Artėjant vasarai dažnas pra­dedame svajoti apie atostogas. Kėdainiečiai papildomą spyrį pla­nuojamoms atostogoms gavo užsukę susitikti su žinomais žurnalistais ir keliautojais Martynu Starkumi ir Vytaru Radzevičiumi. 

Į keliones po pasaulį M. Starkus ir V. Radzevičius leidžiasi senais automobiliais.

Dešimt metų į egzotiškas keliones besileidžiantys bičiuliai aplankę Kėdainius ne tik atviravo apie savo klajones, bet ir dosniai dalijo patarimus, kaip elgtis svetimuose kraštuose.
Šmaikštūs, savikritiški, nestokojantys humoro, labai atviri, drąsūs, lengvai pakvaišę dėl nuotykių – tokius keliautojus pamatė kėdainiečiai.
M. Starkus ir V. Radzevičius pokalbio pabaigoje atskleidė šiųmetes kortas ir išdavė paslaptį – šių metų maršrutas juos ves į Balį.

Kelionės senomis mašinomis
Iki jo buvo Afrika, Indija, Amerika, Pietų Amerika, Kinija, Australija, Japonija ir dar daugybė šalių.
„Mes kažkaip keistai keliaujame, kaskart savo nuotykiams pasirinkdami senus automobilius. Toks judėjimas, kada kelionėse tarnauja senos mašinos, po pasaulį pasklido iš Birminghamo. Pirmojoje mūsų kelionėje patikima transporto priemone buvo senutėlis Vytaro mersedesas, kuris visai netoli nuo Kėdainių, Šlapaberžėje, tarnavo jo uošvių ūkyje rudenį vežant bulves. Po Afrikos klajonių tą mersedesą mes po trijų dienų derybų pardavėme už vieną milijoną tris šimtus tūkstančių vietinių pinigų. Atrodytų, galėjome pasijusti tikrais milijonieriais, tačiau litais tai buvo gana kukli suma – 210.
Kitose kelionėse mes vis įsigydavome po gerokai nuvažinėtą mašiną, su kuria įveikdavome savus maršrutus, o vėliau jas bandydavome pelningai parduoti“, – dalydamasis kelionių įspūdžiais atviravo M. Starkus.

Pradžią davė Martynas
Šmakštusis duetas nuotaikingai papasakojo, nuo ko prasidėjo jų jau dešimtmetį trunkančios kelionės. „Viskas prasidėjo 2006 metais ir viskas susiję su šiuo žmogumi, Martynu Starkumi, – šyptelėjo Vytaras, parodęs į šalia sėdintį kolegą. – Jį operavo Lazdynuose, operavo koją. Reikėjo Martyną parvežti namo. Sutikau, juk esu draugas. Važiuojam, jis guli ant sėdynės, o šalia – ramentas. Ir sako jis man: „Važiuojam per Kalėdas į Afriką?“

Po susitikimo su kėdainiečiais keliautojai noriai įsiamžino nuotraukose.

Na, galvoju, žmogus po narkozės, maža ką, bet sutikau.“ Vytaras prisiminė, kad tuomet ligoninėje gulintį Martyną aplankė keli draugai, kurie papasakojo apie keliones, kurių metu metamas iššūkis Dakarui. Anot keliautojo, jį aplankę vaikinai pasakojo, kad net iki Afrikos galima nuvažiuoti senu automobiliu, ten jį parduoti ir grįžti atgal jau su kitu. Tokie pasakojimai sudomino M. Starkų ir jis tapo visų kelionių pradžios iniciatoriumi.
Humoro jausmo nestokojantys vyrai šmaikščiai pasakojo, kaip pirmoji kelionė startavo, kiek jiems abiem buvo baimių, kol jie išdrįso apie išvyką pasakyti Vytaro žmonai, ir kaip ji sutiko juos išleisti, jei tik namai bus aprūpinti malkomis.
Pasakodami apie keliones, kuriose dažnai nebūdavo jokių patogumų, vyrai pasidalijo patarimu, kaip, rodos, nešvarius džinsus vėl paversti švariais. „Nešvarius džinsus reikia nusimauti, gražiai sulankstyti ir dėti į kuprinės dugną, prieš tai iš jo ištraukus kitus nešvarius džinsus. Tie, kur jau pagulėję kuprinėje, būna tokie kaip nauji, net su kantu, – juokėsi vyrai. – Taip kas savaitę mainai ir džinsai vis būna kaip nauji.“

