Kolumbijos džiunglėse plazdėjo lietuviška Trispalvė

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 25-metis iškilmingai minėtas net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Kėdainiuose nekilnojamuoju turtu prekiaujančios bendrovės ,,Forto siena“ vadovas Evaldas Andrijūnas mūsų Trispalvę buvo iškėlęs net tropikų karščiu alsuojančiose Kolumbijos džiunglėse.

Evaldas Andrijūnas: ,,Kelionė buvo varginanti ir gana pavojinga. Tačiau pasiryžimas iškelti Trispalvę nugalėjo.“

„Ko gero, Lietuvos Trispalvė ten dar nebuvo plazdėjusi“, – šypsojosi namo sugrįžęs keliautojas.

Aptiko tik 1970 metais
,,Kelionė per džiungles buvo varginanti ir gana pavojinga. Tačiau pasiryžimas iškelti Trispalvę nugalėjo.
Drauge keliavo ir žmonės iš kitų šalių. Jie mano poelgiu buvo sužavėti. Vėliau vakarodami daug kalbėjomės apie Lietuvą“, – pasakojo E. Andrijūnas.
Jo teigimu, galutinis šios egzotiškos išvykos tikslas buvo siekis nužingsniuoti į giliai Kolumbijos džiunglėse įsikūrusį nuošalų Prarastąjį miestą (Ciudat Perdida). Pėsčiomis iki jo keliauti reikėjo savaitę laiko.
Šį miestą 6–7 amžiuose pastatė Taironų genties indėnai. Jie iki šiol gyvena gretimose apylinkėse.
Įdomu tai, kad Prarastąjį miestą saugo Kolumbijos kariuomenė: taip ginamasi nuo kasinėtojų ir lobių ieškotojų.
Dar įdomesnė Prarastojo miesto aptikimo istorija. 1970 metais Kolumbijos turguose pasirodė nematytų statulėlių ir įvairių kitų senovinių daiktų.
Istorikai ėmė aiškintis, iš kur tai atsirado – taip buvo prieita iki Prarastojo miesto.

Vietiniai indėnai stebino savo ištverme – jie per parą miega tik keturias valandas.

Indėnai kramto kokos lapus
Kelionė per džiungles buvo varginanti, sekinanti ir pavojinga – alino karštis, drėgmė, pavojų kėlė statūs šlaitai bei nuodingi moskitai, gyvatės.
„Šios kelionės nesutiko apdrausti nė viena Lietuvos draudimo kompanija. Pyktelėjęs nutariau ir nesiskiepyti, nors žinojau, kad nuo moskitų įkandimų miršta daug žmonių“, – prisipažino E. Andrijūnas.
Keliautojams teko nakvoti pas jau minėtus Taironų genties indėnus. Jie, beje, miega vos keturias valandas per parą.
„Likusį laiką indėnai triūsia džiunglėse – medžioja, renka lapus, medieną statyboms. Energijos ir ištvermės šie žmonės semiasi, krūminiais dantimis kramtydami kokos lapus“, – įspūdžiais dalinosi pašnekovas.
Taironų indėnų šeimos nemažos – paprastai jose auga nuo šešių iki dvylikos vaikų. Tačiau iš viso išlikę apie 2 tūkst. šios genties atstovų.

Ne itin saugi šalis
„Kolumbija – nuostabi šalis: paprasti, draugiški žmonės, skanus maistas, geras aptarnavimas, daug lankytinų objektų.
Tačiau joje ne itin saugu. Pavyzdžiui, mūsų žvalgymąsi po Guambiano genties indėnų turgų nutraukė vairuotojas – liepė kuo greičiau lipti į mik­roautobusą ir išvažiuoti.
Važiuodami sužinojome, kad vietiniai indėnai pradėjo užtvėrinėti kelius iš turgaus – ruošėsi dėl kažko streikuoti.
Žinoma, prireikus buvo galima tikėtis kareivių ir policijos pagalbos, tačiau ji, pasak vairuotojo, užtruktų bent tris paras.

Keliautojus stebino užburiantys gamtovaizdžiai.

Iš turgaus sprukome aplinkkeliais. O pagrindiniame kelyje visi jau buvo stabdomi – indėnai tiesiog subadydavo automobilių padangas. Susidarė ilga transporto virtinė.
Mes aplinkkeliais kratėmės apie tris valandas. Pakeliui pastebėjome džiunglėse besislapstančius vadinamuosius gerilas – kovingus protestuojančius indėnus. Viename kaimelyje mus bandė stabdyti juodaodžiai, kitur kelią pastojo moterys su ištemptomis virvėmis.
Vairuotojas iš mūsų net buvo surinkęs ir autobusiuke paslėpęs pinigus bei kreditines korteles.
Dalį pinigų bei fotoaparatus jis liepė pasilikti, kad sustabdžius nekiltų įtarimų, jog turtą slepiame – pasak vairuotojo, tai baigtųsi liūdnai.
Laimė, vairuotojas buvo patyręs ir drąsus, tad viskas baigėsi gerai“, – viešnagės iš tolimosios Kolumbijos prisiminimais dalinosi E. Andrijūnas.