Griežta, valdinga, reikli, iš šono žiūrint dažnai emocijas padedanti į šalį ir priimanti tik logika pagrįstus sprendimus, sugebanti vadovauti didesniam nei 300 žmonių kolektyvui bei atsakanti už daugiau nei 44 tūkstančių Kėdainių rajono gyventojų sveikatos priežiūrą, tačiau prireikus, visuomet šiltai ir nuoširdžiai išklausanti, patarianti, paguodžianti, iš bet kokios situacijos randanti išeitį. Šiandien VšĮ Kėdainių PSPC direktorė Audronė Rimkevičienė, valandai sustabdžiusi laiką, prisėdo pasikalbėti apie save ir, neišvengiamai, apie darbą. Ir tik dėl to, jog skubantį gyvenimo tempą privertė sustabdyti išskirtinė proga – jubiliejinis – 60-asis – gimtadienis.

Jaučiasi kaip trisdešimties

– Vieni jubiliejus švenčia kaip neišvengiamybę, kiti – mieliau tuo laiku pabėga nuo visų sveikintojų. Kuriems labiau prijaučiate?

Audronei Rimkevičienei kolektyvas – tarsi didelė ir vieninga šeima.

– Aš priimu gyvenimą tokį, koks jis yra. Viskas, kas jame vyksta, turi įvykti. Ar tai yra darbo diena, ar nelaimė, liga, ar šventė. Gimtadieniai tam tikras mūsų gyvenimo atskaitos taškas. Jie turi būti ir jie yra. Jubiliejus – tai puiki proga pagalvoti apie tai, kas esi, ko sieki, viską apmąstyti, įvertinti. Tai puiki proga pabūti su tais žmonėmis, kurie yra brangūs, svarbūs gyvenime. Tiesiog, tai viena iš daugelio gyvenimo dienų, tik gražesnė, dažnai su gėlėmis, šypsenomis ir… ašaromis.

– Visgi jubiliejai dažnai yra proga susimąstyti apie savo gyvenimą: kokia pirma mintis jums šovė į galvą atsikėlus jubiliejaus išvakarėse.

– Labai puiku, man 30 metų, aš taip jaučiuosi. Dar prieš penkerius jaučiau, kad man vos 25 metai. Dabar jau 30 (juokiasi).

– Kaip jūs sau pirmiausia prisistatytumėt, kas esate: žmona, mama, gydytoja, direktorė?

– Esu ,,barbė devyndarbė“. Būti mama ir žmona – tai beveik tas pats, blogiau yra su gydytoja ir direktore, nes „dūšioje“ esu gydytoja, labai branginu šį gyvenimo tarpsnį ir patirtį. O direktorės pareigos, tai vienas iš būdų išreikšti gydytojo pozicijas gyvenime. Kadangi direktoriaus pareigos reikalauja labai įvairių žinių – ekonomisto, buhalterio, teisininko, psichologo, psichoterapeuto, ūkvedžio, statybininko, mechaniko, tai praplečia gydytojo suvokimą, kuris yra manyje. Visa tai, kas yra nauja ir nežinoma gyvenime, man visada yra įdomu. Kiekviena nauja veikla, padeda man realizuoti save.

Kad būsiu gydytoja, žinojau nuo vaikystės. Mano tėvai norėjo, kad aš studijuočiau ekonomiką, tačiau leido sprendimą priimti pačiai. Labai tikiuosi, kad vėliau jie buvo patenkinti mano pasirinkimu.

– Kas lėmė jūsų pasirinkimą studijuoti mediciną?

– Kad būsiu gydytoja, žinojau nuo vaikystės. Mano tėvai norėjo, kad aš studijuočiau ekonomiką, tačiau leido sprendimą priimti pačiai. Labai tikiuosi, kad vėliau jie buvo patenkinti mano pasirinkimu.

– Kodėl tapote būtent vaikų ligų gydytoja?

