Kryžiaus žygis už demokratiją?

0

Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų balandžio 6 dieną – JAV paskelbė karą Vokietijai ir jos sąjungininkėms ir įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą. Tai iš esmės pakeitė situaciją ir gerokai priartino karo pabaigą. Paradoksalu tai, kad dar prieš metus  absoliuti dauguma amerikiečių buvo ryžtingai nusiteikę prieš amerikiečių dalyvavimą kare. Tai tvirtai jiems buvo pažadėjęs ir prezidentas Woodrow Wilson, tvirtinęs, kad amerikiečiai yra taikos šalininkai ir nesivels į europiečių tarpusavio pjautynes.

Kas nutiko, jog JAV pozicija pasikeitė? Kaip W. Wilsonui pasisekė per trumpą laiką pakeisti daugumos amerikiečių nuostatą karo atžvilgiu? Ar iš tiesų politinės propagandos pirmeiviai buvo ne totalitarinės SSSR ar nacistinė Vokietija, bet demokratinė JAV?

Taikos prezidentas keičia kursą
Demokratas W. Wilsonas JAV prezidentu pirmą kartą tapo 1912 m. Oponentus respublikonus jis įveikė, žadėdamas visą dėmesį skirti šalies vidaus politikai ir subrendusioms socialinėms reformoms. Kai 1914 m. Europoje įsiliepsnojo karas, W. Wilsonas tai komentavo kaip vidines europiečių „peštynes“, į kurias nedera kištis. Prezidentas tvirtai laikėsi pozicijos, kad svarbiausia amerikiečiams išspręsti vidaus problemas ir nuosekliai laikytis neutralumo principo. Jam pritarė ir dauguma amerikiečių.
Karas Europoje netgi buvo ekonomiškai naudingas JAV, nes gerokai išaugo prekyba su europiečiais. Į karą įsitraukusioms Europos valstybėms prekybiniai laivai iš JAV buvo itin svarbi paspirtis ir galimybė visą pramonę orientuoti į karo reikmes.
Pirmasis rimtas išbandymas JAV pasirinktai politinio neutralumo laikysenai buvo 1915 metų gegužės 7 dieną įvykusi tragedija, kai Vokietijos karinis povandeninis laivas paskandino britų lainerį „Lusitania“. Žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių, iš kurių daugiau nei šimtas buvo amerikiečiai. Vokietija tokį žingsnį aiškino tuo, kad turėjo informacijos, jog laineryje vežami ginklai britams. W. Wilsonas pasmerkė Vokietijos veiksmus, tačiau pareiškė, jog amerikiečiai yra per daug išdidūs žmonės, kad pultų kerštauti ar kariauti. Pasak prezidento, Amerika jaučiasi per daug teisi šioje situacijoje, idant jai reikėtų savo teisumą įrodyti ginklu.
1912 m. rinkimų kampanijos pagrindine tema buvo socialinės reformos, o 1916 m. daugiausia diskutuota apie tai, ar dera JAV dalyvauti kare, ar ne. Respublikonai laikėsi pozicijos, kad JAV neutraliteto politika yra baili ir demonstruoja Europos valstybėms silpnumą. Demokratų kandidatas W. Wilsonas laikėsi priešingos pozicijos: nevalia pasiduoti Vokietijos provokacijoms. Visiškai pakanka to, kad JAV prekybiniai laivai būtų apginkluoti ir prireikus galėtų apsiginti nuo agresorių.
Rinkimus W. Wilsonas laimėjo tik trimis procentais. Daugiausia dėl to, kad žmonės patikėjo, jog jis yra tas žmogus, kuris gali padėti JAV išvengti dalyvavimo varginančiame kare. Atrodė, kad taip ir bus, tačiau Vokietijos kaizerį Vilhelmą patarėjai įtikino, kad nepakanka JAV karinio neutralumo, reikia blokuoti šios valstybės prekybinius santykius su britais. Vokietija netrukus paskelbė apie visišką JAV prekybinių santykių su Europa blokadą ir net, norėdama įrodyti ketinimų rimtumą, nuskandino kelis amerikiečių prekybinius laivus.
Alyvos į ugnį, įsiliepsnojusią JAV ir Vokietijos santykiuose, įpylė britai, paviešinę telegramą, kurioje vokiečiai ragina Meksiką pulti JAV, atsiimti jai prieš kurį laiką priklausiusias teritorijas ir žada karinę pagalbą.
W. Wilsono kantrybės taurė persipildė ir jis paskelbė, kad Kongrese yra pasiryžęs paskelbti svarbią žinią.

