Kėdainiuose – tebesklandanti žydų kultūros dvasia

0

Ar žinote, kas yra štetlas? Kurioje vietoje Kėdainiuose stovėjo skerdiko namelis ir kodėl jis taip buvo vadinamas? Kodėl su žydais siejamas agurkų verslas? Apie tai ir dar daugiau sekmadienį Kėdainių daugiakultūriame centre pasakojo žydų kultūros tyrinėtojai, savomis žiniomis pasidalinę su kraštiečiais. Visus juos į vieną vietą subūrė kasmet vykstančios Europos žydų kultūros dienos.

Šiame fotokoliaže galima išvysti iki mūsų dienų išlikusius žydų paveldo pastatus bei kitus, jų veiklą reprezentuojančius objektus.

Nors žydai mūsų krašte negyvena nuo tragiškųjų Antrojo pasaulinio karo laikų, jų tebeišlikęs kultūros paveldas ir kultūros pėdsakai matomi bei puoselėjami. „Kėdainiai buvo svarbus žydų bendruomenės centras, čia vyko intensyvus kultūrinis, ekonominis, mokslo gyvenimas. Tą liudija kone vienoje vietoje esančios trys mūrinės sinagogos – tai išskirtinis atvejis Lietuvos žydų gyvenimo istorijoje ir praktikoje. Trys sinagogos – Kėdainių miesto išskirtinumas, juolab kad jos suformavo miesto centro veidą. Tas puikiai iliustruoja faktą, kad žydai rado savo vietą Kėdainių mieste ir jiems buvo svarbu čia būti ir čia kurtis. Šios istorijos pėdsakų mes turime nemažai“, – pasakojo Vilniaus universiteto dėstytoja Dovilė Troskovaitė, supažindinusi susirinkusiuosius su kasdieniu žydų visuomeniniu, kultūriniu, religiniu gyvenimu.

Išlikusių kultūros pėdsakų – gausu
„Kėdainiečiai iki šiol išlaikę nemažai žydų kultūros pėdsakų, pavyzdžiui, Žydų gatvės pavadinimas, memorialinės lentos garbiems žydų tautybės veikėjams, kapinės, Senosios Rinkos aikštė, išlikusi Dovydo žvaigždė ant vieno iš Kėdainių senamiesčio pastatų taip pat ir memorialas sušaudytiems žydams Daukšių kaime. Daugiakultūriame centre, buvusioje sinagogoje, vyksta daug kultūrinių renginių, tad kaskart kėdainiečiai, ateidami į šį pastatą, patenka į kitokią, nelietuvišką, netradicinę erdvę“, – pažymėjo Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis.
Jis renginyje susirinkusiuosius trumpai supažindino su buvusiu Kėdainių štetlu (t. y. žydų gyvenama teritorija, hebrajiškai „miestelis“), jo raida ir teritoriniais pokyčiais per amžių tėkmę.

Kėdainiuose – „Macabi“ komanda
Kėdainių daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė pasakojo, kad Kėdainiuose įsikūrę žydai naudojosi ne tik pačių rankomis pasistatytais visuomeniniais, ritualiniais pastatais, bet ir aktyviai dalyvavo įvairių organizacijų veikloje.
„Kada Kėdainiuose buvo leista įsikurti žydams, šie pradeda statyti sinagogas, po to išsiperka žemę kapinėms, yra pastatoma ritualinė pirtis mikva bei skerdiko namelis – pastarajame skersti gyvuliai pagal žydams priimtus ritualus. Žydų bendruomenė visada buvo labai susitelkusi, todėl jie turėjo ne tik savus pastatus, bet ir būrėsi į organizacijas, šelpė bei rėmė vieni kitus. Kėdainių žydų štetle vienas svarbiausių dalykų buvo gaisrininkai. Senosios Rinkos prieigos, kur gyveno žydai, buvo tankiausiai apgyvendintas Kėdainių miesto kvartalas. Namukai buvo mediniai, dengti šiaudais, tad vienam jų užsiliepsnojus, sudegdavo kone visi aplink buvę pastatai, ugnis lengvai plisdavo. Tad gaisrininkų komandą žydams turėti buvo labai svarbu“, – pasakojo A. Pečiulytė ir pridūrė, kad iki XIX a. žydų gyvenimas buvo gana uždaras, tačiau vėliau jis tapo vis labiau atviresnis.
Šis procesas suintensyvėjo dėl švietimo judėjimo. „Žydai tampa pasaulietiškesni, tad atsiranda pasaulietinės organizacijos, tokios kaip sporto klubas „Macabi“, taip pat žydų šauliai bei daug kitų“, – pasakojo A. Pečiulytė.