– Vaikų ligų gydytoja tapau visai atsitiktinai. Studijuodama tuomečiame Kauno medicinos institute norėjau būti chirurge. Baigusi mokslus norėjau grįžti į Kėdainius.Tuo metu laisvai rinktis nebuvo galimybės, nes buvo „paskyrimai“ , o „ paskyrimas“ į Kėdainius buvo vienas – Lančiūnavos ambulatorija, vaikų ligų gydytojas. Taip aš tapau vaikų ligų gydytoja. Nė vienos dienos gyvenime nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. O dirbant paaiškėjo, kad tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime. Bet kurios specialybės gydytojo darbas turi daugybę iššūkių ir sunkumų. Jų nepavyko išvegti ir vaikų ligų gydytojo darbe. Visi suprantame, kad naujagimiai, kūdikiai kalbėti nemoka ir negali pasakyti, kas jiems negerai, ką skauda. Bet šis darbas be didelės atsakomybės jausmo, duoda labai daug teigiamų emocijų: šiltą vaikišką bendravimą ir greitą darbo rezultatą – sveiką vaiką…

– Kilusi iš Kėdainių rajono ir baigusi mokslus vėl čia sugrįžote? Ar tiesiog taip likimas lėmė, ar be šio krašto neįsivaizdavote savo gyvenimo?

– Nenorėjau aš važiuoti kažin kur. Studijų metais didmiesčio gyvenimas atrodė įprastas, tačiau norėjosi gyventi ir dirbti savame krašte.

Darbo pradžia – autoritetų apsuptyje

– Prisiminkite, kokia buvo jūsų kaip gydytojos pediatrės darbo pradžia?

– Darbą pradėjau 1983 metų rugpjūčio 1 dieną iš karto dvejose ambulatorijose – Lančiūnavos ir Šėtos, ir taip dirbau ketverius metus. Tačiau prieš tai vienerius metus teko atlikti gydytojo pediatro internatūrą tuometėje Kėdainių rajono centrinėje ligoninėje. Tada ligoninėje buvo nemažas Vaikų ir kūdikių ligų skyrius, Vaikų infekcinių ligų skyrius. Kūdikių skyriaus vedėja dirbo šviesios atminties gydytoja Vilhelma Milašiūtė, kurią, tikiuosi, kėdainiečiai atsimena, o Vaikų poliklinikos vedėja dirbo šviesios atminties gydytoja Angelė Baltrūnienė. Tai iš tikrųjų buvo žmonės, iš kurių galėjau mokytis ne tik profesijos subtilybių, bet ir daugybės gyvenimiškų dalykų.

Su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga.

Niekada nepamiršiu to momento, kai tuometinis šviesios atminties Kėdainių ligoninės vyriausiasis gydytojas Lionginas Šimkūnas 1987 metų rugsėjį atvažiavo į Lančiūnavą ir pasiūlė dirbti vyriausiojo gydytojo pavaduotoja vaikų ir gimdymo pagalbai teikti. Mane patikino, kad šios pareigos bus suderinamos su klinikiniu darbu. Aš pagalvojau ir sutikau. Man norėjosi darbo stacionare, o šios pareigos leido derinti darbą. Internatūros metu buvau aplankiusi visas rajono ambulatorijas, daugumą medicinos punktų, jau pažinojau ten dirbančius žmonės, todėl naujos pareigos man neatrodė bauginančios, o pagalbos ir patarimų sulaukiau iš gydytojos Birutės Kriščiūnienės. Be pavaduotojo darbo kurį laiką dirbau ambulatorijoje, mokykloje, o paskui – vaikų ligų skyriuje.

– O kaip ryžotės tapti Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro direktore?

– 1997 metais keitėsi visa Lietuvos sveikatos priežiūros sistema. Šiandieninė Lietuvos sveikatos sistema suformuota ir veikianti (tiesa, jau kelis kartus reformuota). Šiame pertvarkos laikotarpyje nusprendžiau dalyvauti savivaldybės gydytojo konkurse, bet jo nelaimėjau. Tada pasilikau dirbti vaikų ligų skyriaus pediatro pareigose. Paskelbus konkursą pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus vietai užimti, dabartinis Kėdainių ligoninės vadovas Stasys Skauminas mane ilgai įkalbinėjo dalyvauti šiame konkurse. Mane visada gąsdino bet kokios buitinės problemos, o ką jau kalbėti apie didžiulį poliklinikos ūkį. Kodėl aš, turėdama gydytojo išsilavinimą ir diplomą, turiu rūpintis įstaigos ūkiniais reikalais: kur užsikimšo kanalizacija, kodėl nešyla radiatoriai, kodėl varva stogas ir panašiai.

