Krionika – būdas įveikti mirtį ar spąstai lengvatikiams?

0

Prieš penkiasdešimt metų – 1967 m. sausio 12 dieną – mirė Jamesas Bedfordas. Iš karto po to, kai jam buvo diagnozuota mirtis, jis buvo užšaldytas ir iki šiol jo kūnas saugomas “Alcor Life Extension Company” patalpose. Bedfordas tapo pirmuoju pagal specialias technologijas užšaldytu žmogumi ir krionikos entuziastai nuo to laiko kiekvienais metais švenčia Bedfordo dieną.

Šiuo metu visame pasaulyje yra apie trisdešimt užšaldytų žmonių. Jauniausiai – vos dveji metukai. Šis skaičius būtų buvęs didesnis, jei ne daug ką šokiravęs įvykis, kai devyni kūnai buvo sunaikinti, nustojus rūpintis kapsulėmis, kuriose jie buvo užšaldyti. Taip įvyko dėl finansinių priežasčių. Tačiau pradėkime istoriją apie žmogaus atkaklų siekį įveikti mirtį nuo pradžių.

Profesorius tampa bandomuoju
James Bedfordas buvo psichologijos profesorius Kalifornijos universitete JAV. Jis sirgo labai sunkia inkstų vėžio forma ir 1965 metais sureagavo į krionikos specialistų pasiūlymą: buvo ieškomas savanoris, kuris po mirties atiduotų kūną užšaldymui. Vyko atranka ir joje Bedfordas nugalėjo.
Užšaldymas vyko Kalifornijos valstijoje. Kaip ir buvo žadėta, pats procesas profesoriaus artimiesiems nieko nekainavo. Tiesa, užšaldymas – tai tik proceso pradžia, po kurios reikalinga kruopšti ir brangiai kainuojanti kapsulės, kurioje užšaldytas kūnas, priežiūra. Profesorius Bedfordas testamentu paliko 100 tūkstančių dolerių tolesniems krionikos tyrimams. Tačiau tenka pripažinti, kad labai greitai paaiškėjo, jog kūno saugojimui, transportavimui į naują vietą per keletą metų išnaudota visa palikta suma. Tuo, kad eksperimentas būtų tęsiamas, toliau pasirūpino Jameso sūnus ir žmona.
Bedfordo kūnas buvo užšaldytas, prabėgus kelioms valandoms po jo mirties. Kūnas buvo pamerktas apsauginiame preparate, o paskui palaipsniui užšaldytas sausu ledu iki -79 °C. Po kelių dienų kūnas buvo perkeltas į pastovią saugyklą, kuri pripildyta skysto azoto. Dar po keleto metų Bedfordą vėl teko pervežti į kitą vietą su modernesne įranga. Galiausiai 1977 m. Bedfordas buvo atiduotas sūnaus priežiūrai ir jis ketverius metus laikė kūną skystame azote Pietų Kalifornijoje įrengtoje saugykloje. Vėliau priežiūrą perėmė „Alcoras“. 1991 m. šis fondas ryžosi sudėtingai operacijai – Bedfordo kūnas iš Galiso kapsulės, kurioje buvo saugomas, buvo perdėtas į standartinį keturvietį „Alcoro“ kriostatą. Nepaisant to, kad Bedfordo kūnas buvo dažnai pervežamas, tyrimai parodė, kad jis išsaugotas be pakitimų.

