Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Ta proga labai tinka pašnekinti savivaldybės kalbos tvarkytoją Rūtą Švedienę. Dabar labai daug šnekama, kad mūsų kalba vis prastėja, žmonės tampa beraščiais, netgi nesuvokiančiais elementaraus teksto. Tad ar kalbininkai kartais neprimena avarinės tarnybos darbuotojų, stovinčių prieš didelę prakiurusią užtvanką ir pirštais bandančių užkišti pralaužtus plyšius? O gal klasikinis požiūris į raštingumą jau paseno?

– Esate savivaldybės kalbos tvarkytoja. Gal galėtumėte trumpai pristatyti savo darbą.

– Pagrindinis kalbos tvarkytojų darbas – juridinių asmenų tikrinimas, kaip savivaldybės teritorijoje laikomasi teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus. Tvarkytojų yra visose savivaldybėse. Didesnėse – ne po vieną. Turbūt 95 proc. žmonių galvoja, kad mes, savivaldybių kalbininkai, tik tvarkome, redaguojame savivaldybės darbuotojų raštus, bet taip nėra. Raštų redagavimas nėra svarbiausias darbas.

Didžiausią dėmesį savo kaip tvarkytojos darbe skiriu tam, ką labiausiai mato žmonės (kad kalbos klaidos nebūtų platinamos toliau), tad pagrindiniai tikrinimo objektai yra savivaldybės teritorijoje esančios įmonės, įstaigos, organizacijos, ūkio subjektai, t. y. gyventojų aptarnavimo įstaigos, kultūros įstaigos, valstybinės įstaigos, verslo įmonės ir kt. bei jų interneto svetainės ir, žinoma, žiniasklaida: spauda, televizija, radijas, žinių portalai. Tikrinama rašytinė informacija patalpų viduje ir išorėje ar kitoje visiems matomoje vietoje; dokumentai, įvairūs vieši spaudiniai ir kt.

– Skamba labai nuobodžiai ir neįdomiai. Juk tikrintojų niekas nemėgsta. Ir argi įmanoma viską sukontroliuoti?

– Taip, šis darbas nėra labai smagus. Būna, nueini patikrinti kokios įmonės, aiškini, kad tu nieko blogo nenori, tik pažiūrėti, ar nėra klaidų, kad tu jas surašysi paskui į raštą, pateiksi ir jie ateity žinos, kad taip nereiktų rašyti, o štai taip reiktų. Žiūri dažniausiai nepatikliai į tave lyg į priešą, atėjusį išgauti firmos paslapties.

Šis darbas yra reikalingas ir prasmingas, nors ir neįdomus, ir nelabai patrauklus. Manau, kartais užtenka žmonėms vien žinoti, kad yra tokia tarnyba kaip Kalbos inspekcija, kalbos tvarkytojai, − ir tai jau nors kiek drausmina, verčia atkreipti dėmesį į tai, kaip rašai. Mūsų, vadinamųjų kalbos prižiūrėtojų, realiai yra labai nedaug ir mes visų kalbos negerovių tikrai nesukontroliuosime, o ir baudų mes neskiriame, nors galėtume, bet visgi surašytas raštas su įstaigos klaidomis ar kalbininko skambutis daro poveikį kalbos vartotojams. Kiek dirbu, neteko dar susidurti su priešiškumu. Aš labai daug dėmesio skiriu prevencijai, švietimui, man patinka konsultuoti, padėti, patarti, šviesti, mokyti.

– Manote, kad kalba turi būti prižiūrima? Juk dabar daug kas kalba, kad reiktų paleisti viską savieigai ir pati kalba pasidarytų tokia, kokia reikia.

– Aš priklausau prie tų žmonių, kurie galvoja, kad kalba turi būti prižiūrima. Bet ir turėtų būti viskas daroma, kad nereiktų per jėgą versti žmonių taisyklingai rašyti ir mylėti kalbą. Žmogus pats turėtų norėti gerai ir taisyklingai rašyti. Kalba žmogui turėtų rūpėti ne iš baimės, o iš meilės.

Man neteko ką nors bausti dėl kalbos, bet suprantu kolegas vilniečius, kurie tikrina, sakykim, grožinės literatūros kūrinius. Aš irgi nenorėčiau nusipirkti broko – neredaguotos knygos, taigi suprantu kolegas iš Kalbos inspekcijos, jei tenka ką ir nubausti kartais. Juk yra tokių leidyklėlių, kurios taupo pinigus ir nesamdo kalbos redaktorių, mano, kad bus gerai ir bet kaip išleista knyga, ir net nemano keisti požiūrio gavę pastabų. Manau, į tokius piktybiškus atvejus reikia reaguoti.

