Kita gimnazistų gyvenimo pusė

Šviesiosios gimnazijos gimnazistai ne tik kremta mokslus, bet ir aktyviai dalyvauja meninėje veikloje. Jau daugiau nei 10 metų veikiančioje teatro studijoje „Medium“ (prieš tai teatro grupė vadinosi „Miraklis“) buriasi menui, estetikai, muzikai neabejingi jaunuoliai.

Teatro studijos „Medium“ vadovės S. Aukštiejūtė-Morkūnienė (kairėje) bei D. Petkevičiūtė kartu dirba jau ne vienerius metus.

Kaip gimnazistai leidžia laisvą laiką nuo pamokų ir kuo jis visapusiškai naudingas besiformuojančiai jaunai asmenybei, pasakoja teatro grupės vadovės Šviesiosios gimnazijos mokytojos Daiva Petkevičiūtė ir Sigita Aukštiejūtė-Morkūnienė.

Italo kūryba – tikra „literatūrinė infekcija“
Pastatyti spektaklį, susigyventi su vaidmenimis reikia ne tik laiko, bet ir įgūdžių. Gimnazistai nėra profesionalai, tad pasirinkti kūrinį, visiems kartu rašyti scenarijų, pasirinkti vaidmenis, į juos „įsijausti“ reikia nemažai laiko. Šiuo metu teatro grupė „jaukinasi“ italų rašytojo Alessandro Baricco kūrinį, pagal kurį ruošiamasi statyti spektaklį. Ir nors tai užima laiko, reikalauja bendrų aktorių ir vadovų pastangų, po paskutinio pastatymo „Operos fantomas“, vykusio praėjusių metų gegužę, net profesionalūs teatralai negailėjo pagyrų jauniesiems Šviesiosios gimnazijos aktoriams.
Būsimajam spektakliui pasirinktas A. Baricco kūrinys, nes šio autoriaus kūryba, pasak D. Petkevičiūtės, tikra „literatūrinė infekcija“.
„2011, 2012 ir 2013 metais man teko laimė dalyvauti tarptautinėse kūrybinio rašymo (angl. creative writing) stovyklose, inicijuotose ir organizuotose Londono Kingstono universitete, kurių metu greta kitų susitikimų/ paskaitų/ mokymų teko didžiulė garbė susitikti ir diskutuoti su gyvomis legendomis – italų rašytoju Alessandro Baricco bei britų kino ir teatro režisieriumi Oliver Parker (2009-ųjų metų filmo „Dorian Gray“ režisieriumi). Įspūdžiai tebegyvi iki šiol, nes tokių gyvenimo dovanotų įvykių tiesiog neįmanoma pamiršti“, – šypsojosi D. Petkevičiūtė.

Akimirkos iš spektaklio „Rugiuose prie bedugnės“ pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo J. Salinger kūrinį.

Išaugo į naują pavadinimą
Pasak teatro studijos vadovių D. Petkevičiūtės ir S. Aukštiejūtės-Morkūnienės, kartu jos dirba nuo pačių pradžių – 2002 metų.
„Nuo pat pirmų dienų, tik susitikusios, organizavome bendrus renginius – aš buvau atsakinga už literatūrinę pusę, o kolegė Sigita – už muzikinę. Iš pradžių organizavome mini spektakliukus, etiudus. Vienas pirmųjų buvo sukurtas pagal Karolio Voitylos kūrinį. Po to prasidėjo rimtesnės veiklos“, – sakė mokytoja D. Petkevičiūtė.
Netrukus susibūrę aktoriukai pasirinko pavadinimą – „Miraklis“.
„Anglų kalbos žodis miracle reiškia „stebuklas“. Mūsų teatriukas – tarsi mažas stebuklas, neša tam tikrą žinią žiūrovui. Dabar mes truputį paaugome ir pasivadinome „Medium“. Ir šis žodis savyje talpina filosofinę prasmę – tai laidininkas tarp šio pasaulio ir ano, tarsi žinios, naujienos skelbėjas“, – pasakojo D. Petkevičiūtė.
Jai antrino ir S. Aukštiejūtė-Morkūnienė teigdama, kad jauniesiems aktoriams jos visada akcentuojančios, kad būdami scenoje jaunuoliai siunčia tam tikrą žinutę žiūrovams, tad aktoriai turi žinoti, ką nori pasakyti, ką nori ištransliuoti kitiems.

