėlį.

Dvarininkų stalas įmantresnis
Antroji diena – kolektyvinė. Būtinai reikėdavę važiuoti į svečius, bendrauti su kaimynais, giminaičiais.
„Kėdainių krašte buvo graži persirengėlių tradicija – per kaimą eidavo garniais, meškomis persirengę žmonės ir sveikindavo kaimynus su šventėmis. Už tuos palinkėjimus atsidėkodavo vaišėmis – maistu, duodavo paragauti ir naminio alaus“, – pasakoja etnografė.
Žiemos šventės buvo vienodai svarbios tiek kaimo valstiečiui, tiek miestiečiui, tiek ir dvarininkui. Tiesa, pasak R. Lukminienės, dvarininkų Kūčių, Kalėdų stalas būdavo turtingesnis, patiekalai – įmantresni. Dvaruose Kalėdų rytą buvo patiekiami kepti povai, petardos, kurtiniai, tetervinai.
Visą kalėdinį laikotarpį lietuviai linksmindavosi. Vėliau, po švenčių, prasidėdavęs ruošimasis kitiems darbams.

SRTRF-logo

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.