Kitokiu žvilgsniu į fotografijos pasaulį

0

Ar dar prisimenate tuos fotoaparatus, į kuriuos reikėdavo įdėti juostelę? Kai buvo galima padaryti vienu kartu vos vieną kadrą? O ir pačios juostelės ryškinimas tapdavo ne ką mažesniu iššūkiu? Jei galvojate, jog tokie laikai jau praeityje, klystate, mat iki šiol dar yra entuziastų, savo laiką ski­riančių seniesiems juostiniams fotoaparatams, kurių amžius siekia net ir 90 metų.

Žilvinas Menčikovas Falco (pirmame plane) visada kupinas pačių įvairiausių kūrybinių idėjų.

Vienas tokių – kėdainietis fotografas Žilvinas Menčikovas, dar geriau žinomas kaip fotografas Falco. Tad kas verčia profesionalų, daugiau nei tris dešimtmečius fotografijai atsidavusį vyrą imti į rankas juostinį aparatą, kai su šiuolaikiniu skaitmeniniu ar net išmaniuoju telefonu per tą patį laiko tarpą vietoj vienos, galima padaryti gal net ir dešimt nuotraukų?

Kuo seniau, tuo kokybiškiau
„Pirmiausiai, kokie tie juostiniai fotoaparatai, kuo jie skiriasi nuo skaitmeninių?“, – paklausiau Falco, naiviai tikėdamasi, kad bene pagrindinį skirtumą pašnekovas išskirs gaunamų nuotraukų kokybę. Iš dalies buvau teisi, tačiau geresnės kokybės nuotraukos yra anaiptol ne skaitmeniniu fotoaparatu nufotografuotos!
„Yra du fotografavimo būdai: fotografavimas naudojant juostelę ir fotografavimas į elektroninę skaitmeną. Pirmuoju atveju esi ribojamas galimybių, o antruoju – tavęs niekas neriboja, gali „pliauškinti“ kiek tik nori, o

Žmonių portretuose atsispindi nesuvaidintos emocijos ir ekspresija.

paskui trini, kas nepatinka. Juostinis aparatas turi tik 36 kadrus ir prieš paspausdamas mygtuką turi gerai pagalvoti, kam tą kadrą išleidi. Be to, su senu juostiniu aparatu galima išgauti 4 kartus didesnę fotografijų kokybę – tą nulemia juostelėje esančio kadro dydis, kuris yra žymiai didesnis. Kuo didesnis kadras, tuo geresnės kokybės fotografija yra gaunama. Pavyzdžiui, iš 120 mm negatyvo galima padaryti nuotrauką, kuri dengtų kone visą kambario sieną! Be to, seniau nuotraukų parodose fotografijos būdavo daromos įspūdingo, net 3×3 metrų, dydžio!“ – pasakojo Falco ir pridūrė, kad jei pirmosios nuotraukos ir buvo kiek neryškios, tai buvo tik dėl objektyvo, mat nebuvo suvestas fokusas.

Dar vienas Žilvino Menčikovo darbas iš žmonių portretų serijos.

Fotografija tampa vis paprastesnė
Į mano pastebėjimą, kad galbūt fotografija regresuoja, Falco atsakė paprastai. „Tiesiog keičiasi žmonių poreikiai. Fotografija seniau buvo labai sudėtingas dalykas: norint nusipirkti fotoaparatą ir mokėti jį valdyti, reikėjo baigti specialius mokslus. Dabar viso to nėra, teliko tik automatika, kuomet reikia paspausti mygtuką ir viskas, rezultatas yra. Tačiau dabar tas rezultatas dažniausiai orientuojamas į vadinamąją „home users“ (namų vartotojų) klasę. Jai svarbiausia savo padarytas nuotraukas tik pademonstruoti socialiniuose tinkluose, kompiuteriuose, todėl net nelieka poreikio jas atspausdinti. Tik vos keli žmonės pasidaro didesnę nuotrauką ir ją pasikabina ant sienos“, – savo įžvalgomis dalinosi pašnekovas.
Taigi, norint prisiderinti prie eilinių vartotojų, fotografija tampa vis paprastesnė, todėl ir gaunamų nuotraukų kokybė tampa vis mažiau kokybiška.