Savo terpėje, su savo draugais ir kolegomis, namie, prekybos centre, o štai ir feisbuke žmonės šnekėti ir rašyti gali kaip nori, bet leidinių, televizijos, reklamos, įvairių užrašų viešosiose vietose kalba turi būti valstybinė ir taisyklinga. Tai skelbia Valstybinės kalbos įstatymas.

– Yra žmonių, kurie savo lietuviškas įmones pavadina angliškais vardais. Tarsi neužtektų lietuviškų žodžių.

– Kokioj Italijoje ar Ispanijoje, Prancūzijoje nerasi gatvėse angliškų, rusiškų ar kitokių užrašų svetima kalba. Ir kasdienybėje jie vartoja savo kalbą. Tiesiog tos šalys didelės, valstybinės kalbos istorija yra ilgesnė, vartojimo tvarkyba irgi turi gilesnes tradicijas. Bet, svarbiausia, tų tautų žmonės jaučia savo vertę, jiems nereikia prie kažko šlietis ir kažkam įtikti. Manau, lietuviškas įmones, kavines, parduotuves, muzikos grupes, renginių pavadinimus ir kt. vadinti angliškais vardais verčia mūsų žema savivertė ir kūrybiškumo stoka. Dar vis įsivaizduojama, kad „kiečiau“ atrodysi su anglų kalba. Jokiu būdu nesu prieš anglų ar rusų, lenkų ar kitą kalbą. Kuo daugiau svetimų kalbų mokėsi, tuo raštingesnis jausies, tuo platesnis bus tavo išsilavinimas ir apskritai pasaulėvoka. Tiesiog viskas turi būti savo vietose. Jei tai, pavyzdžiui, tarptautinė firma, tai jos filialas Lietuvoje, aišku, irgi bus anglų kalba. Aš nesu kalbos puritonė, greičiau liberalė, bet visgi per didelis pataikavimas užsienio kalboms, kaip vertingesnėms, įdomesnėms, konkurencingesnėms, mane truputį liūdina. Manau, kad dažnam lietuviui trūksta garbingumo, pasididžiavimo, sveiko ir nuoširdaus pasigyrimo savo valstybe ir kalba.

– Žmonių sąmoningumas galbūt ateis ir gal nereiks kalbos džiunglių kirviu kapoti.

– Žinoma, iki tikro sąmoningumo dar toli. Čia kaip su eismo taisyklėmis ar kitomis visuomenės nuostatomis. Juk ne visi supranta, kad reikia laikytis taisyklių dėl savo paties ir kitų saugumo, kad negalima upių teršti ar laužų miške kūrenti, nes pasekmės gal tau pačiam ir nebus skaudžios, gal tu ir pabėgsi iš tos vietos, bet tai atsilieps kitiems, kitoms kartoms, kitoms gyvoms būtybėms.

Jeigu yra valstybė, jeigu yra valstybinė lietuvių kalba, yra Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, tai turime ir laikytis jo nuostatų, o kalbą gerbti panašiai taip, kaip gerbiame valstybinę vėliavą.
Man regis, nei patys žmonės nesupranta, neįsivaizduoja, kas būtų, jeigu be sąmoningumo ir be kontrolės pasileistų viskas ir pasidarytų tokios tarsi kalbos džiunglės. Manau, po kažkiek laiko tai imtų erzinti, trukdyti ir būtų imamasi priemonių tvarkytis. Tai geriau tu džiunglių neveisti ir neauginti, nes kartais būna ir per vėlu kai ką paskui atitaisyti.

Jei mes bijome griauti ar perstatinėti bet kaip paveldo pastatus, saugome juos, tai ir su kalba turėtume elgtis panašiai, juk tai mūsų paveldas. Žinoma, niekas nesako, kad ją reikia įmobilizuoti, užkonservuoti ir nejudinti lyg muziejinio eksponato. Su ja reiktų elgtis kūrybiškai, o tam mūsų kalba tikrai labai labai tinkama, ji tarsi plastilinas, iš kurio gali nusilipdyti ką tik nori: ir naujažodžius, ir pačių naujausių technologijų terminus, tik reiktų lipdytis pagal kalbos dėsnius, pagal jos natūralų tekėjimą, kūrybiškai.