Ko siekta šiuo eksperimentu?
Jei ne amžino, tai bent ilgokai ilgesnio nei įprastas žmogaus gyvenimo. Pagalbai pasitelkta krionika ir naujosios technologijos. Krionika (gr. kryos – „ledinis šaltis“) – tai žmonių ir gyvūnų užšaldymas skystame azote, kuris dar vadinamas vitrifikacija, siekiant sustabdyti fizinį irimą ir tikintis, kad technologijų progresas ateityje leis užšaldytus kūnus atgaivinti, pašalinti juos kamavusias ligas.
Terminą sugalvojo Karlas Werneris. Krionikos propaguotojai pateikia analogiją su klinikine mirtimi, kuri esą yra pirmoji visiškos mirties stadija. Jie tikina, kad svarbiausia išsaugoti tą gyvybinę informaciją, kuri yra smegenyse ir pašalinti priežastis, kurios neleidžia kūnui funkcionuoti. Jei dabar to padaryti neįmanoma, turime palaukti, kol technologijų pažanga leis tai padaryti. Tada užšaldytas žmogus į gyvenimą galės grįžti maždaug taip pat, kaip dabar grįžta žmonės po klinikinės mirties atvejo.
Prieš kurį laiką JAV vyko teisiniai ginčai, ar toks elgesys su žmogaus kūnu yra leistinas. Konstatuota, kad kiekvienas amerikietis turi konstitucinę teisę perduoti savo kūną po mirties krionikos eksperimentams. Tiesa, buvo atmesta idėja, kad galima būtų užšaldyti gyvą, kad ir labai sunkia liga sergantį, žmogų.
Taip pat iškilo natūralus klausimas – kaip turėtų būti traktuojami užšaldyti kūnai? Ar jų kapsules galima vadinti savotišku kapu, ar užšaldytuosius, kaip siekė krionikos entuziastai, derėtų traktuoti kaip žmones, kurie yra tarpinėje būsenoje tarp gyvenimo ir mirties. Ar Bedfordas yra gyvas ar miręs? Visgi teismas atkreipė dėmesį, kad profesoriui Bedfordui yra oficialiai konstatuota mirtis, todėl galime kalbėti tik apie jo užšaldytą kūną, bet negalime jį traktuoti taip pat, kaip traktuojami dar gyvi žmonės, kurių gyvybė yra palaikoma specialiomis technologijomis. Kas bus, jei kada nors Bedfordą ir kitus pavyks prikelti naujam gyvenimui? Tada ir tik tada galima bus iš naujo kelti klausimą apie užšaldytų kūnų statusą, o kol kas visos kalbos apie kūnų atgaivinimą skamba kaip fragmentai iš mokslinės fantastikos romano.

Krionika ir stebuklo laukimas
Tai, kad krionika taptų tikrove, yra dviejų žmonių – Roberto Ettingerio ir Evano Cooperio – pastangų rezultatas. 1965 m. jie įkūrė pirmą šia veikla užsiimančią organizaciją ir paskelbė savanorio tapti pirmuoju eksperimento dalyviu paieškas.
Kai jau atrodė, kad krionikos eksperimentai patiria nesėkmę ir tėra nepagrįsti kliedesiai, naują gyvybingumą jiems įkvėpė pasirodžiusi informacija apie molekulines nanotechnologijas, kurios, kaip teigiama, leidžia atkurti pažeistus audinius.
Užšaldymo eksperimentai prasidėjo JAV, tačiau šiuo metu krionikos centrai veikia taip pat ir Europoje bei Rusijoje.


Užšaldant kūną po mirties, siekiama sustabdyti fizinį jo irimą ir tikimasi, kad technologijų progresas ateityje leis užšaldytus kūnus atgaivinti, taip pat pašalinti juos kamavusias ligas.


Kai atsiranda žmonių, kurie susidomi tokių centrų paslaugomis, jiems siūloma tapti jų nariais, mokančiais nustatytą nario mokestį. Buvimas krionikos centro nariu suteikia privilegiją – kai bus diagnozuota mirtis, speciali medikų brigada nuveš kūną į krionikos centrą, kur bus pradėtas užšaldymas. Svarbu tai, kad iš karto po mirties į kūną būtų sušvirkšta speciali injekcija, neleidžianti kraujui krešėti ir užtikrinanti, kad išliktų pakankamas deguonies lygis smegenyse.
Jei Bedfordo kūnas buvo šaldomas iki -79 °C, tai dabar paprastai siekiama žemesnės temperatūros – bent -130º C. Paskui kūnas patalpinamas į rezervuarą, kuris pripildomas skysto azoto. Kūnas į rezervuarą dedamas žemyn galva, nes manoma, kad tai saugiausia svarbiausiam saugomam dalykui – žmogaus smegenims.
Krioninė procedūra nėra pigi. Net ir narystės mokestį mokantys žmonės už viso kūno užšaldymą turi sumokėti apie pusantro šimto tūkstančių dolerių. Tiesa, yra galimybė užšaldyti vien smegenis ir tai kainuoja perpus pigiau. Tačiau šiuo atveju galima kliautis tik tuo, kad ateities technologijos leis klonuoti naujus žmones, nuskaitant visą informaciją iš užšaldytų smegenų.
Viso kūno užšaldymo kaina, priklausomai nuo paslaugas siūlančios įmonės, svyruoja apie 150 000 – 200 000 JAV dolerių.

