Koks yra XXI a. Lietuvos portretas

0

Pokalbis su fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, fotomenininką Algi­mantą Aleksandravičių jau drąsiai galima vadinti XXI a. Lietuvos met­raštininku. Nuo 2013-ųjų jis kasmet išleidžia solidžią fotografijų knygą, skirtą Lietuvos regionams: Žemaitijai, Aukštaitijai, Dzūkijai, Suvalkijai. Derindamas skirtingus fotografijos žanrus, jungdamas istoriją bei dabartį, menininkas kuria XXI a. Lietuvos portretą ir šiuo savo darbu, kaip pats teigia, liudija šviesą.

Fotomenininką Algimantą Aleksandravičių kalbina Gediminas Kajėnas.

Jau ketverius metus intensyviai dirbate prie ciklo apie Lietuvą. Papasakokite, kaip kilo toks sumanymas.

Lietuvos regionų ciklą darau nuo 2008 metų. Kadangi pats esu kilęs iš Žemaitijos, artėjant 600-osioms Žemaitijos krikšto jubiliejaus metinėms, norėjosi prisidėti prie šios iškilmės. Tad surinkau į vieną krūvą visus žemaičius, kuriuos per savo gyvenimą esu fotografavęs, o paskui leidausi į ilgą kelionę po Žemaitiją, fotografuodamas gražiausias ir žymiausias šio krašto vietas. Taip susidėliojo solidus pirmasis albumas „Žemaitėjė – mona meilė“.
Tačiau parengęs šį albumą supratau, kad dabar turiu darbo bent penkeriems metams į priekį, nes tiesiog būtina įamžinti ir kitus Lietuvos regionus. Atvirai sakant, man svetima yra kai kurių žemaičių, mano žemiečių, propaguojama atsiskyrimo idėja. Juk mūsų ir taip nedaug beliko, kur mes dar galime skaldytis. Mums reikia galvoti ne apie tai, kas mus skiria, bet apie tai, kas jungia ir vienija.
Taip ir atėjau į šį kelią, kuriuo vis dar einu ir kuris, ačiū Dievui, dar nesibaigia. Po Žemaitijos sekė kelionės po Aukštaitiją, paskui Dzūkiją ir Sūduvą. O dabar jau mano kelias driekiasi į Mažąją Lietuvą. Man tai tapo piligrimine kelione po Lietuvą visų pirma sau pačiam atrandant šventus mūsų istorijai, kultūrai ir dabarčiai vardus, peizažus bei žmones.
Su didele meile rengiau pirmąją knygą. Bet kaip kiekvienas menininkas siekia, kad naujas jo darbas būtų geresnis už prieš tai buvusį, lygiai taip pat ir aš su dar didesne meile dariau Aukštaitiją, paskui Dzūkiją ir Suvalkiją, o dabar fotografuoju Mažąją Lietuvą.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad vizualiai man gražiausias kraštas yra Aukštaitija. Žemaitija gražiausia savo netikėtumais, lyg tai būtų visai kitas pasaulis. Dzūkija – savo autentiškais kaimais ir čia gyvuojančia kultūra… Na, o Sūduva – tai mūsų Nepriklausomybės ir lietuvybės lopšys. Čia man įsiminė išdidūs, tvirti ir linksmi žmonės. Ne tik praeities milžinai, bet ir šiandien dirbantys ir kuriantys savo krašto mylėtojai.

Kaip spėjate štai jau 4 metus kasmet parengti po tokią solidžią fotografijų knygą? Iš kur tiek energijos?