Kryžiaus žygis už demokratiją
W. Wilsonas balandžio 2 d. Kongrese pasakė ilgą ir emocingą kalbą. Ne tik paskelbė apie sprendimą įsijungti į karą, bet ir bandė aiškinti, kad toks sprendimas – tai nuosekli iki tol buvusios politikos tąsa. Jis pabrėžė, kad
JAV yra demokratinė valstybė, kuri labai vertina demokratijos ir teisės viršenybės principus. Tai taiki valstybė, kuri siekia visus nesutarimus spręsti ne ginklu, bet teisėtomis derybomis. Deja, pastaraisiais metais visi galėjo įsitikinti, jog Vakarų civilizacijai iškilo pavojus, nes paminamos esminės jos vertybės.
Pasak prezidento, jis iki paskutinės akimirkos tikėjo, kad civilizuotas pradas nugalės Vokietijoje ir ši valstybė paisys amžiais galiojančių tarptautinės teisės normų. Deja, Vokietija elgiasi kaip barbarai ir pamynė teisės principus, ėmėsi prievartos prieš neutralios valstybės taikius laivus.
W. Wilsonas patikino susirinkusiuosius, kad, jei būtų kalbama tik apie materialinius nusotolius, kurių patiria JAV, galima būtų nereaguoti, nes turtas gali būti atstatytas. Tai, kas negali būti atstatyta, – žmonių gyvybės, kurias atėmė povandeninių laivų atakos. Prezidento teigimu, šios atakos buvo ne vien prieš Amerikos laivus, tai buvo iššūkis, mestas visai žmonijai.
Kalbai pasiekus kulminaciją, W. Wilsonas meistriškai pasiūlė atidėti į šalį emocijas ir jokiu būdu nesivadovauti keršto troškimu, nes JAV turi elgtis kaip civilizuota, demokratinė valstybė. Prezidento įsitikinimu, ra­cionaliai vertinant situaciją, akivaizdu, kad JAV privalo įsitraukti į kovą už demokratinį pasaulį, už civilizacijos išsaugojimą.
Svarbu, pasak W. Wilsono, kad JAV kariaus, ne siekdama kokio nors materialinio intereso, bet tik siekdama atkurti pasaulyje teisės viršenybę. Teisė, pasak prezidento, yra svarbiau net už taiką.
Po šios kalbos kongresmenai atsistoję plojo savo prezidentui. Jau po kelių dienų Atstovų rūmai akivaizdžia dauguma (375 prieš 50) paskelbė karą Vokietijai. Tam pritarė ir Senatas (81 prieš 6). Vienas žymiausių evangelikų pamokslininkų Billy Sunday, išklausęs prezidento kalbos, pareiškė, kad tai bus neabejotinai teisingas karas – „Kristaus karas”.
Jau gegužę buvo paskelbta visuotinė vyrų nuo 21 iki 30 metų mobilizacija. Priešingai, nei nuogąstavo JAV valdžia, ji buvo sutikta entuziastingai. Dauguma jaunų vyrų noriai ėjo atlikti karinės pareigos.
Kita vertus, nieko nuostabaus ir tai, kad valstybėje, kur tiek metų buvo šlovinama neutraliteto politika ir keikiamas karas, išliko nemaža dalis žmonių, kuriems mintis apie karą nekėlė entuziazmo.
Dalyvavimas kare visuomet brangiai kainuoja. W. Wilsono administracijai teko stabdyti dalį socialinių reformų, mažinti biudžeto išlaidas šalies viduje, tai galėjo didinti JAV piliečių nepasitenkinimą. Šias problemas buvo patikėta išspręsti Viešosios informacijos komitetui, kuris tapo itin svarbiu JAV valdžios įrankiu formuojant amerikiečių nuostatas. Komitetas veikė labai veiksmingai. Per trumpą laiką karo kritikų JAV praktiškai visiškai neliko. Tiksliau – ta santykinai nedidelė visuomenės dalis, kuri nepritarė karui, buvo nutildyta.

Antivokiška kampanija
Viešai buvo paskelbta oficiali pozicija apie karą – krikščioniškas pasaulis susigrūmė su naujaisiais barbarais – ir visiems amerikiečiams privaloma palaikyti teisingą kovą. Tie, kurie buvo pripažinti pažeidę nacionalinius interesus, buvo baudžiami solidžiomis piniginėmis baudomis arba net įkalinami.
Prasidėjo stipri antivokiška kampanija. Pirmiausia iš visų repertuarų dingo vokiečių kompozitorių ir dramaturgų kūriniai. Vokiečių bei austrų tautybės žymūs dirigentai, kitų sričių menininkai staiga liko be darbo. Pagarbą jiems labai greitai pakeitė nepasitikėjimas ar net neapykanta.
Amerikiečiai buvo raginami atsisakyti visko, kas vokiška. Kalifornijoje, kur buvo populiarios vokiečių liaudies dainos, jas buvo uždrausta dainuoti vaikų chorams. Visoje Amerikoje buvo nutraukiami vokiečių kalbos kursai. Bibliotekos iš savo fondų išėmė didžiąją dalį vokiškų knygų, taip pat atsisakinėjo ir vokiečių autorių verstinės literatūros. JAV praktiškai nebeliko vokiečių kalba leidžiamų laikraščių,
Visoje šalyje masiškai buvo pardavinėjama patriotinė simbolika, Tie, kurie nenorėdavo jos įsigyti, buvo vertinami kaip potencialūs šnipai. Paštai savo iniciatyva įvedė cenzūrą ir buvo sunaikinti visi amerikiečių į užsienį siunčiami ar iš užsienio gaunami laiškai, kuriuose buvo bent kokia kritiška užuomina apie JAV dalyvavimą kare.