Viso kūno užšaldymo kaina svyruoja apie 150 000–200 000 JAV dolerių.

Teoriškai krionika atrodo kaip įspūdingas šiuolaikinio mokslo triumfas, tačiau praktikoje problemų netrūksta. Sėkmingas atšaldymas gali tapti įmanomas tik įvykus itin didžiuliam progresui nanotechnologijų srityje, nes atšaldant teks kūną išvalyti nuo toksinų, išvengti ląstelių suardymo, keičiantis jų būsenai, jau nekalbant apie tai, jog būtina bus pašalinti mirties priežastį ir pasiekti, kad organizmas „vėl užsivestų“. Nieko nuostabaus, kad daugeliui medikų krionika atrodo ne kas kita kaip šarlatanizmas ir bandymas mulkinti lengvatikius žmones. Tuo labiau, kad per penkiasdešimt metų anaiptol neatsivėrė galimybės „atgaivinti“ profesorių Bedfordą ir, mažai tikėtina, kad kas nors pasikeis per artimiausius penkiasdešimt metų.
Nepaisant to, kelioms didžiausioms korporacijoms, kurios teikia krionikos paslaugas, klientų tikrai netrūksta. Teigiama, kad šiuo metu „Alcor“ ir kelios kitos žinomiausios krionikos korporacijos turi po tūkstantį ir daugiau „narystės mokestį“ reguliariai mokančių klientų. Galima būtų sakyti, kad krionikos entuziastai žarsto milijonus, tačiau nedera pamiršti, kad išlaidos iš tiesų didelės, nes saugoti kūnus, laikantis visų reikalavimų, kainuoja labai daug. Todėl ne kartą buvo iškilęs skausmingas kalusimas – o ką daryti su tomis kapsulėmis, už kurias artimieji nebeišgali mokėti, o, be to, ir jų atšildymo perspektyvos dar labai miglotos?

Krikščionybė ir krionika
Korporacijos „Alcor“ puslapyje galima atrasti įdomių svarstymų, ar krikščionis gali naudotis krionikos paslaugomis. Čia pabrėžiama, kad krionika nebando suteikti gyvenimo po mirties ar prikelti mirusiųjų, tai esą medicininė procedūra, tokia pat kaip širdies operacija ar pagalba žmogui, kai šį ištinka insultas.
Korporacija „Alcor“ net Biblijoje atranda užuominų apie krioniką ir tvirtina, kad pastaroji yra Dievo dovana, kuri žmonijai duodama per mokslą.
Visgi žvelgiant iš krikščionybės pozicijų, žmogaus pastangos tapti savosios gyvybės šeimininku visais laikais buvo bergždžios ir atnešdavo tik bėdų. Krionikos pavojus yra iliuzinis mąstymas, kuris bando paneigti žmogaus ribotumą ir mirtingumą. Didžiulės pinigų sumos, kurios galėtų padėti daugybei gyvų žmonių, kurie kovoja su nepritekliumi ir įvairiausiomis problemomis, yra išleidžiamos palaikyti iliuzijai, kad kada nors ateityje žmonės išmoks prikelti mirusiuosius. Dera pagalvoti ir apie psichologinius bei socialinius veiksnius. Įsivaizduokime, kad profesorius Bedfordas yra išgydomas iš mirtinos ligos ir tęsia gyvenimą, prabėgus šimtui metų nuo užšaldymo? Kaip jis jaustųsi, kokie santykiai būtų su aplinkiniais? Ar tokios svajos nėra tik vis didėjančios žmonių, pamiršusių Dievą, mirties baimės išraiška?
Neteko girdėti apie lietuvius, kurie turėtų „narystę“ kurioje nors krionikos korporacijoje. Nesu tikras, ar tik dėl to, kad mes esame kiek mažesni lengvatikiai ir daugiau paisome krikščioniškų vertybių, gal veikiau neturime tiek lėšų, kurias galėtume švaistyti tuščioms svajoms.

Leave A Reply