Būtinas atsakingas kadro planavimas
Pašnekovas pažymi, kad šiuolaikinis skaitmeninis aparatas savo fotografavimo principu niekuo nesiskiria nuo senų, pavyzdžiui, tarpukario laikus ar praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį menančių fotoaparatų.
Progresavo jau tik technologijos – pirmieji aparatai galėjo per kartą padaryti vos vieną kadrą. Tačiau net ir tam vienam kadrui atlikti reikėjo ilgo pasiruošimo bei procedūrų. Beje, pasiruošimo reikėjo ir tebereikia parenkant patį fotografavimo objektą.

Juodai baltose fotografijose fotografas siekia įamžinti senus statinius bei įvairias senienas.

„Norint fotografuoti senu fotoaparatu, reikia labai gerai apgalvoti kiekvieną būsimą kadrą. Kai pasiimi aparatą į rankas, nebūna taip, kad vaikštai ir akimis ieškai grožio, kurį būtų galima įamžinti. Viskas yra žymiai sudėtingiau. Kadro planavimas yra labai ilgas ir kruopštus darbas. Pirmiausia mintis apie nuotraukos objektą turi gimti galvoje, po to reikia susidėlioti visus tolimesnius žingsnius ir tik galiausiai paspausti mygtuką“, – pasakojo senosios fotografijos entuziastas Ž. Menčikovas.

Fantazija – būtina
Bene vienas pagrindinių aspektų, į kuriuos reikia atsižvelgti fotografuojant senaisiais aparatais, yra šviesa.
„Jei sugalvojai nufotografuoti, tarkim, bažnyčią, pirmiausia reikia pasižiūrėti jos geolokaciją, vėliau apskaičiuoti, kur ir kada bus saulė, ar bus lietaus ar nebus, ar bus labai debesuota ar ne. Svarbu apskaičiuoti, kelintą valandą man reikia šalia statinio atsidurti, kad saulė netrukdytų fotografuoti. Taigi, reikia viską gerai apgalvoti ir pirmiausia pagimdyti kadrą galvoje, o tik po to pasiruošti priemones, nuvažiuoti ir… viską padaryti. Visa tai tikriausiai ir yra esminis skirtumas tarp profesionalo ir mėgėjo“, – pažymėjo Falco ir pridūrė, kad paspausti klavišą gali visi.
„Fotografo specialybė yra tokia, kurioje būtina fantazija ir supratimas. Viso to neturi – net neimk fotoaparato į rankas“, – nusijuokia pašnekovas.

Profesionalus fotografas mėgsta fotografuoti ne tik su juostiniais, bet ir su profesionaliais skaitmeniniais aparatais.

Kiekviena nuotrauka – menas
O ar pats dažnai ima į rankas senąjį juostinį aparatą ir leidžiasi į kūrybines keliones? – pasiteiravau pašnekovo.
„Paskutinį kartą taip teko fotografuoti prieš gerus pusę metų. Rezultato dar nė nežinau, nes juostelė vis dar neišryškinta. Ryškinimas – tai gana brangus ir atsakingas darbas, pats jo nesiimu, o vežu į Kauną. Galutinį rezultatą galima pamatyti tik tada, kai ji bus išryškinta, tačiau čia kyla rizika, mat ir pats ryškinimo procesas yra meistriškumo ir įgudimo reikalaujantis dalykas. Reikia tiksliai numatyti vandens temperatūrą, ryškalų kiekį, laiką, kuriame vyks ryškinimas. Taigi, kiekviena nuotrauka yra menas, mat ji gimsta ne su mygtuko paspaudimu, bet pačiame procese. Tačiau tas procesas yra „žiauriai“ įdomus“, – šypteli pašnekovas.
Jis prisipažino, kad įdomumas kyla ir tuomet, kai net nepameni, kas yra fotojuostoje, neprisimeni, kur ir kada buvo darytos nuotraukos.
„Pats bandau prisiminti, kas ten prifotografuota. Atminty neišliko, kas ten yra, nes juostelė nejudinama pragulėjo gal dvejus metus. Dabar vešiu ją ryškinti ir labiausiai intriguoja pamatyti tai, kas ten prifotografuota“, – kalbėjo jis.

