Politinėje rajono padangėje sužibo nauja žvaigždė – kandidatas į merus su kankinio aureole. Žmogus, kaip tikina jį reklamuojantys, nuolat patiriantis neišpasakytą savo tiesioginių vadovų spaudimą. O tas įsivaizduojamas spaudimas neva toks nuožmus, jog žmogui kartą jau sušlubavo sveikata. Ką reiškia visas šis pasakojimas ir kaip pradėjus rinkimų kampaniją bandoma manipuliuoti žmonių emocijomis?

Pradėjo rinkimų kampaniją

Praėjusi savaitė Kėdainiuose baigėsi nauju politiniu apsireiškimu – apie sprendimą kandidatuoti į merus oficialiai pranešė miesto seniūnijos vadovas Valentinas Tamulis. Šis jo sprendimas toli gražu nebuvo netikėtas, stebint šio valdininko flirtą su į valdžią bet kokia kaina grįžti siekiančia pagyvenusia politike, jos suburtu judėjimu, tapo akivaizdu, kad šiam žmogui ruošiamas atitinkamas vaidmuo.

Panašu, jog artėjant vietos savivaldos rinkimams Kėdainiuose politinė kampanija vyks gana audringai. Jau dabar aiškėja požymiai, kad kuriant kenčiančio kandidato įvaizdį, manipuliuojant emocijomis bandoma didinti į mero postą pretenduojančio Kėdainių seniūno populiarumą.

Vien tai, kad judėjimo ruporu tapusi ir jo „krikštamotės“ uoliai globojama žiniasklaida V. Tamulį jau kurį laiką reklamuodavo, esamus ar tariamus jo nuopelnus garsino, leido suprasti – tik laiko klausimas, kada Kėdainių rajonui bus pranešta apie naują gelbėtoją.

Pažvelgus į bene svarbiausią politinės kampanijos elementą – viešą kandidato į merus prisistatymą judėjimo ideologės globojamoje žiniasklaidoje, tampa aišku, kaip ir kokiais būdais veiks jo propagandistai. O tai iki skausmo pažįstama metodika, kaip manipuliuojant žmonių emocijomis, sukuriant žmogui artimą, visus suprantantį kandidatą, visuomenėje galima sukelti iš tiesų nemažą erzelį.

Kuriamas kankinio įvaizdis

Internetinėje laidoje, kurioje dalyvavo V. Tamulis, švietė viena ryški siužetinė linija. Tai šio žmogaus neva patiriamas spaudimas iš rajono vadovų pusės. Galiausiai – globalus puolimas ir neišpasakyta kančia, ką tenka iškęsti vardan sprendimo kandidatuoti tiesioginiuose mero rinkimuose.

Akivaizdu, jog kuriamas V. Tamulio, kaip kankinio, blogųjų valdžios atstovų engiamo žmogaus įvaizdis. Ir tai daroma ne veltui, o įvertinus masių psichologiją. Juk lietuvių tauta ypač myli tuos, kuriuos kažkas skriaudžia, engia, fiziškai ar psichologiškai išnaudoja… Ir visai nesvarbu, jog tas engimas gali būti visai nepagrįstas, tik išgalvotas. Svarbu visuomenei nenutrūkstamu srautu transliuoti žinią apie kandidato kankinystę.

O tam, kad liaupsintojų rankomis kuriamas kandidatas galiausiai netaptų tragikomiškai apgailėtinu nelaimėliu, jam pasistengiama suteikti ir herojiškų savybių. Tai tariama dora, rūpestis eiliniu žmogumi, net ir patiriant tariamą spaudimą gebėjimas jam atsispirti, kačiuko iškėlimas iš medžio, ar girtaujančių benamių išvaikymas iš vaikų pamėgto skvero.

Tačiau šiuo atveju logikos ieškoti nereikia. Juk formuojant kandidato įvaizdį liaupsintojai taikosi į žmonių emocijas. Pirmiausia moterų, kurios jautrios bei emocingos, kurias pirmiausia sujaudins žinia apie „pasibaisėtiną neteisybę“. Pernelyg nesigilindamos į aplinkybes, jos mūru stos už savo herojų, kenčiantį, tačiau nepasiduodantį… O liaupsintojai dar labiau sutirštins spalvas, žais žmonių jausmais, kurstys emocijas – pyktį ir neapykantą sukurtiems savo „herojaus“ priešams…

Taip formuojamas kandidato – smūgius patiriančio, sunkiai dėl išlikimo kovojančio ir dar vis nepalūžtančio – įvaizdis. Ir nepamirštama priminti, kad visa ši žmogaus kančia – ne dėl savo asmeninių interesų, o vardan visuomenės.

