Kaip seneliai ,,gadina” vaikaičius? Patys seneliai, turbūt pasakytų – niekaip. Negi tai nuodėmė, jei per daug myli savo anūkus ir leidi jiems kiek daugiau nei tėvai, kurie bijo, jog vaikas užaugs kaprizingas ir išlepęs? Seneliai dažnai tiesiog turi laiko lepinti, o tėvams amžinai „dega“ vieni ar kiti darbai, tad seneliai gali tapti tais, kurie tiesiog turi laiko. Tačiau visgi kaip išvengti pykčio ir nesusipratimų su savo vaikais ar žentais ir marčiomis, kurie yra ir turi būti pagrindiniai vaiko auklėtojai? Štai keletas paprastų patarimų, į kuriuose verta įsiklausyti.

1. Viena dažniausių klaidų – kai seneliai ima piršti savo auklėjimo modelį anūkėlio tėvams. Ypač sunku, kai tas modelis stipriai skiriasi nuo to, kokį bando diegti tėvai. Ir argumentas „mes visą gyvenimą nugyvenom, geriau žinom nei jūs“ nepadės. Tėvai yra tie, kurie sprendžia, kaip reikia auginti vaiką. Būti gerais seneliais – tai auklėti vaiką kartu su jo tėvais. Stenkitės nesakyti savo vaikams, kad jie blogai auklėja anūkus – geriau pasistenkite atsistoti į jų vietą ir suprasti. Padėkite savo vaikams realizuoti jų auklėjimo planus ir atminkite, kad tėvai savo vaikams linki tik gero.
2. Yra senelių, kurie nusistatę neprižiūrėti savo anūkų. Gali būti taip, kad kai jie buvo jauni, jiems irgi niekas nepadėjo, todėl jie savo vaikams „atsimoka“ tuo pačiu. Tačiau reikia suprasti, kad tokia šeimyninė tvarka – nebūtinai visiems tinkama ir galiojanti amžiams. Vaikui seneliai yra nepaprastai svarbūs ir reikalingi. Suteikite sau progą tai pamatyti.
3. Kartais šeimyninis gyvenimas nesusiklosto ir sutuoktiniai išsiskiria. Vaikas dažniausiai lieka su mama. Mamai kažkada ateina laikas pradėti gyvenimą iš naujo. Ir tada su savo pasiūlymu įsikiša seneliai: mes pasirūpinsim anūku, auginsim jį, o tu pradėk savo gyvenimą iš naujo. Taip seneliai perima vaiko auklėjimo ir auginimo atsakomybę sau. Tai klaidingas požiūris, nes kiekvienas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
4. „Nepirkite“ savo anūko dėmesio ir meilės nuolatinėmis dovanomis. Pirkdami gerą dovaną anūkui, visada pasitarkite su jo tėvais.
5. Venkite konfliktų su vaikaičio tėvais, juk turite didelę gyvenimišką patirtį – tai, ko kol kas jūsų vaikai neturi. Jūs turite žymiai daugiau patirties tarpusavio santykiuose, todėl galite arba nusileisti, arba pokalbį pakreipti kita linkme.
Bene kiekvienoje šeimoje iškyla tam tikrų sunkumų ir atsiranda nutylėjimų, kurie susiję su močiutės ir senelio įtaka. Įtampos lygis priklauso nuo skirtingų aplinkybių: ar gyvenama kartu su seneliais, ar atskirai, socialinės šeimos brandos, gyvenimo periodo. Psichologai tvirtina, jog jaunai šeimai kritiškai svarbūs pirmi treji metai, nes vyksta prisitaikymas vieniems prie kitų. Psichologai laikosi nuomonės, jog idealus dviejų kartų tarpusavio santykių modelis – artimi tarpusavio santykiai gyvenant atskirai. T. y. jauna šeima gyvena atskirai, tačiau dažnai lanko savo tėvus ir naudojasi jų paslaugomis. Taip jaunimas tėvams – padeda išvengti vienišumo jausmo. Besąlygiškai, šeima – tai asmeninė tėvų teritorija, kurioje galioja jų taisyklės. Ir už vaiko auklėjimą atsako tik jo mama ir tėtis. Kita vertus, neužmirškime, kad senelių vaidmuo auklėjant vaikus taip pat vertingas. Ir jei seneliai nesistengia pakeisti tėvų, o kaip tik – palaiko juos ir nekritikuoja, bendravimas su vyresniąja karta vaikui tampa tikra švente.

Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.