Kraštietė R. Aškinytė: „Ačiū kėdainiečiams, skaitantiems mano knygas“

0

Kraštietės Rasos Aškinytės naujausias romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ Vilniaus knygų mugės metu buvo apdovanotas kaip geriausia 2014 metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. 

Iš Vilainių kilusi R. Aškinytė-Degėsienė gimtųjų Kėdainių nepamiršta – čia iki  šiol gyvena jos tėvai.

Iš Vilainių kilusi R. Aškinytė-Degėsienė gimtųjų Kėdainių nepamiršta – čia iki šiol gyvena jos tėvai.

Moteris gimtųjų Kėdainių nepamiršta – atvyksta aplankyti čia gyvenančių tėvų, be to, iki šiol tik geru žodžiu mini savo mokytojus, kurie jiems, tuometiniams mokinukams, negailėjo nei dėmesio, nei rūpesčio.
Pastaruoju metu R. Aškinytė dėstytojauja Lietuvos edukologijos universitete. Tačiau tai netrukdo autorei pateikti mums, skaitytojams, savo kūrybos vaisių, literatūros kritikų vertinamų kaip itin originalių ir savitų. Laikraščio skaitytojams pristatome interviu, darytą iš karto po Vilniaus knygų mugės šurmulio.
Taigi, kaip sureagavote, kai sužinojote, kad Jūsų knyga pretenduoja tapti Metų knyga? Ar tikėjotės, kad laimėsite?
Visų nominuotųjų šansas laimėti buvo vienas iš penkių. Man patinka, kad geriausią metų knygą rinko skaitytojai. Todėl rezultatai labai objektyvūs – kurį autorių myli, už tą ir balsuoja. Šis konkursas – skaitytojų meilės patikrinimas (šypsosi). Todėl buvo ypač smagu laimėti.
Labai ačiū visiems kėdainiečiams, skaitantiems mano knygas, ačiū balsavusiems.
Esate ir akademinės literatūros autorė. Tačiau kas paskatino rašyti grožinę literatūrą? Kiek esate parašiusi ir išleidusi tokių kūrinių?
Esu išleidusi knygą vaikams „Beveik varlės“, romanus „Rūko nesugadinti“, „Lengviausias“ ir „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.
Niekas nežino, iš kur kyla mūsų norai. Psichologai tai bando paaiškinti įvairiomis teorijomis, bet galų gale tai vis tiek lieka neaišku (šypsosi). Aš pradėjau rašyti vėlai, būdama trisdešimt penkerių. Iki tol apie rašymą nei galvot negalvojau. Tikriausiai čia kaip anekdote apie Jonuką, kuris iki penkerių metų nieko nekalbėjo, visi galvojo, kad nebylys. Vieną dieną Jonukas pasakė: „Sriuboje per daug druskos.“ Kai jo paklausė, ko gi tu, Jonuk, iki šiol tylėjai, jis atsakė: „Iki šiol viskas buvo gerai.“
Ir aš ilgai stebėjau, kiek visko aplink mus yra negerai. Tada pradėjau rašyti. Tikiu, kad knyga gali padėti pažiūrėti į save, pagalvoti, kas esi, ką ir kodėl darai, kokios iš to seks pasekmės. Pristatydamas mano romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ Vilniaus knygų mugėje filosofas Vytis Silius sakė: „Aš šitą knygą skaičiau kaip istoriją apie žmogaus gimimą…Kuo daugiau krapštai šią knygą, tuo labiau nepatinka, ką atkrapštai savyje.“
Tikiu, kad žiūrėdami į knygą lyg į „veidrodį“ galime „pamatyti“ save, o tai jau pirmas žingsnis, skatinantis save keisti.
Kur ieškote įkvėpimo savo kūriniams, kas skatina rašyti? Ar Jums būtinai reikalinga mūza?
Daug ką nuviliu sakydama, kad rašymas yra tiesiog darbas. Darbas, kuriam reikia ilgai ruoštis, skaityti, rinkti medžiagą. Po to tiesiog sėdėti ir rašyti, o ne laukti ypatingo įkvėpimo. Tai darbas, darbas, darbas. Žinoma, būna geresnių ir blogesnių dienų, būna kai visai tuščia.
Tada dirbu dar daugiau ir tą tuštumą kažkaip „pramušu“. Pati geriausia mūza yra gyvenimas. Aš tiesiog labai ilgai ir įdėmiai stebiu žmones.
Pristatykite savo apdovanojimą pelniusį romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Kokiai auditorijai jis skirtas, kokią istoriją norėjote šiuo kūriniu papasakoti, kokią mintį pristatyti?
Visada maniau, kad rašau bendraamžiams ar jaunesniems už save. Todėl tikrai maloniai nustebau, kad į romano pristatymą Vilniaus knygų mugėje susirinko gerokai vyresni, nei aš tikėjausi, skaitytojai. Tai didžiulis įvertinimas. Dirbu universitete, žinau daug būdų, kaip sudominti jaunimą. Bet jei komplimentą knygai pasako brandaus amžiaus skaitytojas, džiaugiuosi dvigubai. Džiaugiuosi, kad sugebėjau atitikti ir jų lūkesčius.
Apie ką šis romanas? Gali būti apie meilę, nesėkmingą, sėkmingą, bet vis tiek tokią gąsdinančią. Gali būti apie bandymą rasti laimę, bandymą po bandymo, net jei ir nelabai sekasi. Gali būti apie jus, apie mane. Gali būti apie dar daug ką, o apie ką yra, kiekvienas skaitytojas nuspręs pats.
Esate kilusi iš Kėdainių – kiek laiko čia gyvenote, ar dažnai grįžtate pasisvečiuoti, ar daug esate išsaugojusi malonių prisiminimų iš čia?
Kėdainiuose gyvenau visą vaikystę, baigiau M. Daukšos vidurinę mokyklą. Labai noriu padėkoti visiems savo mokytojams, ypač Kęstučiui Stadalnykui, kuris mums niekada negailėjo savo laiko ir jėgų. Mokiniai niekada nepamiršta to, ką gavo iš savo mokytojų. To neįmanoma pamiršti, tai nusėda mumyse, tampa mūsų dalimi.
Į Kėdainius atvažiuoju, nes čia gyvena mano tėvai. Pavaikštau mieste, pažiūriu, kaip viskas keičiasi. Vis į gera …

Leave A Reply