Manipuliuojama žmonių emocijomis

Keistokai atrodo miesto seniūnijos vadovo rytinių pasitarimų savivaldybėje, į kuriuos jis kviečiamas, ir tariamo spaudimo tapatinimas. Seniūnija, kuriai jis vadovauja, yra tiesiogiai pavaldi savivaldybės administracijai, tad ir seniūnas vykdo savo tiesioginio vadovo, administracijos direktoriaus nurodymus. Natūralu, kad vyksta darbiniai susitikimai, kurių metu nurodoma atlikti vienas ar kitas užduotis, domimasi esamų darbų eiga, klausiama, ar pavyks išsitekti terminuose.

Tai yra kiekvieno, tiek privačiame versle, tiek ir viešąjame sektoriuje dirbančio vidurinio lygmens vadovo kasdienybė. O ją vadinti spaudimu – ne tik pernelyg drąsu, bet ir kvaila. Ką tuomet patiria statybų sektoriuje ar logistikoje dirbantys žmonės, policijos pareigūnai ar kariškiai? Juk visi jie turi savo viršininkus, šie duoda nurodymus, kuriuos privalu vykdyti.

Tačiau šiuo atveju logikos ieškoti nereikia. Juk formuojant kandidato įvaizdį liaupsintojai taikosi į žmonių emocijas. Pirmiausia moterų, kurios jautrios bei emocingos, kurias pirmiausia sujaudins žinia apie „pasibaisėtiną neteisybę“. Pernelyg nesigilindamos į aplinkybes, jos mūru stos už savo herojų, kenčiantį, tačiau nepasiduodantį… O liaupsintojai dar labiau sutirštins spalvas, žais žmonių jausmais, kurstys emocijas – pyktį ir neapykantą sukurtiems savo „herojaus“ priešams…

Tokių kandidatų Lietuva yra mačiusi ne vieną. Tai vienas toks posto netekęs verksmingas „širdžių prezidentas“, išgalvotos pedofilijos istorijos įkvėpėja iš Garliavos, dėl gašlumo Seimo nario mandato netekęs ir vėliau pasiligojęs kaunietis. Visus juos sieja bendras bruožas – viešai bei agresyviai transliuojamas aukos naratyvas, manipuliavimas žmonių emocijomis.

Skaldoma ir supriešinama visuomenė

Norint sustiprinti verksmingo kandidato pozicijas, pelnyti dar didesnį kuriamu mitu patikėjusių žmonių palankumą, būtina sukurti priešų armiją. Ir kuo ji didesnė, kuo įtakingesnė – tuo geriau. Nes šiame fone kandidatas pateikiamas kaip koks berniukas Dovydas, stojęs prieš milžiną Galijotą. O žmonės myli skriaudžiamus, tai ne kartą įrodyta, tą puikiai žino ir tuo apsukriai naudojasi politikos propagandistai.

Virpinant lengvatikių širdis tikriausiai bus kuriamos graudžios istorijos, kuriose figūruos mušamas, spardomas, tačiau nenugalėtas kankinys-kandidatas. Ir visa tai tikintis, kad šiomis vilionėmis patikėjusių žmonių armija rinkimų dieną balsus atiduos už savo „širdžių merą“.

Grįžtant prie informacinio fono, kuriame pateikiamas seniūnas V. Tamulis, jo priešai – rajono vadovai, kuriems jis meta iššūkį rinkimuose. Tačiau revanšistinių idėjų turinčių, rinkimus kartą jau pralaimėjusios politikės atstovaujamo judėjimo ruporu tapusios žiniasklaidos priemonės naudoja ir paprastesnį terminą tariamam blogiui apibūdinti – valdžia.

Žmonėms kalama į galvas, kad valdžia yra totalus blogis, visų esamų ir dar nutiksiančių nelaimių priežastis, Nevėžio nuodytoja ir „nereikalingų“ tiltų statytoja, įrašų naikintoja, išlaidautoja, lėbautoja ir t.t. O valdžios olimpas, mero postas vaizduojamas kaip Liuciferio sostas, siunčiantis negandas doriems kraštiečiams. Štai su kokiu gaivalu, it Šventajam Jurgiui su Slibinu, tenka grumtis V. Tamuliui. Ir visai nesvarbu, kad dirbdamas seniūnu jis ir yra tos pačios „valdžios“ atstovas. Juk manipuliuojant jausmais faktai nėra svarbūs, be to jie kelia sumaištį, verčia žmones galvoti, o tai nėra naudinga.

Panašu, kad kuriant V. Tamulio, kaip politinio personažo įvaizdį, naudojama ta pati metodika, kurią jau taikė Rolando Pakso prezidentinės kampanijos veikėjai. Tai visuomenės sukiršinimas, žmones specialiai skirstant į du priešingus polius, savo kandidatą priskiriant didesnės dalies rinkėjų patronu. Nušalinto prezidento atveju juodųjų viešųjų ryšių specialistai specialiai akcentavo dvi Lietuvas: „elito“, kuriam neva atstovavo Valdas Adamkus ir paprastų žmonių, „runkelių“, su „širdžių prezidentu“ R. Paksu priešakyje.