– Blogą poveikį kalbai daro virtualusis gyvenimas ir skubėjimas. Neturim laiko nei minčių brandinti, nei klaidų taisyti.

– Be abejonės. Plokštėja, lėkštėja mūsų mąstymas, darosi fragmentiškas ir toks… girdėtas, matytas. Rašytojas ir skaitytojas šiais laikais tiesiog tingi. Pastebiu, kad šiuo metu žmonės stengiasi rašyti kuo trumpesniais sakiniais, nes, matyt, ne tik kad be klaidų negali parašyti, bet ir nesugeba logiškai sudėlioti sakinio taip, kad būtų aišku. Arba tikrai neturi ko pasakyti. Žinoma, poveikį daro mūsų skubėjimas ir pripratimas skaityti tik antraštes. Tikrai pastebiu, kad teksto suvokimas darosi daug kam problema. Būna, straipsnis parašytas apie vieną, o, žiūrėk, komentuojamas taip, tarsi juo norėta pasakyti visai kas kita. Tikroji to rašinio žinia nesuvokiama. Taigi, dėmesio reikia ir tiems, kas rašo, ir tiems, kas skaito: ar turi, ką parašyti, pranešti, ir ar žinai, kaip tai padaryti, kad būtum tinkamai suvoktas kito, kad tavo žinia pasiektų adresatą.

Iš kitos pusės, jei tekstas bus ir prasmingas, bet jei jame bus daug elementarių skyrybos, linksnių, padalyvio, dalyvio vartojimo klaidų, jei sakinio konstrukcija bus prasta, kad ir koks tekstas bus išmintingas ir nebanalus, stiprus, jis gali būti tiesiog nesuprastas.

– Gal raštingas nebūtinai tas, kuris moka taisyklingai rašyti?

– Šiais laikais rašyti lietuvių kalba taisyklingai, žinoma, yra daug, tačiau to tikrai neužtenka.

Mūsų visuomenės žmogus, kad būtų laikomas raštingu, pirmiausia turi mokėti naudotis žiniomis.

Neužtenka išmokti gerai rašyti ir baigti aukštąją. Turi mokytis, tobulėti nuolat ir, kad būtum sėkmingas, turi išsiskirti žinių vartojimo būdu, o ne pačiomis žiniomis, informacijos gausa.
Mokslui ir studijoms dabar keliami reikalavimai suformuoti tokius žinojimo modelius ir instrumentus, kurie skatintų, palaikytų, spartintų ekonominę ir kultūrinę pažangą. Raštingumo sąvoka dabar gerokai platesnė, o dar taip neseniai sakėme, kad raštingas tas, kas taisyklingai rašo, raštingas tas, kas geba naudotis kompiuteriu, moka anglų kalbą. Turime sieti ir tradicinę išsilavinimo sampratą, ir naujus žinių naudojimo būdus su vis kintančia aplinka, su vis naujais poreikiais, tiek ekonominiais, tiek ir kultūriniais. Žmogui keliami ypač dideli reikalavimai.
Manau, kai taip daug iš žmogaus reikalaujama, įvyksta kažkas panašaus ir į atmetimo reakciją, žmogus išvis nustoja siekti ir savotiškai gręžiasi atgal, grimzta net į elementarųjį neraštingumą, paprastą kalbinį neraštingumą. Bet taip elgiasi tik dalis žmonių. Kiti visgi supranta, kad turi prisitaikyti prie kitos vertybinės sistemos, būti mobilūs ir visą gyvenimą mokytis, kad būtų raštingi ir konkurencingi.

– Gal klasikinis požiūris į raštingumą ir apskritai į išsilavinimą jau paseno?

– Galbūt truputį, bet tikrai didžiąja dalimi lieka nepasenęs, tik reikia prisitaikyti prie žinių visuomenės reikalavimų. Visą švietimo sistemą reiktų pritaikyti prie žinių visuomenės reikalavimų. Žinoma, tai daroma, pvz., taikomas e. mokymas, informacijos ir komunikacijos technologijų mokymas, bet to maža ir daliai žmonių tai yra nepasiekiama ir jie netgi bijo tokių dalykų. Iš mūsų dabar reikalaujama būti kompleksiškiems, t. y. mokėti daryti daug dalykų, turėti mokėjimų ir kompetencijų visą kompleksą. Tad jei nori jaustis raštingas, turi mokėti daug ką: pradedant nuo mokėjimo tekstą surašyti ne tik be klaidų, bet ir kūrybiškai ir dar taip, kad jame matytųsi informacijos sklaidos gebėjimai, iki mokėjimo valdyti komandą, rašyti projektus, įvertinti riziką, žinoma, ta visa veikla uždirbti pinigų.