Praverčia
Pasak mokytojų, nei teatro grupės vadovai, nei gimnazistai nesirenka statyti lėkštų, paviršutiniškų spektaklių.
„Kartais mūsų paprašo, kad statytume trumpesnius, linksmesnius spektaklius. Tačiau patys vaikai nenori vienadienio, mažą išliekamąją vertę turinčio spektaklio. Parašę pradinį scenarijų, stengiamės stebėti, ar tinka vaikui paskirtas personažas, ar atitinka jo charakterį, ar jam pavyksta įsijausti į paskirtą vaidmenį“, – pasakojo D. Petkevičiūtė.
Pasak pedagogių, spektakliai tampa tam tikra edukacine priemone, mat mokiniai perskaito literatūrą, domisi autoriais, taip pat susipažįsta su įvairiais muzikiniais kūriniais ir jų autoriais. O mintis, koks kūrinys bus pasirinktas statyti, neretai išplaukia iš pamokose analizuojamų kūrinių ir jų autorių.
„Repeticijos praverčia ir lietuvių kalbos pamokose, kai reikia analizuoti, gilintis į kūrinius, personažų išgyvenimus. Mokytojai pastebi, kad jaunieji aktoriukai kapsto giliau, kitaip, nepaviršutiniškai, žiūri į kūrinį“, – sakė S. Aukštiejūtė-Morkūnienė.
Pedagogės pridūrė, kad vieną gimnazistą teatro studijos užsiėmimai paskatino stoti į Vilniaus universitetą ir studijuoti lietuvių ir ispanų kalbų filologiją.

Į procesą įtraukiami visi
„Aš manau, kad mūsų muzikinio teatriuko vertybė yra tai, kad vaikai patys skatinami kurti. Jie labai įsitraukia į paieškas, nėra tik pasyvūs pildytojai. Labai daug kartu diskutuojame, kodėl turėtume rinktis būtent šį kūrinį, įsitraukiame į diskusijas. Gimnazistai negaili savo laiko ir kartu su mumis rašo scenarijų, parenka muziką, patys ją atlieka. Jie yra visaverčiai proceso dalyviai“, – sakė S. Aukštiejūtė-Morkūnienė. Tad gimnazijos teatriuke tarpusavio santykiai yra labai šilti ir artimi – juk be to kūryba bus neįmanoma!
D. Petkevičiūtė papildė kolegę teigdama, kad kiekvienąkart stengiamasi, kad spektakliai būtų estetiški, kad nebūtų keiksmažodžių, netinkamo elgesio.
„Vaikai kartais mums pasako, kad profesionalų teatre yra visko – ir rūkymo, ir taurelės, ir keiksmažodžių. Tada mes visi aiškinamės, kiek tai yra vertinga, kokią išliekamąją vertę visa tai turi. Be to, profesionaliuose teatruose dirba jau suaugę, subrendę žmonės“, – pažymėjo pašnekovė.

Akimirkos iš spektaklio „Trys atspindžiai veidrodyje – idilė, ironija, iliuzija“ pagal britų rašytojo O. Wilde kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“.

Kiekvieną rugsėjį – žvalgytuvės
Pasak pedagogių, tik atėjus rugsėjui, jos jau pradedančios ieškoti naujų aktorių, kuriems būtų artimas menas, teatras, gilinimasis į savo išgyvenimus.
„Nuo pat pirmosios gimnazijos klasės pradedame ugdyti vaikus. Rugsėjo mėnesį per pirmąją pamoką vaikų paklausiu, koks yra jų mėgstamiausias filmas, spektaklis, prašau pasidalinti įspūdžiais iš teatro. Vyksta žvalgytuvės“, – šypteli anglų kalbos dalyko mokytoja D. Petkevičiūtė. Nors vaikai ne iš karto išdrįsta prisijungti prie trupės, vėliau, pamatę spektaklius ar tiesiog repeticijas, mielai įsijungia į veiklą.
Kolegė S. Aukštiejūtė-Morkūnienė paantrino: „Savo dainininkams duodu gabaliuką kūrinio padainuoti, pagroti. Po to vertinu, ar jiems pavyksta, ar užtenka gebėjimų, technikos. Po bandymų, jei viskas gerai, dirbam žymiai rimčiau“, – šypteli ji.

Stebina vaikų branda ir gilus mąstymas
Ilgametės darbo su vaikais patirties turinčios pedagogės net neabejoja meninės krypties ugdymo nauda.
„Kūryba padeda formuoti gilią asmenybę. Kūrybiškumas bet kokioje srityje yra naudingas – ir visai nesvarbu, ar esi gydytojas, informatikas, matematikas, vis tiek savo srityje toks asmuo ieškos naujovių, kurs savo profesinėje srityje. Juolab kad pastaruoju metu mūsų visuomenė vis labiau tampa technokratinė, pabrėžiama tik technologijų svarba“, – sakė D. Petkevičiūtė.
Pašnekovės teigė kaskart būna nustebintos, kokie brandūs, giliai mąstantys yra jaunuoliai.
„Kai kuriose srityse jų patirtis yra kitokia, nei mes įsivaizduojame. Labai įdomu stebėti, kaip jie savo turimą patirtį ištransliuoja per vaidinamą personažą. Mes negalime primesti – štai, dabar vaidink įsimylėjėlį būtent taip. Juk skirtingi žmonės meilę ir mylėjimą supranta skirtingai. Vaikams vidinių potyrių, patirčių kuriant vaidmenį tikrai netrūksta“, – šyptelėjo S. Aukštiejūtė-Morkūnienė.