Daugiau nei pusė miesto gyventojų – žydai
Įvairiais laikotarpiais Kėdainiuose gyveno skirtingas žydų skaičius, tačiau XIX a. pab. vykusio surašymo duomenimis, Kėdainių mieste net 61 proc. sudarė žydų tautybės asmenys. „Jų rankose praktiškai buvo visas Kėdainių miesto verslas: audimas, siuvimas, batsiuvystė, kepurių gamyba, juvelyrika, odos gaminiai. Dabar mes nueiname į prekybos centrą ir viską nusiperkame, o tuomet kiekviena specialybė turėjo savo amatininkus“, – pasakojo Daugiakultūrio centro vadovė A. Pečiulytė.

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis pristatė Kėdainių štetlo raidą.

XVIII a. antra pusė, XIX a. ir yra tas laikotarpis, kuomet praktiškai daugumoje Lietuvos miestų, miestelių gyveno žydų bendruomenės savo susikurtoje tam tikroje gyvenamojoje erdvėje – štetle. „Žydai, kaip nedominuojanti grupė, atvyksta ten, kur jaučiasi esantys laukiami. Kita vertus, vyksta ir ten, kur mato esant galimybių ekonominei veiklai plėtoti. Vėliau pradeda migruoti – kuriasi šalia esančiuose miesteliuose, keliasi į kitus miestus“, – pažymėjo D. Troskovaitė.
Pasak D. Troskovaitės, žydų bendruomenė suformavo Lietuvos miestų ir miestelių veidą.
„Žydai – tai žmonės, kurie į miestą ar miestelį įnešė ekonominės gyvybės bei atrado naujas ekonomines nišas. Jie nusižiūrėdavo iš užsienio ar didesnių miestų pramogas ir jas siūlydavo vietiniams. Pavyzdžiui, ledaines ar limonadų parduotuves, be to, žydai buvo pirmieji, pradėję teikti pavėžėjimo paslaugas. Didesnio miesto atributai į mažesniuosius ateidavo dažniausiai žydų dėka, nes šiems reikėdavo užsiimti veikla, duodančia pelno“, – pasakojo Vilniaus universiteto dėstytoja.

Nepasitenkinimo būta visada
Pasak dėstytojos, priešpriešos apraiškų prieš žydus būta visada.
„Pavyzdžiui, Vilniaus miestas dar XVI a. išsirūpino privilegiją, neleidžiančią žydams kurtis mieste. Tačiau iš esmės ji nebuvo nukreipta prieš žydus savaime, o tiesiog bandyta sumažinti ekonominę konkurenciją mieste.

Žydų kapinės – vienas iš išlikusių žydų kultūros pėdsakų mūsų mieste.

Trakuose karaimai bandė išsirūpinti teisę tik jiems gyventi mieste. Iš pavyzdžių matoma, kad tai daugiausiai susiję su žydų ekonomine veikla. Kitas takoskyros momentas yra religija. Tie dalykai, kurie krikščionims buvo nesuprantami, svetimi žydų religijoje, sukeldavo įtampą ar priešpriešą. Ypač tie dalykai, kurie buvo matomi kasdieniame gyvenime: kiaulienos nevalgymas, nedarbas šabo metu ir t. t. Tačiau ir tai labiau priskirtina stebėjimosi sričiai negu neapykantai. Apskritai apie antisemitizmą, kaip rasinę neapykantą dėl kilmės, galime kalbėti visoje Europoje nuo 19 amžiaus. Paradoksas tai, kad tokiu metu žydai vis labiau įsilieja į miestų ir miestelių gyvenimą, vietos visuomeninį gyvenimą. Antisemitizmo priežastys yra kompleksinės, negalima būtų išskirti konkrečios jų“, – pasakojo Vilniaus universiteto dėstytoja D. Troskovaitė.
Po paskaitų vyko grupės „Klezmer klangen“ iš Vilniaus koncertas, supažindinęs susirinkusiuosius su žydų muzika. Smagi ir tranki muzika išjudino visus klausytojus.