Man vertybė, taip pat ir laimė, kaip jau minėjau, yra šeima. Tai tam tikra prasme yra meilė. Į tą meilę galima ,,įdėti“ ir draugus, požiūrį į aplinkinius, nuoširdžius žmonių tarpusavio santykius.

Visa ši ūkinė veikla man tikrai nebuvo prie širdies. Bet ligoninės direktorius man pažadėjo padėti sprendžiant ūkinius klausimus. Tačiau prieš priimant sprendimą, aš dar vis tiek labai daug dvejojau. Ir jei ne mano vyras ir jo tikėjimas, kad aš puikiai galiu susitvarkyti su būsimomis pareigomis, dar ir šiandien greičiausiai dirbčiau vaikų ligų gydytoja. Tiesiog jis ėmė man ir pasakė: „Tu gali“.

Dirbo ir savivaldybės gydytoja

– Bet jūsų karjeros iššūkiai tuo nesibaigė. Keletą metų esat dirbusi ir rajono savivaldybės gydytoja. Kas pastūmėjo į šias pareigas?

– Tuometė savivaldybės administracijos direktorė Virginija Baltraitienė paklausė, ar aš sutikčiau tuo pačiu padirbėti ir savivaldybės gydytoja. O aš buvau jauna, kvaila (juokiasi) ir galvojau, kad gyvenime viskas įmanoma. Bedirbant ir tose pareigose, tuo periodu iš tiesų pasirodė, kad beveik įmanoma suderinti šias pareigas, kurias ėjau nuo 2002 iki 2007 metų, o vėliau – po trumpos pertraukos iki 2008-ųjų. Kad dirbti buvo labai paprasta, pasakyti negaliu. Šiandien tikrai nepadirbčiau, o tuomet biurokratija buvo mažesnė, viskas tarsi buvo lengviau. Atsiradus tinkamam specialistui, mane iš šio darbo ,,paleido“. Tačiau tas specialistas, dirbęs vos pusę metų, išvyko į Kauną, ir vėl vieta liko tuščia. Aš antrą kartą įbridau į tą patį vandenį, tačiau tik gavusi pažadą, jog dirbsiu tik laikinai. Dabartinė rajono savivaldybės gydytoja Ramunė Kabošienė mane ,,išgelbėjo“.

– Prisipažinkit, kad esate krimtusi dar vienus mokslus?

– Taip, 2006 metais baigiau Kauno technologijos universiteto socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo magistratūrą. Įgytos žinios labai praverčia dabartiniame mano darbe.
Vaikai medicinos kelio nepasirinko

– Esate dviejų sūnų mama. Ar jūs patenkinta jų gyvenimo pasirinkimais? Ar jų nesuviliojo medicina?

– Mano vaikai niekada nesidomėjo medicina. Tikriausiai mama buvo per daug užsiėmusi darbais, kad toks darbas jiems patiktų. Abu sūnūs su tėčiu daug laiko praleido garaže, todėl jų gyvenime automobiliai užima labai svarbią vietą. Vienam automobiliai yra hobis, kitam – darbas. Vyresnysis, 28 metų Arvydas yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, dirba konstruktoriumi ir yra „statybininkas iš pašaukimo“, o 26 metų Tomas galvą pramušęs dėl automobilių. Baigė mokslus ir dirba. Labai didžiuojuosi savo vaikais ir džiaugiuosi, kad jie Lietuvoje, čia – kur gimė ir užaugo.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate šiandien, daugiau nei 20 metų vadovaudama vienai didžiausių gydymo įstaigų rajone?

– Labiausiai gyvenime branginu nuoširdžius ir atvirus žmonių tarpusavio santykius. Labai gaila, bet kuo toliau, tuo mažiau mes savo laiko ir dėmesio skiriame būtent šiems dalykams. Vis labiau pirmą vietą užima darbo, ūkiniai reikalai, taip pat piniginiai klausimai. Visa tai užgožia svarbiausius gyvenimo dalykus – žmogaus ryšį su kitu žmogumi. Apmaudu stebėti vis didėjantį susvetimėjimą, kai vis mažiau matome aplinkinius žmones, jų poreikius ir vis dažniau iškeliame į pirmą vietą savo interesus, savo poreikius, dažniausiai viską lemia požiūris – mano ir man. Dėl to, kad labai vertinu žmones, su kuriais dirbu daugybę metų, man kuo toliau, tuo sunkiau dirbti direktore, aš čia jaučiuosi kaip savo šeimoje. Darbuotojus vadinu vardais, nežinau, ar vadovui tai geras tonas. Tačiau kiekvieną vadindama vardu, jaučiuosi jiems artimesnė, tik nežinau ar žmonėms, į kuriuos taip kreipiuosi, tai priimtina.

