Kodėl man patinka rašyti?

Vienuoliktokė Šviesiosios gimnazijos mokinė Austė Raicevičiūtė – jauna, žavi ir veikli mergina. Besisukdama įvairių veiklų sūkuryje, Austė randa laiko ir savo pomėgiui – eilių rašymui bei knygų skaitymui. Pirmąjį savo eilėraštį parašiusi pirmoje gimnazijos klasėje, su kūryba mergina nesiskiria iki šiol. Tiesa, labai dažnai merginos kūryba liejasi ne tik eilėmis, bet ir gardžiais kepiniais bei desertais, kuriais ji nepamiršta pamaloninti savo artimųjų. 

Austė – jauna, žavi ir veikli ir mergina, laiko randanti ir savo pomėgiui – knygų skaitymui ir eilių rašymui.

Kada ir kaip susidomėjai rašymu? Apie ką dabar rašai?
Dabar dažniausiai rašau įvairius straipsnius. Na, o pačio kūrybinio proceso pradžia buvo pirmoje gimnazijos klasėje, kai reikėjo parašyti laišką tremtiniams. Tačiau aš nusprendžiau parašyti eilėraštį. Jis buvo ilgas. Vėliau, kai perskaičiau, eilėraštis visiems labai patiko, todėl su juo turėjau atstovauti savo mokyklai Kėdainių daugiakultūriame centre vykusiame renginyje. Po jo ir pagalvojau, kad kurti yra labai įdomu. Gaila, bet šio pirmojo savo eilėraščio neberandu…
Kokios mintys buvo Tavo galvoje, rašant šį eilėraštį? Ką jautei?
Pirmiausiai pasidomėjau istoriniu kontekstu, taip pat pačiais tremtiniais. Rašydama klausytojus norėjau paveikti jausmais ir emocijomis. Neturiu jokių artimųjų, kurie būtų buvę ištremti. Prisimenu, tame renginyje skaitydama eilėraštį labai jaudinausi, mat renginyje dalyvavo ir tremtiniai. Tikėjau, kad jie pajuto tai, ką norėjau pasakyti ,– mačiau, kad kai kurie jų ir ašarą nubraukė…

Neišskiriamos ir geros draugės: Austės mama Asta visaip skatina ir padeda merginai siekti savo gyvenimo tikslų.

Ar rašai poeziją dabar?
Tam reikia minčių lietaus. Rašau tada, kai man norisi pačiai – nebūna taip, kad prisiversčiau tai daryti. Dažniausiai tas noras ateina po dvejopų emocijų – džiugių ir liūdnų. Savo eilėraščių kitiems dažniausiai nerodau, tik kelis parodžiau savo artimiesiems. Pamenu, kai reikėjo stoti į mokinių tarybą, vietoj kalbos parašiau trumpą eilėraštį apie save. Visiems labai patiko. Galbūt dėl originalaus prisistatymo į tarybą ir pavyko patekti (šypsosi). Pastebiu, kad man kartais lengviau savo mintis perteikti eilėmis nei žodžiais.
Dabar gana dažnai tenka rašyti straipsnius apie gimnazijoje vykstančius įvairius renginius bei keliones. Pavyzdžiui, jei tenka vykti į kokią ekskursiją, mane jau iš anksto perspėja, kad reikės parašyti straipsnį, padaryti nuotraukų, kokį filmuką sukurti. Tai daryti man patinka, tačiau ne visada būna lengva.
Kuriant bei rašant reikia gerų lietuvių kalbos žinių – ar Tau patinka mokytis lietuvių kalbos? Kaip sekasi?
Ši pamoka yra viena mėgstamiausių pamokų gimnazijoje. Mano mokytoja moka puikiai perteikti ne tik faktus, bet ir autorių kūrybą, jų išgyvenimus ir jausmus. Kiti stebisi, kiek aš galiu rašyti, tačiau per pamoką, gavusi temą, su malonumu rašau – mintys tiesiog liejasi. Man labai patinka skaityti knygas, tačiau tam vis nerandu pakankamai laiko. Tikiuosi, vasarą tam laiko skirsiu žymiai daugiau.

