Mes, suaugusieji, neretai dėkingumą iš vaikų norime gauti nedelsiant. Bet ar gali vaikai, dar būdami maži ir jauni, būti dėkingi suaugusiesiems už rūpinimąsi jais, vaikais? Galbūt tai nuskambės netikėtai, bet reikalauti vaikų dėkingumo nevalia. Jo galima tik tikėtis, laukti širdyje daugelį metų.

Vaikas nėra nieko skolingas suaugusiesiems (mokytojams, seneliams…) ar savo tėvams, net jeigu šie iš tiesų daug darė ir daro dėl jo. Vaikui normalu nejausti dėkingumo. Ir nėra ko apie tai klausinėti, reikalauti, ieškoti, „išmušinėti“. Krauti vaikui pareigas reikia atsakingai. Tiesa ta, kad vaikų ir suaugusiųjų santykiuose režimas „tu – man, aš – tau“ neveikia. Suaugusieji turi sau pripažinti, kad nedaro tam tikrų dalykų vaikui tik dėl to, kad paskui iš jo už visa tai išsireikalautų senatvėje „pilnos programos“.

Aukštasis pilotažas

Dėkingumo jausmas – tai viena aukščiausių dvasinių emocijų. Aukštasis pilotažas. Ar galima to reikalauti iš pradedančio piloto? Ši emocija žmogaus širdyje užgimsta kaip asmenybės brandos proceso rezultatas. Žinoma, kad sieti tai su konkrečiu biologiniu amžiumi būtų visai netikslinga. Toli gražu ne visiems suaugusiesiems tai būdinga… Dėkingumą galime jausti atskiriems žmonėms, pasauliui, gyvenimui… Dėkingumas – tai ne pareiga ir ne prievolė. Bet tai bene svarbiausias pagrindas jausti džiaugsmą, jis tiesiogiai susijęs ir su meilės jausmu… Vaikystėje viską, kas su mumis dedasi, ką turime ir patiriame, priimame kaip tai, kas priklauso. Ir tokiais kreipiniais kaip „Privalai man būti dėkingas! Iš tavęs jokio dėkingumo nesulauksi!“ mes nieko nepasieksime.

Ar galima išmokyti dėkingumo?

Žinoma, mokyti vaikus būti dėkingus tėvams galima ir verta. Ir pats efektyviausias mokymo būdas – asmeninis pavyzdys: išmokyti savo vaikus būti dėkingus gali tik tie tėvai, kurie patys rodo dėkingumą kitiems žmonėms.

Kuo dažniau patys vaikams sakykite „ačiū“ (yra psichologų, teigiančių, jog šis vienintelis žodis, „ačiū“, turi galios pakeisti mūsų gyvenimus). Atraskite, už ką padėkoti – ir pasakykite. Vaikas padėjo namuose, pagailėjo jūsų pavargusio, pagyrė – nesvarbu, padėkokite paprastai ir nuoširdžiai.

Laikas nuo laiko kalbėkitės su vaikais, už ką konkrečiai jūs jiems esate dėkingi. Nes tik žodžiai yra geriausia šio jausmo išraiška – apie mūsų dėkingumą niekas nesužinos, jei mes to neišreikšime žodžiais. Dėkingumas padeda kreipti žvilgsnį į šviesius gyvenimo įvykius ir išvengti nepasitenkinimo jausmo.

Pasakokite vaikams, kokiems žmonėms – kolegoms, draugams, giminaičiams – ir už ką esate dėkingi. Paaiškinkite detales, už ką konkrečiai esate dėkingi vieniems ar kitiems žmonėms.
Kalbėkitės su vaikais, už ką kartu galite būti dėkingi gyvenimui: aptarkite, ką jūs ir jūsų vaikai turite gyvenime. Leiskite suprasti, kad tai tikrai nemažai. Vaikams augant, galima pradėti kalbėtis ir apie dėkingumą susidūrus su išbandymais, nes tai padeda mums susitaikyti su pasauliu, žvelgti į gyvenimą su viltimi, matyti ateitį.

Kurkite kartu su vaikais padėkos atvirukus ir dovanokite juos skirtingiems žmonėms.

Mokykite vaikus daryti mažas dovanėles ar netikėtas staigmenas skirtingiems giminaičiams, šeimos draugams.

Pabaigai…

Italų filosofas Piero Ferrucci rašė: „Dėkingumas nereikalauja heroizmo, jis nepriklauso nuo mūsų talento, jėgų ir originalumo. Dėkingumo pagrindas – mūsų gebėjimas būti silpniems, tai yra, priimti kitų pagalbą ir džiaugtis šiuo palaikymu.“ Tik patys mokydamiesi dėkingumo – nuostabios žmogaus dvasios emocijos – galite iš tiesų būti laimingi… Išreikšdami dėkingumą patys, mokome šį jausmą ugdyti ir savo vaikus.

Pagal užsienio spaudą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.