300 gyvenimo metų Kėdainiuose – trumpa štetlo istorija
Žydai Kėdainiuose pradėjo kurtis XVII a. pradžioje. 1627 metais buvo leista į Kėdainius nevaržomai atvykti ir iš jų išvykti gyventojams iš kitų LDK bei Lenkijos miestų, o tarp jų ir „doriems, gero elgesio žydams“. Žydai mieste buvo pavaldūs dvaro, o ne miesto magistrato jurisdikcijai. Jų apsigyvenimui buvo paskirta konkreti teritorija šalia

Vilniaus universiteto dėstytojos Dovilės Troskovaitės domėjimosi sritis – nekrikščioniškos, Lietuvoje gyvenančios mažumos.

Senosios Rinkos aikštės. Kėdainių žydai daugiausia vertėsi prekyba, karčemų ir muitinių nuoma. Kartu jiems buvo taikomos bendros visiems Kėdainių gyventojams prievolės: jungtis į cechus, eiti naktinę sargybą, duoti sėslumo priesaiką, dalyvauti karinėse apžiūrose ir rinkliavoje, skirtoje naujos rotušės statybai. Pirmoji Kėdainių sinagoga buvo pastatyta šalia Senosios Rinkos aikštės XVII a. II pusėje. Išaugęs ir tapęs įtakingu, nuo XVII a. Kėdainių žydų kahalas tapo visos Žemaitijos žydų apygardos – Medinat Samut centru. Būtent nuo XVII a. II pusės Kėdainių Senosios Rinkos aikštė pradėta vadinti Žydų Rinkos vardu. Kėdainių rabinai iš Kacenelenbogenų giminės garsėjo kaip geri Talmudo žinovai. Todėl neatsitiktinai 1727 metais į Kėdainius studijuoti Talmudą atvyko Elijahu ben Šlomo Zalmanas – būsimasis Vilniaus Gaonas Elijahu, gyvenęs čia keletą metų ir vedęs vietinę merginą, vardu Chana.
Per visą XVIII a. Kėdainių žydų kahalas ir apygarda buvo vieni iš svarbiausių LDK. Po Baltarusijos Sinagogos ir Minsko apygardos, jie mokėjo 3-ią pagal dydį pagalvės mokestį visoje LDK. Čia gyveno vyriausieji Žemaitijos rabinai. 1765 metais Kėdainių miesto inventoriaus duomenimis, žydų bendruomenė, kurią sudarė 69 šeimos, turėjo dvejus maldos namus, pirtį ir ligoninę. Tuo metu žydai sudarė miesto amatininkų daugumą, nemažai jų buvo susibūrę į siuvėjų, išsiuvinėtojų ir kepurininkų cechus. Ypač garsėjo žydai audėjai, savo rankose šį amatą išlaikę dar ir XIX a. Išimtinai žydų rankose buvo ir kalvio, skardininko, skerdiko bei kailiadirbio amatai.
1784 metais šiauriniame Žydų Rinkos pakraštyje, vietoje sudegusios XVII a. II pusės sinagogos, buvo pastatyta nauja mūrinė baroko stiliaus vasaros sinagoga, kurios interjero dekoravimas buvo užbaigtas 1807 metais. Patys žydai teigė, jog ši sinagoga buvo viena iš gražiausių Lietuvoje. 1837 m. šalia Didžiosios sinagogos buvo pastatyta antroji – Mažoji, arba žieminė, sinagoga. Pastaroji buvo ne taip prabangiai puošni, tačiau šildoma. Didžiąją pastato dalį sudarė ištisinė vieno aukšto patalpa, kur melsdavosi vyrai, o likusioje pastato dalyje, antrame aukšte posėdžiaudavo žydų bendruomenės narių teismas. Prasikaltusieji buvo uždaromi į greta Mažosios sinagogos pastatytą skerdėjo namą, kuriame be kalėjimo dar gyveno skerdikas, specialiai pjaudavęs paukščius ir gyvulius žydų maistui. Šį namą ir Mažąją sinagogą jungė į sinagogų kiemą vedantys balti arkiniai vartai, ant kurių buvo įrengtas saulės laikrodis. Laikrodžio centre buvo įtvirtintas metalinis strypas, kurio šešėlis krisdavo ant apvalaus ciferblato, kuriame vietoje skaičių buvo nupieštos hebrajiškos raidės, ir taip rodydavo tikslų saulės laiką.