Akivaizdu, kad „valdžią“ pateikiant kaip tariamus priešus, su kuriais iki pat rinkimų nuožmiai kausis ir nuo kurios smūgių nuolatos kentės V. Tamulis, taip pat apgalvotai bei specialiai skaldoma visuomenė. Lietuvių tautos, ypač vyresnio amžiaus žmonių sąmonėje vis dar gajus okupacinio periodo suformuotas valdžios, kaip priešo ir globalaus represinio aparato įspūdis. Tuo ir naudojamasi formuojant informacinę terpę, kurioje it koks mistinis Tadas Blinda drąsiai stoja į kovą su įsivaizduojamais ponais, kiekvienai progai pasitaikius primenama, kad jis – prieš valdžią, bet už „paprastus žmones“.

Galimi scenarijai – personažo liga

Kaip klostysis tolimesni įvykiai, kokius manipuliavimo žmonėmis, jų emocijomis metodus naudos šio kandidato į merus kuratoriai bei informaciniai atstovai? Galimų scenarijų daug, nes dar nėra aiškūs ir visi konkurentai.

Tačiau aišku viena, pasirinkus „kandidato-kankinio“ scenarijų, toliau nuolat bus verksmingai transliuojama žinia apie begalinę jo kančią. O tuo pačiu, ir apie tariamus skriaudėjus. Tam bus stengiamasi išnaudoti net menkiausias smulkmenas, kad ir buitinius įvykius, jiems suteikiant išskirtinai politinį kontekstą. Virpinant lengvatikių širdis tikriausiai bus kuriamos graudžios istorijos, kuriose figūruos mušamas, spardomas, tačiau nenugalėtas kankinys-kandidatas. Ir visa tai tikintis, kad šiomis vilionėmis patikėjusių žmonių armija rinkimų dieną balsus atiduos už savo „širdžių merą“.

Tačiau kas, koks įvykis galėtų turėti lemiamą efektą rinkimų kovoje? Ypač, kai pritrūkstama argumetų? Galimą eigą pasufleravo pats V. Tamulis, duotame interviu jausmingai išsiliejęs apie patiriamas skriaudas. Kandidatas į mero postą užsiminė apie patirtus sveikatos sutrikimus, kuriuos neva iššaukė priešininkų veiksmai. Kas galėtų paneigti, jog tai bus pakartota dar kartą ir bandoma tariamą pasiligojimą išnaudoti kuriant populistinį – rinkiminį šou?

O padaryti tai galima visai nesunkiai. Kandidatui ar jo patronams nepalankiu momentu jis staiga suserga. Pavyzdžiui, su greitąja išvežamas iš darbo vietos po eilinio susitikimo su savivaldybės vadovais. Visą šį veiksmą užfiksuoja „atsitiktinai“ pro šalį ėję fotografas su operatoriumi. Tuojau ištrimituojama informacija apie sunkią sveikatos būklę, būtinai įvardinami tariami šios nelaimės kaltininkai, kandidato vardu transliuojamos vilties kupinos žinutės socialiniuose tinkluose. Kitaip tariant, sukuriama isterija, kurios tikslas – dar labiau suskaldyti visuomenę ir manipuliuojant žmonių emocijomis kai kam vėl tikėtis užimti vicemero postą. Ar tai bus įgyvendinta – parodys netolima ateitis. Tačiau esama situacija liudija – bus gana įdomi rinkiminė kampanija, kurią jau pradėjo kandidatas kankinio įvaizdžiu.

About The Author

Related Posts

7 Responses

  1. Vai

    Vai-vai, koks kankinys! Kankinamas net susirgo, o valdžios troškulys nedingsta, nors tu ką.

    Atsakyti
  2. E. B

    Darbai kalba patys už save! Tad nereikia čia tu pasakų kurti apie seniūną, kuris yra PIRMAS seniūnas Kedainiuose, kuris dirba miesto gerovei! Žmones ne durni, ir visi mes žinom kas ir kam šita straipsnį parašė

    Atsakyti
  3. O

    Jeigu ir taip, na ir kas?! Tai nepaneigia to, kad jis iš tiesù yra puikus seniūnas ir neabeioju, kad bus puikus meras! Kaip ir neabejoju tuo, kad spaudimo iš savivaldybes jis sulaukia.

    Atsakyti
  4. Kas

    Kas gi sako, kad jis blogas seniūnas? Tegu ir būna seniūnu, Valio. O jei jis taptų meru , vėl ateitų seniūnais tokie pat, kaip anksčiau.

    Atsakyti
  5. Kristina

    Jis kaip seniūnas, kaip miesto „ūkvedys” nepakeičiamas, tačiau norint būti meru, reikia stipraus „stuburo”.

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.