Šiais metais Kėdainių krašto muzie­jaus Daugiakultūris centras vykdė Kėdainių rajono savivaldybės finansuotą projektą „Kėdainių krašto dvarų kultūros atspindžiai“.

Regina Adomaitienė noriai dalijosi dvarų gyvenimo paslaptimis.

Regina Adomaitienė noriai dalijosi dvarų gyvenimo paslaptimis.

Jis sudomino daugybę krašto bendruomenės narių.

Dvarų pažinimui – renginių ciklas
Pasak Daugiakultūrio centro vadovės Audronės Pečiulytės, kraštiečius domino visi projekto renginiai. „Birželio pabaigoje buvo surengta ekskursija po mūsų krašto dvarus. Rugsėjo mėnesį Daugiakultūriame centre vyko seminaras „Kėdainių krašto dvarų kultūra ir istorija“. Pastarajame paskaitas skaitė muziejaus archeologas Algirdas Juknevičius, istorikas Vaidas Banys ir muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis. Renginį praturtino muzikinė – literatūrinė programa „Muzikinis dvaro salonas“. Spalio pabaigoje Kėdainių krašto muziejuje vyko edukacinės programos suaugusiems „Gyvenimas dvare“ pristatymas. Kėdainiečiams buvo smalsu drauge su vyriausia

Norintieji galėjo pabandyti parašyti laišką žąsies plunksna.

Norintieji galėjo pabandyti parašyti laišką žąsies plunksna.

muziejininke Regina Adomaitiene atversti dvarų istorijos puslapius“, – projekto renginius vardijo A. Pečiulytė.
Nors dalyvių netrūko ne viename projekto etape, „Gyvenimas dvare“ sulaukė bene daugiausia lankytojų. R. Adomaitienė pasakojo apie dvaruose puoselėtą kultūrą: bendravimo etiketo subtilybės, drabužių dėvėjimo taisyklės skirtingais istorijos laikotarpiais, įvairių aksesuarų (vėduoklių, skrybėlaičių, skėčių, lazdelių) naudojimo reikšmę ir būdus.

Didelis dėmesys drabužiams
„Šįkart mes kalbame apie devynioliktojo amžiaus dvarų gyvenimą. Tuomet dvarai buvo tikri kultūros židiniai. Dažnas dvaras garsėjo didžiule biblioteka, paveikslų, ginklų kolekcijomis, kai kas didžiavosi net orkestrais ar teatrais. Dvaruose netrūkdavo literatūros ir muzikinių vakarų. Vykdavo įvairūs baliai ir maskaradai. Yra žinoma, kad be intelektualaus lavinimo moterys daug dėmesio skyrė rankdarbiams: siuvinėjo, mezgė, nėrė. Kai kurios tapė ar net rašė.

Projekto dalyvės džiaugėsi galėjusios prisiliesti prie dvarų kultūros.

Projekto dalyvės džiaugėsi galėjusios prisiliesti prie dvarų kultūros.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad devynioliktajame amžiuje lietuviškųjų dvarų madas diktavo Lenkijos didikai. Yra išlikę raštų, jog „varšuvietiška mada Vilniuje buvo tas pats kaip Varšuvoje – paryžietiška“. Dvarų ponios suknias siūdavosi iš Lenkijos atkeliavusio šilko, satino, aksomo, vilnos ar lino. Balinėms suknelėms būtina buvo dekoltė. Suknios buvo puošiamos siuviniais, kokardomis, gyvomis gėlėmis. Neatsiejami ponių atributai – šaliai, batistinės nosinaitės, vėduoklės. Anuomet buvo madingi garbanoti plaukai. Jie neretai pridengiami plunksnomis puoštomis skrybėlėmis. Ponios veidus pudruodavo, kad galėtų pasipuikuoti blyškia oda. Lūpos buvo dažomos raudonai. Negailėdavo ponios lėšų ir kvepalams“, – dvaro ponių paveikslus apibūdino R. Adomaitienė.

Kėdainių krašto muziejuje gausu dvarų madų aksesuarų.

Kėdainių krašto muziejuje gausu dvarų madų aksesuarų.

Elgesio taisyklės ir kodai
Ne ką mažiau dėmesio dvaruose sulaukdavo ir dvarininkų elgesys. Yra žinoma, kad panelės niekur negalėdavo rodytis vienos. Buvo sakoma, kad „iš motinos globos tiktai į vyro rankas“. Dvarininkams griežtai buvo draudžiama bendrauti su žemesnės kilmės žmonėmis. Moteris be vyro visuomenėje buvo niekas. Ištekėjusi moteris užėmė tokią vietą, kokią visuomenėje turėjo jos vyras. O viešumoje bučiuotis buvo didžiausias skandalas.
Išsilavinę ir save gerbiantys vyrai negalėjo moters akivaizdoje sėdėti atsidrėbę kėdėje ar užsikėlę koją ant kojos. Iki devynioliktojo amžiaus vidurio didžiausia gėda vyrui buvo rūkyti moters akivaizdoje. Sveikinantis buvo būtina žiūrėti į akis, o nukreiptas žvilgsnis laikytas nepagarbos ženklu.

Laiškų rašymo ypatybės
Dabar jau retas kuris kraštietis gali pasigirti savo draugus pradžiuginantis ranka rašytu laišku. O dvaruose jų buvo visa kultūra. Rašydami laiškus dvarininkai vartodavo ypatingai pagarbius kreipinius (dauggali pone, didžiai kilmingas kunigaikšti, mano maloningoji ponia motina). Rūmų etiketas mokė, kad reikalus dera dangstyti kuo įmantresniais epitetais. Viena pagrindinių priemonių buvo savęs menkinimas ir adresato asmens iškėlimas, kuklumas kalbant apie save ir ypatingų pagyrų negailėjimas adresatui.
Pagrindinė laiškų tema būdavo sveikata. Be to, aptariamos šeimos problemos, dvaro reikalai, suknių siuvimas.

Dvarų gyvenimas įdomus ne vienam kraštiečiui.

Dvarų gyvenimas įdomus ne vienam kraštiečiui.

Moterys neretai prašydavo gailestingų asmenų užtarimo savo vyrams.
Laiško pabaigoje rašymo vieta ir data nurodoma lakoniškai, nurodant religinę šventę ar savaitės dieną (antradienis po Šv. Onos). Pasirašoma pagal socialinę ir vyro padėtį valstybėje (Barbora Radvilaitė – jūsų malonybės mano maloningojo pono žemiausioji tarnaitė ir širdingai mylinti žmona), savo ranka.
Ranka rašyti laiškai reiškė ypatingą pagarbą ir jie dažniausiai buvo rašomi žąsies plunksna.
„Tokios edukacinės programos leidžia suaugusiems žmonėms ne tik sužinti kažką nauja, bet ir šiek tiek pažaisti, atsipalaiduoti, įsijausti į kitokius vaidmenis. Tikrai nesustosime ties tuo projektu. Manau, kad dar ne kartą kraštiečius pakviesime pažinti dvarų gyvenimo paslaptis“, – sakė A. Pečiulytė.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.