Nuo tolimų 1957-ųjų kasdien kruopščiai dienoraštį rašantis kėdainietis Kazimieras Dokšus viską nutarė išguldyti į knygą – taip gimė beveik 670 puslapių veikalas ,,Lemtis ir laikmetis“.

Kazimieras Dokšus: ,,Ar prisimenate daug kam šypsnį kėlusį vadinamąjį Sibiro upių pasukimo stepių link projektą? Keli Vidurio Azijos šalių politikai man užsiminė apie kitą, viešai neaptarinėtą, to sumanymo siekį – Vidurinės Azijos respublikas Sibiro vandenys būtų taip ,,pririšę“ prie motinos Rusijos, kad apie savarankiškumą jos būtų galėjusios tik tylomis svajoti.“

Kazimieras Dokšus: ,,Ar prisimenate daug kam šypsnį kėlusį vadinamąjį Sibiro upių pasukimo stepių link projektą? Keli Vidurio Azijos šalių politikai man užsiminė apie kitą, viešai neaptarinėtą, to sumanymo siekį – Vidurinės Azijos respublikas Sibiro vandenys būtų taip ,,pririšę“ prie motinos Rusijos, kad apie savarankiškumą jos būtų galėjusios tik tylomis svajoti.“

K. Dokšus kone 60 metų ne tik rašė dienoraštį, bet ir rinko visokiausią informaciją. Per tiek laiko jis sukaupė įdomiausių dalykų – pavyzdžiui, sovietmečio laikų oficiozo laikraščio ,,Tiesa“ numeris, pranešęs apie tautų vado Josifo Visarionovičiaus Stalino mirtį.
Dabar tą laikraštį ne kiekviename muziejuje pamatysi.

Kur dingo linai ir trinyčios?
O kas šiais laikais prisimena ,,Klaipėdos trinyčias“ – 1934 metais įkurtą fabriką, kuriame klestėjimo laikais dirbo apie 6 tūkst. žmonių.
Per privatizavimo vajų ,,Klaipėdos trinyčias“ įsigijo italai. Tačiau iš tikrųjų juos domino ne fabrikas ir jame dirbantys žmonės, o audinių rinka.
,,Klaipėdos trinyčių“ įrengimai netrukus buvo parduoti į metalo laužą, pats fabrikas nuvarytas į bankrotą, o italai išvažiavo namo su tik iš pažiūros tuščiu portfeliu – iš tikrųjų jie išsivežė rinką.
Ne mažiau K. Dokšui širdį skauda dėl Lietuvos linų – išgirdus ,,Vai žydėkit, linai, mėlynai, mėlynai“ akyse ašaros ima kauptis.
Dabar linų Lietuvos laukuose beveik nematyti. O juk vos prie 25 metus jie siūravo 130 tūkst. hektaruose, derliaus laukė 12 fabrikų.
,,Linai – tai ne tik lietuvio širdžiai mielas audeklas. Jie teikė žaliavą ir Kauno ,,Inkarui“, ir linoleumo gamybai, ir net maisto pramonei. Ar prisimenate gardųjį sėmenų aliejų“, – atsiduso K. Dokšus.

Knygą  „Lemtis ir laikmetis“ Kazimieras Dokšus rašė maždaug porą metų.

Knygą „Lemtis ir laikmetis“ Kazimieras Dokšus rašė maždaug porą metų.

Technikui pakluso plunksna
Pagal specialybę K. Dokšus – tuomečiame Kauno politechnikos institute techninį išsilavinimą įgijęs inžinierius.
Daug metų jis dirbo darbus, kurie su rašymu bendra teturėjo tiek, kiek reikėdavo sukurpti kokiam nors pareiškimui ar ataskaitai.
Tačiau ,,Lemtis ir laikmetis“ parašyti sklandžia, lengvai skaitoma ir vaizdinga kalba.
Ko vertas vien knygos pristatymas – ,,Iš dingusio laiko dienoraščių“? Sutikite, kad dvelkia ne vien techniška gyvenimo samprata.

Sovietmetis išmokė daug ko
Nelengva sovietmečio laikų realybė K. Dokšų buvo išmokiusi daug ko – pavyzdžiui, ,,ne itin saikingai maukti degtinę“.
Knygos autorius neslepia, kad vienu metu buvo tapęs kone ,,bomžu“ – išvertus iš rusų kalbos, žmogumi, ,,be pastovios gyvenamosios vietos“ arba tiesiog valkata.
Bet lemtingu momentu atsirado jėgų pakilti ir iš padugnių vėl įsitvirtinti normaliame gyvenime.
K. Dokšus dirbo įmonėse, kurių pavadinimai dabartinei kartai kelia šypseną – pavyzdžiui, ,,Kaunoenergoremontas“.
Daug metų jis triūsė mūsų rajone, Vilainiuose, įsikūrusio Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos instituto Projektavimo ir konstravimo biuro skyriaus vedėju.
Paskutiniaisiais sovietiniais metais K. Dokšus buvo įsijungęs į tais laikais daug kam šypseną kėlusį vadinamąjį Sibiro upių pasukimo Vidurinės Azijos stepių link projektą.
Pagal grandiozinį sumanymą nuo vienos vandeningiausių Sibiro upės Irtyšiaus iki Vidurio Azijos stepių turėjo būti iškastas maždaug 2,5 tūkst. kilometrų ilgio kanalas.