– Ką reikia daryti norint spėti paskui naujos visuomenės reikalavimus, gal keisti sistemą, o gal požiūrį?

– Labai sunku ką nors keisti sistemoje. Sistema yra didžiulis mechanizmas ir ją sunku pajudinti. Manau, daugiausia lemia … žmogaus psichologija, kad ir kaip būtų keista. Žmogus bijo pažiūrėti kitaip, bijo keistis, nes taip yra nesaugu. O kai žmogus nenori, o tokių dauguma, tai ir judama labai lėtai. Lemia, aišku, ne tik inertiškas mąstymas, baimės dėl ateities ir savo saugumo, bet ir nesusivokimas, neišmanymas, pvz., dar vis manoma, kad užtenka sugrūsti mokiniui ar studentui žinias, informaciją, bet nemokoma, kaip intelektą panaudoti šalies, europiniu ar globaliu mastu. Grįžtant prie kalbos: išmokome taisyklių, netgi iki baimės ribų, bet neišmokome, nesupažindiname, o kodėl jas reikia mokėti, kokia iš to nauda, kaip galima savo kalbą išnaudojant, panaudojant sukurti pridėtinės vertės turintį produktą.

Iš šalies žiūrint, turime puikiai išplėtotą švietimo ir mokslo sistemą, bet, deja, tai, ką gauname iš jos, tas raštingumas ir žinios sunkiai pritaikoma kompleksiniams poreikiams. Daug kas yra tarsi praskiesta, per daug prikurta įvairiausių institucijų, aukštųjų mokyklų, institutų ir viskas tarsi sau, be pritaikymo, negalvojant apie tai, ko reikia iš tikro žmogui ir strateginei šalies plėtrai.

Vėl grįžtu prie psichologijos: labai, mano manymu, blogai, kad mes dažnai esame tokie nepasitikintys vienas kitu, nesidalijantys. Labai svarbus kūrybiškumo įvairovės darbe didinimas, intelektinė plėtra, o ji negalima be komunikacijos, be dalijimosi, taip pat ir be geranoriškumo, kaip bebūtų keista tokiame pragmatiškame pasaulyje.

Mūsų visuomenėje labai svarbu dalintis. Mokantis, dirbant, gyvenant, nes tik taip mes galim tobulėti visi ir tik taip gali atsirasti tarpdalykinis ir netgi, sakyčiau, tarpdvasinis žinojimas, kurie gali tapti ir praktiniu žinojimu. Taigi reikšmingiausias šiuolaikinio raštingumo formavimosi veiksnys yra komunikacinė ir informacinė veikla. Be šio pamato dabar jau niekaip neišgyventume. Arba liktume nuošalyje.

– Kokiu kalbiniu šaltiniu Jūs pati daugiausia naudojatės ir kur patartumėte žvalgytis, sakykim, ieškant savo kavinei ar prekei pavadinimo?

– Aš labai mėgstu pasivaikščioti po didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, ten randu tikrų lobių ir net gaila, kad daug kas net nežino apie tokį žodyną. Žodynuose juk užfiksuotos žodžių įvairios semantinės, prasminės charakteristikos ir viskas yra atvira, galima naudotis ir taikyti.

Lietuvių kalbos infrastruktūra kasdien plečiasi, patogiausia dabar naudotis vadinamąja lietuvių kalbos Google, prieinama adresu lkiis.lki.lt. Čia į vieną struktūrą yra sujungti įvairūs žodynai, kartotekos, tarmių archyvas, duomenų bazės. Šiais ištekliais reikėtų naudotis, juk kalba vis labiau tampa kūrybos medžiaga ir šaltiniu.

Į kiekvieną žodį galima pažiūrėti paviršutiniškai, paprastai, plokščiai, bet galima ir paieškoti giluminių semantinių ir asociatyvinių ryšių. Ir visa tai panaudoti turizmo, verslo, politinėms, rinkodaros, prekių ženklų, socialinių ir kultūrinių inovacijų idėjoms.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.