Dar viena merginos aistrų – kelionės.

Ar turi mylimiausią autorių, mėgstamiausią kūrinį?
Visai neseniai apie antrą valandą nakties aš užsinorėjau perskaityti kokių nors eilėraščių. Pasiėmiau Justino Marcinkevičiaus poezijos knygelę. Man šio autoriaus eilėraščiai pasirodė tokie gilūs, išjausti… Man patinka, kad eilėraščiais metaforiškai galima perteikti mintis ir kiekvienas skaitantysis kūrybą supranta savaip. Taigi, vienas mano mylimiausių rašytojų ir būtų J. Marcinkevičius. Patinka ir Jono Biliūno kūryba, ypač meilės istorijos. Skaičiau ir Vaižganto istoriją apie Severiutę ir Mykoliuką ir taip įsijaučiau – tarsi pati visa tai išgyvenčiau.
Beje, visai neseniai pradėjau skaityti knygas apie Harį Poterį. Perskaičiusi pirmą knygą, pasižiūrėjau filmą – jis mane kiek nuvylė, mat knygą skaityti yra žymiai įdomiau. O šią vasarą dar teks įveikti privalomas mokyklai perskaityti knygas.
Ar lieka laiko skaitymui, nes pastaruoju metu veiklų turi išties nemažai?
Kol nepradedu skaityti, tol to laiko vis neatrandu. Bet jei pradėjus skaityti knyga mane užkabina, to laiko kažkaip ir atrandu. Galiu skaityti kad ir nuo 12 val. nakties. Žinoma, norėčiau šiam savo pomėgiui laiko skirti daugiau.
Be knygų skaitymo, labai mėgstu dainuoti chore – tą darau nuo pat pradinių klasių. Labai laukiu Dainų šventės – į ją vyksiu gal kokį penktą kartą. Seniau mokykloje šokau – labai tikiuosi, kad kitais metais vėl pradėsiu šokti, nes jau baigiau Kalbų mokyklą, tad atsirado laisvo laiko.
Na, ir, žinoma, labai patinka gaminti. Būna, kad vakarais pasiimu receptų knygas, o ne romanus ir tiesiog skaitau. Visiškai naujų receptų dar nekuriu, tačiau mėgstu juos savaip interpretuoti.
Kaip tavo amžiaus jaunuoliai žiūri į skaitymą, į literatūrą? Koks jų požiūris?
Iš tikrųjų labai įvairus. Mano klasėje yra nemažai mokinių, kurie skaito. Dažniausiai tą daro merginos. Nustembu, kai skaito vaikinai, tačiau labai tuo žaviuosi. Aš manau, kad nesvarbu, apie ką skaitai – karus, pasaulio valstybes, gamtą – svarbiausia, kad skaitydamas laviniesi, lavini vaizduotę, pleti akiratį. Skaitymas daro kalbą žymiai turtingesnę. Tą ne kartą esu išgirdusi ir Andriaus Tapino paskaitose, taip pat seminaruose Latvijoje. A. Tapinas pasakojo, kad pabendravus su žmogumi galima pasakyti, skaito jis ar neskaito.
Skaitymo naudą jaučiu ir pati.

Austei patiko žurnalisto, rašytojo ir visuomenininko A. Tapino mintis – tik pabendravus su žmogumi galima pasakyti, skaito jis ar neskaito.

Kitais metais būsi abiturientė – kokie Tavo planai baigus 12 klasių?
Šiuo metu galvoje sukasi labai daug įvairių minčių. Tačiau dabar bene daugiausiai galvoju apie vaizdo režisūrą. Mane tai be galo domina – nors labai patinka knygos, bet taip pat mėgstu ir filmus. Buvau pagalvojusi ir apie aktorystę, tačiau dabar mane labiausiai domina užkadrinis darbas. Nežinau, kas bus, kaip mano mintys dar pasisuks, tačiau dabar esu apsistojusi būtent ties režisūra (šypsosi).