Viena iš kolekcijos relikvijų – sovietmečio laikų oficiozo laikraščio ,,Tiesa“ numeris, pranešęs apie tautų vado Josifo Visarionovičiaus Stalino mirtį.

Viena iš kolekcijos relikvijų – sovietmečio laikų oficiozo laikraščio ,,Tiesa“ numeris, pranešęs apie tautų vado Josifo Visarionovičiaus Stalino mirtį.

Negana to, vanduo nuo to kanalo pradžios iki pabaigos turėjo pakilti į viršų maždaug 500 metrų.
Projektas jau buvo pradėtas įgyvendinti – iškasta maždaug 560 kilometrų kanalo, jame įrengta speciali vandens pakėlimo šliuzų sistema.
Tačiau atėjus į valdžią Michailui Gorbačiovui, projekto įgyvendinimas buvo sustabdytas kaip pernelyg brangus ir abejotinos perspektyvos.
,,Abejotina perspektyva“ buvo vadinama praktiškoji projekto pusė – esą pernelyg kišamasi į gamtą, tai labai brangu ir nežinia kas išeis.
Keli Vidurio Azijos politikai K. Dokšui užsiminė ir apie kitą, viešai neaptarinėtą, projekto siekį – Vidurinės Azijos respublikas Sibiro vandenys būtų taip ,,pririšę“ prie motinos Rusijos, kad apie savarankiškumą jos būtų galėjusios tik svajoti.

Vaidenosi „trys karaliai“
K. Dokšaus dienoraštyje – atsiminimai ir apie linksmesnius įvykius. Vienas tokių – tiesiog tragiškas 1975 metų Trijų karalių sekmadienis.
Sunkiai paaiškinamų to sekmadienio įvykių – ištisa virtinė: iš pradžių virtuvėje už spintelės užkrito raktai, juos traukiant iš tos spintelės išvirto ir sudužo butelis degtinėlės, po to skalbimo mašinoje buvo išskalbti marškiniai su kišenėje paliktais 25 rubliais, iš kurių teliko skutai, netyčia ant stalo išsipylęs alus sudrėkino paskutinį cigarečių ,,Prima“ pakelį, o galiausiai su kieme sutiktais dviem draugais tiek ,,užsisėdėta“ prie Nevėžio, jog Vilainiai dar kelerius metus juokėsi apie šioje gyvenvietėje besivaidenusius ,,tris karalius“.

Planuose – antroji dalis
Įvairiausių laikraščių, žurnalų, knygų ir užrašų pas K. Dokšų – pilnas ne tik butas, bet ir sandėliukas bei keli gyvenamojo namo kambariai.
Koks jų likimas? ,,Ar domitės, kas šių daiktų laukia po mano mirties?“ – perklausė 75 metų vyriškis.
Ir tuoj pat atsakė: ,,Nežinau. Apie tai negalvoju.“ Artimiausiuose jo planuose – parašyti knygos ,,Lemtis ir laikmetis“ antrąją dalį. Mat į pirmąją labai daug kas netilpo.

3 Responses

  1. svilainis

    Turiu ,,Lemties ir laikmečio“ pirmąją dalį dedikuotą autoriaus.Kuo man brangi ši knyga?Viena,kad autorių pažįstu asmeniškai;antra ,kad dauguma aprašytų veikėjų vėlgi asmeniškai pažįstami;trečia,kad daugelis aprašytų įvykių jau buvo girdėti ir jie aprašyti lygiai taip pat kaip papasakoti kadaise tada dar nežinant kad bus rašoma knyga.Stebina surinkta istorinio bei etnografinio pobūdžio žinių gausa,humoristiniai tiek buitinio,tiek politinio peizažo potėpiai prabėgusio gyvenimo drobėje.Linkėdamas kuo geriausios sveikatos ir sėkmės literatūros plėšiniuose lieku laukti antros dalies pasirodymo.

    Atsakyti
  2. A.L.

    Dėkoju autoriui už knygą „Lemtis ir laikmetis“.Ją perskaičius,galima dar kartą pmatyti Lietuvos kelią ir jo vingius iki šiandieninės nepriklausomos Lietuvos.Tai dokumentika.Ne politiko ,ne partiečio,o tikro Lietuvos patrioto patirtis.Stebina autoriaus darbštumas,surenkant gausybę labai vertingos informacijos,bei pateikiant tuometinio eilinio žmogaus,pramonės darbuotojo ir vadovo darbinę veiklą bei kasdienybę.Sunku keliais žodžiais nusakyti daugiau nei 600 pusl.knygos turinį-joje nestokojama nei humoro,nei kuriozų,nei gyvenimiškų netikėtumų.Ją būtina perskaityti.Nekantriai laukiu antros knygos dalies.Kuo geriausios sėkmės autoriui.

    Atsakyti
  3. evaldas

    Knyga“lemtis ir laikmetis’ įdomi istoriniu,geografiniu požiūriu.per autoriaus prisiminimus,išgyvenimus,susipažįstame su tarnybos ypatumais sovietineje kariuomeneje.Atskleidžiama,kaip buvo sprendžiamos gamybines problemos pramoneje,kokie buvo santykiai tarp įvairių respublikų įmonių.Įdomūs autoriaus aprašymai apie įspūdžius iš kelionių po sovietines respublikas ir jų sritis.Ne visi lasnkesi dabartinese ‘karštose’ vietose,kaip pav.Dagestanas.Dekingas autoriui,kad buvau jo knygoje prisimintas ir aš.Evaldas.

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.