„Neturi fantazijos, neimk fotoaparato į rankas“, – toks Žilvino Menčikovo moto. Nuotraukoje – Naujųjų metų sutikimo akimirka.

Meistriškumas įgyjamas tik po klaidų
Pasak pašnekovo, su tokiu senu aparatu įdomiausia fotografuoti būtent senus objektus, įvairias senienas. „Juk ir juostelę specialiai dedu juodai baltą, mat tas fotoaparatas, kuriuo darau nuotraukas, pagamintas dar tais laikais, kai net spalvotų fotojuostelių nebuvo! Todėl ir renkuosi važiuoti į kokią seną sodybą, senus ąžuolus fotografuoti. Taigi, nors kadras padarytas šiandien, tačiau atrodo, kad prieš kokius gerus 30 metų“, – pasakojo Ž. Menčikovas ir pridūrė, turintis išties nemažą juodai baltų fotografijų archyvą.
O jis susikaupė per ne vienerių metų darbą. Ž. Menčikovas prisimena, kad fotografuoti pradėjo būdamas vos 12 metų amžiaus, kuomet tėtis jam padovanojo pirmą rimtą fotoaparatą „Zorkij“. „Kuo daugiau fotografavau, tuo daugiau praktikos įgavau, tuo geresni kadrai išeidavo. Pagrindinės pamokos gautos iš klaidų – pavyzdžiui, pamenu, kai beveik buvau išfotografavęs savo pačią pirmąją fotojuostelę ir, norėdamas pasižiūrėti, ką prifotografavau, išsitraukiau juostelę bei pasižiūrėjau į ją prieš langą. Žinoma, juosta apsišvietė, taigi pirmųjų savo darytų nuotraukų taip ir neturiu, – pirmąsias jaunystės klaidas su juoku prisiminė pašnekovas. „Man tėtis paaiškino tik pirmąją proceso dalį, kad reikia išpaveiksluoti juostelę, ką paskui daryti, taip ir nepasakė.“

Susidomėjusiųjų ratas auga
Ž. Menčikovas Falco fotografuoja ne tik juostiniais aparatais – jis yra profesionalus fotografas ir skaitmeniniais aparatais.

Kėdainiai iš paukščio (anot Žilvino Menčikovo, varnos) skrydžio.

„Nemaišykime komercinės fotografijos, kuriai aš atiduodu dalį savo darbo, bei tos fotografijos, kuri yra skirta mano laisvalaikiui. Juostą perki savo malonumui, nors tai yra pakankamai brangus malonumas. Jei kas nors užsinorėtų padaryti vestuvių nuotraukų su juostiniu aparatu, na, gal ir padaryčiau, bet rezultatas skirtųsi nuo to, kas dabar dominuoja rinkoje, kokios yra jos tendencijos. Bet, nepaisant visko, gal būtų visai „fainai“, – šypteli fotografas.
Pasak pašnekovo, fotografavimu juostiniais aparatais vis labiau domisi ir fotografai mėgėjai. „Norinčiųjų atsigręžti į pačią pradžią, į fotografavimo šaknis, yra tikrai nemažai. Fotografavimo procesas yra rankinis, nelieka vietos jokiai automatikai, viską tenka gimdyti savo rankomis. Ir tenka pasikliauti tik savo sugebėjimais, nes jei ką nors padarysi netiksliai – nuotraukoms galima sakyti ate“, – nusijuokia pašnekovas.

Leave A Reply