Išlikusi trečioji Kėdainių žydų sinagoga.

1880 metais Kėdainiuose paminėti 7 žydų maldos namai ir mokyklos: sinagoga, maldos namai prie sinagogos „Beit – Tamidraš”, nauja didelė mokykla Smilgos gatvėje „Klauz”, maldos mokykla Mokyklos gatvėje „Kabronese Šul”, maldos mokykla „Šiva Kruim”, Leizerio Remigolskio maldos mokykla ir sinagoga už Nevėžio.  XX a. pradžioje Kėdainių žydai turėjo 8-9 maldos namus.
1881 metais caro valdžiai uždraudus žydams verstis žemdirbyste ir gyventi kaimuose, jie masiškai ėmė keltis į miestelius. Todėl 1897 metais Kėdainiuose jau gyveno 3733 žydai, arba 61 % miesto gyventojų. Tuo metu tarp Kėdainių žydų amatininkų buvo 85 batsiuviai, 45 siuvėjai, 35 duonkepiai, 22 dailidės, 17 mūrininkų, 8 kalviai, 35 kepurininkai ir t.t Žydų dėka nuo XIX a. II pusės Kėdainiuose paplito agurkų verslas. Čia būta didžiausių agurkų auginimo plotų visame Baltijos regione. Kėdainiuose kasmet būdavo užauginama apie 100 centnerių agurkų sėklų bei 300 tūkstančių agurkų ir pomidorų daigų, apsodinama apie 150 ha agurkų laukų.
Tarpukaryje Kėdainių žydų bendruomenė gyveno gana pilnavertį gyvenimą: veikė mokyklos, našlaičių prieglauda, pirtis, Žydų liaudies bankas, senelių prieglauda, gaisrininkų komanda. Veikė nemažai žydų kultūros, sporto, visuomeninių bei politinių organizacijų. Ypač buvo ženkli Kėdainių žydų labdaros, socialinės pagalbos ir kultūros draugija „Ezro”, turėjusi savo nuosavybėje pastatus, nuomojamus vargstantiems tautiečiams. 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Kėdainiuose gyveno 2499 žydai, sudarantys 34 % visų gyventojų. Žydai sudarė absoliučią to meto Kėdainių verslininkų daugumą.  Be to, jie nuolat dalyvaudavo ir Kėdainių miesto valdybos veikloje.
Deja, apie 300 metų trukusią Kėdainių žydų bendruomenės gyvavimo istoriją nutraukė holokaustas. 1941 metų rugpjūčio 28 d., vadovaujami nacių, jų aktyvūs vietiniai pagalbininkai lietuviai šalia Smilgos upelio Daukšių kaime sušaudė 2076 Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydus. Sunaikinus bendruomenę, buvo išgrobstytas jų turtas, nugriautas skerdėjo namas, o Didžioji sinagoga paversta arklidėmis.
Sovietmečiu Senosios Rinkos aikštė buvo pavadinta Liaudies aikštės vardu, sinagogos paverstos sandėliais, o vietoje didžiosios dalies Pasmilgio namų buvo pastatyti silikatinių plytų daugiaaukščiai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo sugrąžinti Senosios Rinkos aikštės ir Žydų gatvės vardai. 1993 metais restauruota Smilgos gatvėje esanti viena iš 3 išlikusių Kėdainių sinagogų ir perduota Lietuvos žydų bendruomenei. 1997 metų rugsėjį, pažymint 200-ąsias Vilniaus Gaono Elijahu mirties metines, ant jos buvo atidengtos memorialinės lentos hebrajų ir lietuvių kalbomis. Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Kėdainių rajono savivaldybės lėšomis restauruota  Mažoji sinagoga, kurioje 2002 metais duris atvėrė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras, o 2004 metų vasarą Didžiojoje sinagogoje įsikūrė Dailės mokykla.

Leave A Reply