Keistas pasaulis

0

Mirtis dėl etiketo
Tailandas – viena iš valstybių, kur itin gerbiamos tradicijos. Viena iš jų – karališkos šeimos sudievinimas. Visi dvariškiai griežtai mokomi, kaip elgtis monarchų akivaizdoje, egzistuoja daugybę metų nekintančios etiketo taisyklės. Deja, kartais etiketo laikymasis gali būti pražūtingas. Taip įvyko XIX amžiaus pabaigoje. Jaunoji karalienė Sunandha neseniai buvo atšventusi savo dvidešimtmetį. Ji laivu iškeliavo į vasaros rezidenciją, kartu su dukrele ir tarnais. Kelionės metu įvyko nelaimė ir laivelis apvirto, karalienė atsidūrė vandenyje. Ji nemokėjo plaukti ir pradėjo kviestis pagalbos. Tačiau nors nelaimę stebėjo daugybę tarnų, nė vienas nepuolė gelbėti karalienės. Tuo metu Tailande mirtimi buvo baudžiamas bet koks prisilietimas prie karališko kraujo turinčios moters. Sargybiniai, užuot padėję karalienei, apsupo ją vandenyje ir saugojo nuo kitų. Taigi karalienė ir jos dukrelė visų akivaizdoje nuskendo.
Po šios tragedijos karalius Rama V pasiuntė į kalėjimą visus tragediją stebėjusius ir pagalbos nesuteikusius tarnus ir savuoju įsaku paskelbė, kad nelaimės atveju dera gelbėti karališkąją šeimą, o ne paisyti etiketo.

Keistieji britų draudimai
Didžioji Britanija garsi ilgametėmis tradicijomis ir konservatyvumu. Iš tiesų, nė vienoje kitoje Vakarų valstybėje neatrasite vis dar galiojančių draudimų, kuriems dažnai keli šimtai ar daugiau metų.
Pavyzdžiui, griežtai draudžiama mirti Parlamento pastate. Toks keistas draudimas turi savo logiką: žmogus, kuris miršta Vestminsterio dvare pagal tradiciją privalo būti palaidotas su karališkomis iškilmėmis ir valstybės sąskaita. Stengiamasi to išvengti. Tiesa, sunku įsivaizduoti, kad žmogus, kurį ištiktų širdies smūgis, po mirties galėtų būti teisiamas kaip nusikaltėlis vien dėl to, kad ne vietoje numirė.
Taip pat į Parlamentą negalima įeiti su geležiniais šarvais. Šis draudimas galioja nuo Viduramžių. Taip pat nuo 1693 m. Parlamento pastate draudžiama rūkyti. Tiesa, uostyti tabaką čia leidžiama. Taip pat labai senas draudimas teigia, kad parlamentarams nevalia įžeidinėti vienas kitą ir už šio draudimo pažeidimą gresia pašalinimas iš posėdžių gana ilgam laikui.
Londone oficialiai vis dar galioja draudimas, kad į taksi negali įlipti žmogus, sergantis maru. Jorko mieste iki šiol galioja draudimas žudyti škotus, tiesa, yra išimtis – jei škotas ginkluotas lanku su strėlėmis. Liverpulyje moterims draudžiama viešai pasirodyti nuoga krūtine. Škotijoje negalima atsakyti žmogui, kuris pasibeldęs į jūsų namus paprašo pasinaudoti tualetu.
1836 m. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis tuoktis naktimis. Tik 2012 metais šis draudimas buvo atšauktas. Tačiau 1867 metais paskelbtas draudimas ginti gyvulius Londono gatvėmis nėra atšauktas iki šiol. Tiesa, neteko girdėti, kad jis būtų kada nors per pastarąjį šimtmetį pažeistas.

Kaip futbole atsirado teisėjas
Šiandien sunku patikėti, kad ilgą laiką futbolo varžybos vyko be jokių teisėjų. XIX a. Vidurio Anglijoje komandos tik prieš pat varžybas sutardavo dėl jų trukmės, žaidėjų skaičiaus. Tuo metu futbole vyravo džentelmeniška dvasia ir, kilus ginčams, visi kartu ieškodavo sąžiningo sprendimo. Tačiau būdavo ir taip, jog aistros gerokai įkaisdavo ir sutarti nebūdavo lengva, todėl dviejų koledžų studentai nutarė į varžybas pasikviesti tarpininkus. Kiekviena komanda pasirinko po vieną žmogų, kurio užduotis buvo stovėti prie priešininko vartų ir stebėti, ar kamuolys pateko į vartus, taip pat skaičiuoti įvarčius. Dar po kurio laiko buvo nuspręsta pasitelkti ir vieną teisėją, kuris sėdėjo tribūnoje ir įdėmiai stebėjo varžybas. Įsikišdavo tik tais atvejais, jei futbolininkai patys nesugebėdavo sutarti. 1881 m. teisėjui buvo suteikta teisė nuspręsti, ar įskaityti įvartį. Tiesa, būta nemažai protestų. Futbolininkai nuogąstavo, kad teisėjui suteikiami per dideli įgaliojimai.
Pirmą kartą teisėjas į aikštę su futbolininkais pradėjo išbėgti tik 1891 m. Pradžioje jis neturėjo švilpuko ir galėjo tik bandyti perrėkti kitus varžybų dalyvius. Kurį laiką teisėjas naudojosi varpeliu, tačiau rungtynių įkarštyje nelabai kas kreipė dėmesį į tokį garsą. Kartą rungtynėms teisėjavo policininkas. Kai aikštėje futbolininkai pradėjo stumdyti vienas kitą ir kilo muštynių pavojus, jis, ilgai nesvarstydamas, pradėjo švilpti policijos švilpuku. Žaidėjai žaibiškai sureagavo ir aprimo. Po šio įvykio teisėjams buvo rekomenduojama turėti švilpukus.
Beje, nors įskaityti įvartį galėjo pats teisėjas, tačiau skirti nuobaudą kuriam nors futbolininkui negalėjo tol, kol jo to nepaprašydavo aikštėje esantys žaidėjai. Tik 1896 m. pagrindinio teisėjo įgaliojimai buvo padidinti, o buvę tarpininkai tapo linijos teisėjais. Tiesa, jų funkcija tebuvo parodyti, ar kamuolys kirto aikštės ribą. Kai pradėjo vystytis profesionalus futbolas, teisėjams pradėti skirti nedideli honorarai už darbą. Tiesa, tik tuo atveju, jei varžybos vyko toliau nei 30 mylių nuo teisėjo gyvenamosios vietos.

Leave A Reply