Iš smalsumo visa tai… Tik pradedu kažkuo domėtis ir nepastebiu, kaip jau visa galva panyru. Truputį gaila, kad šitiek reikėjo nugyventi, o, rodos, tik dabar toks smalsumas atsirado.
O dirbti yra gan paprasta: sėdu į mašiną – ir jau kitam Lietuvos gale… Tiesa, čia atsiranda finansinis klausimas, nes šiose ekspedicijose su fotoaparatu rankose brangiausias kaip tik ir yra kuras. Bet labai norint ir tai tampa ne problema. Neseniai skaičiau knygą apie Česlovą Kudabą, kuris visą Lietuvą skersai išilgai pėsčiomis išvaikščiojo. Čia tai valia ir užsispyrimas…
Klausiate, kaip spėjau per metus parengti naują albumą? Tiesą sakant, niekaip nebūčiau to padaręs, jei nebūčiau turėjęs 20 metų įdirbio. Žymiausių Lietuvos kūrėjų, visuomenės veikėjų portretų galeriją aš pradėjau rinkti netrukus po to, kai pradėjau fotografuoti. Tad Lietuvos regionų ciklą ėmiau dirbti ne plynam lauke…
O visą kitą medžiagą jau teko daryti nuosekliai studijuojant kiekvieną Lietuvos regioną. Visų pirma atlikdavau namų darbus – apžiūrėdavau, kokie miestai ir miesteliai, kokios upės, ežerai, lankytinos ir tiesiog įdomios vietos, gamtos, architektūros, istoriniai paminklai, etnografiniai kaimai yra šiame krašte. Taip pat, kokių žymių Lietuvos kultūrai, menui, mokslui, sportui žmonių gimtinės čia yra. Na, o pasidaręs detalų kelionės planą išvažiuodavau fotografuoti…

Esate žinomas kaip portretistas, tačiau šiame Lietuvos cikle puikiai atsiskleidžiate ir kaip reportažų, peizažų bei architektūros fotografas.

Žurnalistas Julijus Lozoraitis neseniai parašė, kad nuo portreto žanro aš labai nenutolau, nes ir mano gamta yra kaip portretas… Pats apie tai nebuvau susimąstęs, bet dabar matau, kad ir mano nufotografuotos pilys, ir piliakalniai taip pat yra portretai. Ir man tai gražu – viena vertus, niekur nuo savęs nepabėgau, kita vertus – užaugau, nes puikiai jaučiuosi įvairiuose žanruose.
Prisimenu A. Tarkovskio filmą „Andrėjus Rubliovas“, kai vaikinukas padaro varpą ir prisipažįsta, kad tėvas jam neatskleidė jokios paslapties, kaip padaryti, kad varpas skambėtų… O varpas skamba… Ir man tas pats: niekas neatskleidė paslapties, kaip reikia fotografuoti, esu savamokslis fotografas, neturėjęs net savo mokytojo. Bet jaučiu, kad esu įrankis kažkieno rankose, kažkas veda mane ten, kur reikia būti, ir rodo, ką reikia fotografuoti. Štai taip aš ir dirbu…
Kita vertus, evoliucijai reikia savo paties pastangos. Aš žiūriu, ką padariau anksčiau, ir galvoju, kaip šį kartą padaryti bent truputėlį kitaip, geriau, įdomiau. Galų gale, ir patys regionai padiktuoja kažką savo, tereikia pamatyti ir atsiliepti į tai.
Atvirai sakant, dabar kiekvienam regionui galėčiau parengti ir po antrą tomą, kuriame nuotraukos nesikartotų – tiek turiu medžiagos. Man nėra blogo oro, važiuoju fotografuoti ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant, ir per speigą, keliais vaikštau ieškodamas įdomaus rakurso, netikėto kampo. Ir vis tiek, jei važiuoju pro šalį, jaučiu būtinybę į tą pačią vietą užsukti ir antrą, ir trečią kartą, maža ką, gal gražesnis apšvietimas bus, o gal žmogų sutiksiu… Man bet koks peizažas ar paminklas gražesnis su karve ar žmogumi nei vienas pats. Kad ir tolyn nueinantis žmogus, kad ir nedidelis, pačiame nuotraukos kampe, vis tiek tai jau tos vietos žmogus… Šiuo atžvilgiu ir pats sau atradau kitokį fotografavimą: man nebeužtenka vien veido ar rankų, stengiuosi žiūrėti giliau, atrasti žmogų jo aplinkoje.

Apie Lietuvą šiandien dažnai girdime daug negatyvių, minorinių pasakojimų. Tuo tarpu šiuo savo ciklu Jūs kuriate visiškai kitokią XXI amžiaus Lietuvos istoriją. Koks Jums šiandien yra Lietuvos portretas?

