Vaikui augant, tėvai vis dažniau susimąsto apie tai, kaip išmokyti vaiką elgtis su pinigais. Kišenpinigiai septynmečiui – ne per anksti? Ar tikrinti, kam vaikas išleidžia tuos pinigus? Nuo kokio amžiaus jau leisti naudotis banko kortele? Štai keletas patarimų.

Vaikai ir pinigai: kada pradėti?

Supažindinti vaikus su pinigais reikėtų jau trejų-ketverių metų amžiaus – žinoma, žaidimo forma. Kartu su vaiku rinkite, keiskite, perskaičiuokite kupiūras ir monetas. Atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kaip ir kur jie laikomi. Savais žodžiais paaiškinkite, kad mama ir tėtis gauna algą ne šiaip sau, o už tam tikrą darbą.

Nuo ketverių-penkerių metų vaikas jau supranta, kad žaislai ir saldumynai turi ribas. Šiame amžiuje labai svarbu išmokyti tiksliai formuluoti savo „norus“. Leiskite vaikui suprasti, kad pinigų kiekis yra ribotas, ir tegu jis įsimena: jei nori nusipirkti kokį daiktą, reikia taupyti. Turėkite namuose taupyklę ir kartu su vaiku taupykite jo norimam žaislui ar daiktui.

Priešmokyklinuką jau reikėtų mokyti apsipirkti. Kartu sudarinėkite apsipirkimo sąrašą, aiškinkite, kaip parduotuvėse sudėliotos prekės ir kaip įvertinti kainas. Leiskite vaikui sumokėti už pirkinius ir pasiimti grąžą.

Nuo septynerių-aštuonerių metų vaikas jau gali gebėti savarankiškai elgtis su nedidele pinigų suma. Tokio amžiaus vaikas jau pradeda eiti į mokyklą – tad jau galima pradėti duoti arbatpinigių. Svarbu, kad iki to laiko vaikas jau mokėtų skaičiuoti ir žinotų, kaip atrodo pinigai bei kokie jie būna – dešimtys centų, metaliniai eurai, kupiūros.

6 patarimai tėvams apie kišenpinigius

Jei norite vaiką išmokyti atsakingai elgtis su pinigais, normalu kišenpinigius pradėti duoti jam pradėjus eiti į mokyklą. Tačiau prieš tai įsidėmėkite keletą svarbių patarimų.

1. Prieš duodami pinigų, paaiškinkite, kas tai yra ir kam šie pinigai skirti. Papasakokite apie būtinąsias išlaidas, kurioms skirta didžioji šios sumos dalis (transportas, maistas) ir apie likusią sumos dalį, kuri gali būti skirta vaiko pasirinkimams – taupymui, saldumynui ir pan.

2. Kišenpinigių suma neturėtų būti pernelyg didelė, kad tai nepritrauktų kitų vaikų dėmesio. Parinkite sumą atsižvelgdami į vaiko poreikius ir jūsų šeimos galimybes. Pavyzdžiui, šešerių-septynerių metų amžiaus vaikui visiškai pakanka 2–5 eurų savaitei.

3. Labai svarbu laikytis susitarimo: duoti vaikui sutartą sumą sutartu laiku.

4. Kišenpinigių dydis neturėtų priklausyti nuo tėvų nuotaikos, mokyklinių įvertinimų, elgesio, vaiko pagalbos kasdieniuose namų reikaluose. Taip pat ir nereikėtų bausti pinigais (tiksliau, jų neduodant).

5. Palaipsniui auginkite vaiko savarankiškumą. Iš pradžių duokite vaikui pinigų kasdien, paskui – kas dvi-tris dienas ir t.t., kol pasieksite savaitę. Augdamas vaikas pamažu išmoks paskirstyti tą sumą pats.

6. Rodykite savo pavyzdžiu, koks svarbus yra finansinis planavimas. Tegu vaikas kartu klausosi, kaip gautą algą paskirstote skirtingoms šeimos gyvenimo sferoms (mokesčiai, maistas, rūbai, poilsis ir pan.).

Laikydamiesi šių taisyklių, nepamirškite, kad vaikas turi teisę klysti. Geriau jau tegu dabar jis „praras“ savo 5 eurus, išleisdamas juos menkniekiui ir supras, kad taip ir nesugebėjo sutaupyti rimtesniam pirkiniui, negu būdamas trisdešimties išleis visą savo algą niekams, taip ir nesuprasdamas, kur dingsta visa jo alga.

Kaip kontroliuoti vaiko išlaidas?

Jei nežinote, kam vaikas išleido savo pinigus ir jus tai stipriai neramina, galite pasinaudoti bankų kortelėmis ir specialiomis išmaniųjų programėlėmis. Banko kortelę, susietą su vieno iš tėvų sąskaita galima įforminti vaikui nuo 6 iki 14 metų. Egzistuoja ir tam tikros programėlės, leidžiančios vienu mygtuko paspaudimu pervesti vaikui pinigų.

Dar vienas būdų mokyti finansinio raštingumo – stalo žaidimai. Pradedant žymiuoju „Monopoliu“, „Pinigų srautu“ ir kt. Tėvai gali pasiskaityti ir specialių knygų ar straipsnių šia tema.

Leiskite savo vaikams savarankiškai priimti sprendimus, kam išleisti savo kišenpinigius. Nebijokite jų klaidų. Tiesiog būkite dėmesingi visiems savo vaiko veiksmams – taip pat ir finansiniams. Padėkite vaikams daryti išvadas.

Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.