Kiekviena darbo diena atneša savo iššūkius ir jų diapazonas, kaip aš ir galvojau prieš 20 metų, yra labai platus – nuo užsikimšusios kanalizacijos iki itin sudėtingos medicininės problemos, kurios kyla ir pacientams, ir medikams. Dirbant šį darbą reikia turėti įvairių žinių bagažą bei sugebėti valdyti kritines situacijas.

Turiu tokią savybę, jog mane traukia tai, ko aš nesuprantu, ko nemoku ar nežinau, bet man įdomu. Šis būdo bruožas man labai padeda suprasti ir išmokti naujus dalykus.

– Ar dažnai jūsų gyvenime tarp žodžių ,,reikia“ ir ,,patinka“ galima dėti lygybės ženklą?

– Dauguma dalykų patinka, bet yra tokių, kuriuos tiesiog reikia daryti. Tiesiog negali imti ir sakyti: „Nedarysiu, nes man nepatinka“.

Atsipalaiduoti padeda gamta ir knygos

– Po darbo tenka jus matyti ir Kėdainių kultūros įstaigose, kur dalyvaujate įvairiuose renginiuose ar tiesiog klausotės koncertų. Kas jums gyvenime dar teikia malonumą, geras emocijas ir atsipalaidavimą?

– Atsipalaiduoti geriausia su knyga, o labiausiai mėgstu skaityti detektyvus. Skaitau detektyvus, nes ten reikia suprasti – kas žudikas? Ne visada man pavyksta anksčiau išsiaiškinti kas ir kaip, nei tą padaro knygos herojai.

Labai mėgstu grybauti ir valgyti grybus (grybus valo vyras). Kol vaikai buvo mažesni, labai mėgom keliauti su palapinėmis, prie ežerų. Keliauta ir po svečias šalis. Turbūt bėgant metams žmogus vis labiau artėja prie žemės. Iki šiol man niekada nebuvo įdomūs daržai, darželiai, o dabar man darosi įdomūs augalai – žaviuosi žydinčiomis gėlėmis, daržovių daigeliais pavasarį… Tai teikia malonumą, padeda atsipalaiduoti. Kai turiu laiko, mėgstu pasivažinėti dviračiu.

– O kas vadovauja jūsų šeimoje?

– Kas nusprendė, kad man reikia būti direktore? Aišku, vyras. Bet iš tikrųjų visi sprendimai yra aptariami ir priimami bendru sutarimu.

– Paprastai, kokių nors progų metu žmogui įprasta linkėti sveikatos. Kokią prasmę jums turi šis palinkėjimas. Ar dažniau jums, ar jūs pati žmonėms linkite sveikatos?

– Sveikata yra viena didžiausių vertybių gyvenime. Ir aš kuo toliau, tuo labiau tą suprantu ir esant tinkamai progai, žmogui visuomet linkiu sveikatos. O be sveikatos yra dar viena didžiulė vertybė – šeima, be jos žmogui gyvenime labai sunku. Sveikatos žmonės linki ir man.

– Vienas populiarus žmogus yra teigęs: ,,Trys dalykai, kurių reikia laimei: meilės, sveikatos ir pinigų.“ O ko reikia jūsų laimei?

– Man vertybė, taip pat ir laimė, kaip jau minėjau, yra šeima. Tai tam tikra prasme yra meilė. Į tą meilę galima ,,įdėti“ ir draugus, požiūrį į aplinkinius, nuoširdžius žmonių tarpusavio santykius. Ar vertybė yra pinigai? Jeigu šių pirmųjų vertybių negali už juos nusipirkti, tai kokia vertybė jie yra… Taip susiklostė, kad jie yra reikalingi, bet tai tikrai ne svarbiausia gyvenime.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.