Iš vestuvių – nei sotūs, nei linksmi
Netrūko juoko, kai keliautojai dalijosi įspūdžiais iš Irane aplankytų vestuvių. „Mums buvo visai nejuokinga, kai mes, lydimi mūsų gido Huseino, vieno miestelio aikštėje buvome apsupti maždaug 40 vietinių vyrų. Jie kažką rėkavo, tarėsi. Galų gale mes išgirdome, kad esame kviečiami į vestuves. Pasirodo, ten tikima, kad svetimšalio dalyvavimas vestuvėse jaunavedžiams atneša laimę. Mes buvome dviese, tai tos laimės jiems atnešėme dvigubai. Tos vestuvės mums ilgai neišdils iš galvos. Puotoje dalyvavo vien vyrai. Jų buvo maždaug 100. Vytaras iš karto apsidžiaugė sulaukęs tokio kvietimo, nes pamanė, kad bus sutaupyti pinigai pietums. Deja, iš tų vestuvių mes išėjome beveik tuščiais pilvais, nes tik atėję gavome po bananą ir jogurtą, vėliau po buteliuką koka kolos ir dar labai kuklių vaišių. O kiek muistymosi buvo, kai vestuvių šeimininkai pradėjo visiems svečiams dėkoti. Ta padėka – tai rimtas vyriškas bučinys. Mes su Vytaru buvome susitarę, kad niekada apie juos nekalbėsime, bet nutylėti nesiseka. Dar su šypsena prisimename tų vestuvių šokius. Vyrai šoko maždaug pusantros valandos. Per tą laiką mes vis ruošėmės įsijungti į šokius, bet taip ir nespėjome. Viskas baigėsi tuo, kad puotai baigiantis aš gavau palaikyti vaiką, kuris mane tiesiog apšlapino. Taip mes pusiau alkani, be linksmybių ir dar „pašventinti“ išėjome namo“, – įspūdį palikusių vestuvių nuotykius pasakojo M. Starkus.

Australijoje lietuviai išbandė tikrą rodeo, o Japonijoje – sumo imtynes.

Australijoje – rodeo, Vietname – kostiumai
Juoko netrūko ir vyrams pasakojant įspūdžius iš Australijos. Toje tolimoje šalyje keliautojai sutiko lietuviškų šaknų turinčią Rasą, kuri juos pakvietė į rodeo. Ir ko tik ten nebuvo: pradedant mažyte lietuvių palapine, kai tuo tarpu australai pasistatydavo kone tikrus namus, ir baigiant Martyno bei Vytaro jojimu ant bulių. Keliautojai vienas kitą pašiepdami pasakojo, kaip jiems sekėsi ant bulių išsilaikyti vos po kelias sekundes, tačiau dabar jie gali didžiuotis – išbandė tikrą australietišką rodeo.
„O aplankę Vietnamą ir sužinoję, kad tai nagingų siuvėjų kraštas, mes sugalvojome užsisakyti kostiumus. Juos gavę pradėjome fotosesiją. Ilgai bandėme ir pagaliau atradome, kad tikras vyras pozuoti turi dviem būdais: arba žiūrėdamas į laikrodį, arba žvelgdamas į tolį“, – pasakojo Vytaras. O Martynas suskubo papasakoti, kaip Vytaras nesėkmingai bandė pasivažinėti motoroleriu. Šis pasivažinėjimas baigėsi Vytaro išlėkimu į itin judrią gatvę ir smūgiu į sieną.
Vakaro metu keliautojai papasakojo ir apie paklydimus svečiose šalyse, įdomias transporto priemones, ir susidūrimus su pareigūnais, ir kitokias sėkmes bei nesėkmes.

Po paskutinės kelionės vėl kraunamos kuprinės
Beje, nė vienoje kelionėje žurnalistai neprisipažino savo tikrųjų profesijų, anot jų, prisipažinus, kad esi žurnalistas, gali kilti problemų, esą rašysi, publikuosi ir panašiai. Tad kiekvienoje kelionėje jie prisistatydavo kitaip: Vytaras buvo krepšinio treneris arba komandos direktorius, o Martynas – pradinių klasių lietuvių kalbos mokytojas. „Jei paklausdavo, kam mes čia filmuojame, visada sakydavome „home video“ (asmeniniam įrašui)“, – šypsojosi pasakodami keliautojai.
„Kiekvienais metais mes galvojame, kad ta kelionė bus paskutinė. Mes ir žmonoms taip pasakom, kad jau viskas, bet kitąmet mes vis tik keliausime“, – prisipažino keliautojai.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.