Ar įmanoma bei ar reikia XXI amžiuje harmonizuoti skirtingus lietuvių ir lenkų istorinius naratyvus? Kuo Kėdainiams svarbus lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Henryko Sienkiewicziaus istorinis romanas „Tvanas“ ir kodėl jis skatina diskutuoti apie dviejų tautų santykius? Kas buvo Jonušas Radvila – išdavikas ar, atvirkščiai, didvyris? Apie tai diskutuota sekmadienio popietę Kėdainių krašto muziejuje vykusiame H. Sienkiewicziaus 100-ųjų mirties ir jo romano „Tvanas“ išleidimo 130-ųjų metinių minėjime.

Diskusijos apie lietuvių ir lenkų santykius dalyviai (iš kairės: režisierius T. Bistramas, prof. dr. A. Bumblauskas, prof. habil. dr. A. Nikžentaitis bei diskusijos moderatorius, Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis) sutarė ir toliau ieškoti bendrų sąlyčio taškų.

Diskusijos apie lietuvių ir lenkų santykius dalyviai (iš kairės: režisierius T. Bistramas, prof. dr. A. Bumblauskas, prof. habil. dr. A. Nikžentaitis bei diskusijos moderatorius, Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis) sutarė ir toliau ieškoti bendrų sąlyčio taškų.

Dėmesys mūsų kraštui
Dviejų tautų pastangos – sėkmingos ar ne visai – rasti bendrą kalbą pritraukė pilnutėlę salę klausytojų. Kėdainių krašto muziejaus ir Bistrampolio dvaro organizuotame renginyje dalyvavo prof. dr. Alfredas Bumblauskas, J. Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo valdybos pirmininkas, prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis, režisierius Tadeuszas Bistramas, kiti svečiai iš Lenkijos bei Lietuvos.
„H. Sienkiewiczius ir jo istorinis romanas „Tvanas“ mums svarbus tuo, kad jame daug dėmesio skiriama Kėdainių kraštui“, – sakė Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis. Pasak jo, romano „Tvanas“ veiksmo laikotarpis – XVII a. kovų su švedais metas, o jo pagrindinis siužetas glaudžiai susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovėmis, ypač su Liauda. Tai – tikroviškas ir kartu literatūrinis kraštas, nes rašytojas prototipų savo kūriniui ieškojo jau XIX a. pabaigoje, gyvendamas Bistrampolio dvare netoli Panevėžio ir lankydamasis Krekenavoje, Upytėje, Vadaktuose, Pociūnėliuose, Mitriūnuose ir, tikėtina, Kėdainiuose.
Būtent Kėdainiuose, 1655 metų švedų antplūdžio metu, sprendėsi valstybės likimas – vadovaujant didžiajam etmonui Jonušui Radvilai, pasirašyta sutartis su švedais, kuria buvo nutraukta unija su Lenkija. Taip Jonušas Radvila lenkų akyse visiems laikams tapo išdaviku, o Lietuvos istorijos tyrinėtojai tokį žingsnį grindžia objektyviomis priežastimis, visų pirma – gerokai didesne maskvėnų grėsme Lietuvai. Pasak profesoriaus A. Bumblausko, Lietuvą buvo užplūdęs „dvigubas tvanas“ – maskvėnai ir švedai, o paliaubos su švedais buvusi mažesnė blogybė.
„Bet kokiu atveju, jeigu ne H. Sienkiewiczius, Kėdainiai nekeltų tokio didelio lenkų turistų susidomėjimo“, – mano R. Žirgulis. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad „Tvaną“ rašytojas rašė carinės Rusijos okupacijos ir sukilimų laikotarpiu, taip norėdamas pakelti abiejų tautų – lietuvių ir lenkų – patriotinę dvasią.

Siūlo ieškoti bendrumų
Istoriko A. Nikžentaičio nuomone, nors H. Sienkiewiczius yra istoriškai neteisus, lietuviams šis autorius be galo svarbus – jo kūryba padeda suvokti, kaip lenkai mąsto apie lietuvius. Rašytojas suformavo lietuvio stereotipą – esame lenkams lyg mažesnieji broliai. „Lietuvių ir lenkų santykiuose yra daug emocijų, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tačiau iš istorijos reikia mokytis. Dabartinė Lenkija keičiasi“, – kalbėjo svečias.
Profesorius A. Bumblauskas taip pat teigė, kad pagrindinis istoriko uždavinys – ne konflikto, o bendrų sąlyčio taškų ieškojimas. Tam reikia atsisakyti stereotipų ir permąstyti istoriją.
Tai tik kelios iš tą popietę išsakytų minčių, kurioms renginio dalyvius įkvėpė ne tik H. Sienkiewicziaus kūryba, bet ir lenkų režisieriaus Tadeuszo Bistramo dokumentinio filmo „Lietuviški TVANO keliai“ premjera. Beje, romano herojų keliai veda ir į Kėdainius – dokumentiniame filme romano ištrauką skaito ir rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius, kartu pabrėždamas, jog kėdainiečiai gerbia ir vertina mūsų miestą išgarsinusį Jonušą Radvilą.
Jautrus ir šiltas filmas ne vieną žiūrovą tikriausiai paskatino pasidomėti pačiu romanu ar pagal jį pastatytu meniniu filmu, bet kėlė ir nuostabą: kodėl Liaudos krašte rašytojas mato vien lenkus?
„Kurdamas žinojau, kad šis filmas sukels kontraversiškų nuomonių, kaip ir paties H. Sienkiewicziaus romanas, – prisipažino dokumentinio filmo režisierius, Bistramų giminės palikuonis. – Ir tai nėra vienintelis pavyzdys, kai lietuviai ir lenkai skirtingai vertina tas pačias istorines asmenybes, prisiminkime Jogailą. Bet turime ir bendradarbiavimo pavyzdžių – kad ir sukilimus prieš carinę priespaudą.“
„Esu lenkas, kurio šaknys labai glaudžiai – apie 300 metų – susijusios su Lietuva. Manau, kad H. Sienkiewiczius mėgo lietuvius tiek pat, kiek aš. Mes negalime priversti valstybių vadovų pakeisti nuomonės. Tačiau tai neturėtų trukdyti mums ieškoti bendrumų, kaip tai puikiai sugeba šie garbūs istorikai iš Vilniaus ir Varšuvos, kurie dalyvavo kuriant filmą. Protingiems žmonėms Lenkijoje labai rūpi, kas vyksta Lietuvoje ir visose Baltijos šalyse. Mums labai svarbu, kad Lietuva ir Baltijos šalys būtų saugios, pirmiausia – nuo grėsmės iš Rytų“, – kalbėjo svečias.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.