Mane apima siaubas nuo mūsų žiniasklaidos transliuojamų žinių apie Lietuvą. Tai tiesiog baisu. Ar tokia ir yra Lietuvos tikrovė? Tik tokia? Tikrai ne. Žinoma, kapstantis po purvą negalima tikėtis atrasti aukso grynuolį. Nors ir tai įmanoma. Tuo tarpu mūsų žiniasklaida dirba labai tendencingai – jiems svarbu, kad tik blogiau būtų, tada jie turės apie ką diena iš dienos kalbėti. Bėda ta, kad jie pamiršo teigiamus pasakojimus, net nebežiūri į tą pusę.
Bet jei nežiūri televizoriaus, neskaitai negatyvių žinių, užtenka išeiti į lauką, apsižvalgyti aplinkui ir pamatysi, kad gyvenime yra ir kitokių spalvų. Jų apstu mūsų krašte, kiekviename regione. Tokius šviesulius aš ir rodau savo knygose. Tai ne plakatinis grožis, ne transparantas, bet iš pačių žmonių būtinybės gyventi gražiai, puoselėti savo aplinką bei santykius kylantis poreikis. O meilė juk ir prasideda nuo pačios kasdienybės, artimiausios aplinkos. Ką reiškia mylėti Tėvynę? Tai negyva abstrakcija. Tuo tarpu meilė yra labai konkreti, meilės objektas – apčiuopiamas. Mano Tėvynė – tai, visų pirma, mano namai, mano artimieji, mano kalba. Per tai aš save suvokiu ir galiu identifikuoti.
Keliaujant po Lietuvos regionus ir juos fotografuojant, namų sąvoka man gerokai prasiplėtė. Šitiek išvažinėta kilometrų, tiek pamatyta naujų vietų, pritrenkiančių peizažų, įstabiausių dalykų, sutikta fantastiškiausių žmonių… Šiandien visa tai galiu pavadinti savo Namais, kuriuose gera būti…

Fotografija – tai akimirkos fiksavimas, tačiau prieš paspausdamas mygtuką fotografas jau turi tam tikra viziją, matymą, ką jis nori užfiksuoti. Tad kokia yra Jūsų Lietuvos vizija?

Aš sąmoningai ieškau to, kas gražu, kas mums patiems pakeltų savivertę, padėtų pajusti, kokia graži Lietuva ir jos žmonės. Aš nefotografuoju girtuoklių ar valkatėlių, nors daug kur jų mačiau, tačiau man tiesiog nekyla rankos jų fiksuoti. O kam? Nenoriu negatyvumo, jo užtenka mūsų žiniasklaidoje. Atrodo, kad žiniasklaida iš mūsų atima net viltį didžiuotis savimi, džiaugtis vienas kito laimėjimais bei pasiekimais. Ką aš turėčiau papasakoti savo anūkei apie Lietuvą, jei kalbėčiau žiniasklaidos pavyzdžiais? Ta istorija būtų klaikiai niūri. Bet aš noriu tikėti grožiu, didingomis ir garbingomis istorijomis. Aš noriu turėti legendą apie Lietuvą, kurios niekas iš manęs negalės atimti…
Keliaudamas po Lietuvą ir fotografuodamas supratau, kad čia ir telpa visas pasaulis. Man nebereikia nei Niujorko, nei Maskvos, nes viskas yra čia. Margionyse ar Kėdainiuose aš atrandu gyvenimą, kuris savo turiniu užpildo viską aplinkui.
Aš netikiu tais, kurie sako, jog viską daro dėl vaikų, dėl Tėvynės. Aš viską darau asmeniškai, dėl savęs. Man rodos, mes ir kitus mylime egoistiškai. Ir Tėvynę taip pat. Darome, nes tikimės, kad kažkas pasakys ačiū. Kaskart viliamės, kad mūsų darbas bus reikalingas kitiems. O pabaigę prisėsime kartu prie stalo, pasivaišinsime ir bus gera kartu būti. Apsikabinsime, gal padainuosime, gal paraudosime, gal „padurnavosime“… Viskas iš čia – iš paprasčiausio malonumo būti.

Leave A Reply