Didžiausia istorijoje reklamos kampanija
Įsteigto Viešosios informacijos komiteto tikslas buvo sukurti pozityvų JAV vaizdinį. Nors kritikai piktinosi, kad JAV įvesta cenzūra, užčiaupiama kitokia nuomonė, šio propagandinio komiteto atstovai atšaudavo, kad jie paprasčiausiai įgyvendina didžiausią istorijoje reklamos kampaniją.
Komitetas turėjo įgaliojimus peržiūrėti, kaip JAV laikraščiuose aprašomi karo veiksmai, kokiais vaizdais iliustruojami. Buvo griežtai kontroliuojama, kad į laikraščius nepatektų informacija apie sužeistus ar žuvusius amerikiečių karius, visa tai, kas galėtų paskatinti skaitytojus suabejoti karo sėkme.
Komitetas leido savo dienraštį, kuris tapo pirmąja JAV istorijoje valstybės išlaikoma žiniasklaidos priemone. Pradžioje dienraštis, ar tiksliau informacinis biuletenis, buvo aštuonių puslapių, tačiau per metus jo apimtis padidėjo keturis kartus. Jo svarbiausia auditorija buvo nuomonių formuotojai. Biuletenis buvo siunčiamas į kiekvieno laikraščio redakciją, pašto skyrių, valstybinę įstaigą, karinį dalinį. Čia buvo pateikiama tik kruopščiai atrinkta pozityvi informacija. Kasdien Komitetas skelbė vis naujas istorijas apie tai, kaip puikiai amerikiečiai kariai pasiruošę karui, kokia kokybiška karių uniforma, kokia pakili nuotaika ir panašiai.
Kadangi toli gražu ne visi amerikiečiai skaitė laikraščius, daug dėmesio buvo skiriama vaizdinėms agitacijos priemonėms. Buvo išleisti 1438 skirtingi plakatai, kuriuos kūrė žymiausi to meto dailininkai
Komiteto užsakymu buvo sukurti keturi dokumentiniai filmai apie karo įvykius, kuriuose rodoma Europoje filmuota medžiaga. Holivudas taip pat prisidėjo prie propagandos. Net nejauku žiūrėti į tuo laiku JAV sukurtus kino filmus, nes visuose juose vokiečiai vaizduojami kaip barbarai, kurie žiauriai elgiasi su moterimis ir vaikais, nevertina žmogaus gyvybės, yra šiurkštūs ir negražūs.
Vienas originaliausių ir veiksmingiausių sumanymų buvo „keturių minučių žmonės“. Tai buvo savanoriai vyrai ir moterys, kurie apsiimdavo tapti agitatoriais. Komunikacijos specialistai padarė išvadą, kad veiksmingiausios yra keturių minučių trukmės kalbos, nes ilgiau auditorija neišlaiko dėmesio. Agitatoriams buvo suteikiamos gairės, instrukcijos, tačiau jiems nebūdavo primetamos griežtos taisyklės, nes buvo laikomasi nuostatos, jog veiksmingiausia agitacija, kai kalbėtojas kalba savo žodžiais. Svarbiausia, kad kalbos tikslas būtų skatinti patriotizmą ir šlovinti amerikietiško gyvenimo būdą.
Pavyko sutelkti net 75 000 „keturių minučių žmonių“. Apskaičiuota, kad iki karo pabaigos buvo pasakyta septyni su puse milijono kalbų trys šimtai keturiolikos milijonų auditorijai. Jie kalbėjo mokyklose, prieš kino filmus, žmonių susibūrimo vietose.
Propagandos kampanija buvo sėkminga – per labai trumpą laiką absoliuti dauguma amerikiečių iš karo priešininkų tapo entuziastingais karinių veiksmų šalininkais. Tai buvo pirmoji, bet tikrai ne paskutinė masinė politinės propagandos kampanija. Paaiškėjus, jog tikrai galima kryptingai keisti žmonių nuostatas, propaganda tapo integralia šiuolaikinės politikos dalimi.

Parengė Andrius Navickas.

Leave A Reply