Search
Pradžia

Kėdainietis Karolis Kybartas, „INVL Asset Management“ fondų valdytojas, tarptautinio turto valdymo portalo „Citywire“ reitinguose pateko tarp geriausių obligacijų fondų valdytojų besivystančių Europos šalių obligacijų fondų kategorijoje.

Vilniuje dirbantis jaunas vyras tikina, kad fondų valdytojo darbas yra vienas įdomiausių, kokius galima dirbti finansų srityje. Tiesa, kartu šis darbas reikalauja ne tik šalto proto, bet ir įvairių specifinių žinių, pavyzdžiui, tenka rinkti informaciją ir nuolat domėtis, kokios politinės jėgos yra Makedonijos parlamento rinkimų favoritės ar kokia yra Dramblio Kaulo Kranto vyriausybės skolos struktūra.

– Tarptautinio turto valdymo portalo „Citywire“ buvote įvertintas kaip vienas geriausių obligacijų fondų valdytojų besivystančių Europos šalių obligacijų fondų kategorijoje (užimta trečioji vieta). Spėju, kad ateinančių metų tikslas – būti geriausiu? Ar turite tokių ambicijų?

– Fondų valdytojo darbas yra užtikrinti geriausius investuojančių į jo valdomus fondus klientų interesus. Sulaukti tokio įvertinimo išties malonu, tačiau tai nėra tikslas savaime.

Tradicija grįžus į Kėdainius – išgerti kavos senamiestyje. Nuotraukoje –Karolis Kybartas su seserimi Migle.

– Kaip manote, kas padėjo pasiekti tokį įvertinimą – kruopštus analizuojamasis darbas, patirtis, palankiai besiklosčiusios aplinkybės rinkoje, o gal ir paprasčiausios sėkmės čia būta?

– Ko gero, pagrindiniu veiksniu, lėmusiu tokį rezultatą, yra tai, kad 2017 metais nuodugnios kredito analizės dėka pavyko išvengti reikšmingų klaidų investuojant – kone visos fondo pozicijos uždirbo teigiamą grąžą.

– Esate „INVL besivystančios Europos obligacijų subfondo“ valdytojas. Kokia yra šio darbo specifika? Kokias veiklas tenka vykdyti? Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?

– Fondų valdytojo darbas – uždirbti fondų investuotojams grąžą, adekvačią prisiimamai rizikai. Todėl kartu su komanda kasdien analizuojame potencialias investicines idėjas – mano atveju įmonių ir vyriausybių obligacijas – ir svarstome, kuri jų yra labiausiai verta būti įtraukta į fondo sudėtį. Mano darbe labai daug vidinių susitikimų, kuriuose diskutuojame, į kurias idėjas investuoti verta, o kurių reikia vengti. Taip pat gana dažnai tenka susitikti su potencialiais investuotojais į fondus ir pristatyti mūsų investavimo strategiją bei filosofiją.

Mano nuomone, fondų valdytojo darbas yra vienas įdomiausių darbų, kuriuos galima dirbti finansų srityje. Kadangi investuojame visame besivystančio pasaulio regione – į jį įeina Rytų Europa, Lotynų Amerika, Afrika ir Azija – fondų valdytojas turi žinoti viską, ką įmanoma žinoti apie valstybes ir įmones, į kurias investuojame. Todėl tenka išsamiai suprasti, tiek kas yra būsimų Makedonijos parlamento rinkimų favoritai, tiek Dramblio Kaulo Kranto vyriausybės skolos struktūrą, tiek Peru kasybos įmonių finansinius rezultatus.

Be to, kiekviena mano diena yra vis kitokia, ir atėjęs į darbą niekada tiksliai nežinau, ką tą dieną veiksiu. To priežastis – finansų rinkos niekada nestovi vietoje ir nuolat svyruoja, o nuo to priklauso ir tai, ką turėsiu daryti, kad fondų rezultatai būtų kiek galima geresni ir būtų užtikrinti mūsų klientų interesai.

– Kokių asmeninių savybių reikia dirbant investuotojo darbą? Ar viską įmanoma apskaičiuoti remiantis protu, o gal kartais prireikia ir intuicijos balso?

– Investicijų valdymas – išties gana nenuspėjama profesija ta prasme, kad kiekvienai investicinei idėjai įtaką daro labai daug veiksnių – tiek politinių, tiek ekonominių, ir niekada negalima tiksliai apskaičiuoti ir atspėti, kas bus ateityje. Todėl pagrindinės savybės, kurių reikia investicijų valdytojui, norinčiam pasiekti sėkmę savo profesijoje, yra šios: sugebėjimas priimti svarbius sprendimus turint ribotą informacijos kiekį ar netgi viena kitai prieštaraujančią informaciją, sugebėjimas greitai mokytis ir išlaikyti šaltą protą stresinėse situacijose. Žinoma, aš net nekalbu apie tai, kad tai yra profesija, kurioje reikia stipraus analitinio mąstymo, todėl draugauti su skaičiais ir mokėti labai greitai skaičiuoti mintinai yra privaloma.

– Tikiu, kad šis darbas kupinas kasdienių iššūkių, streso. Kaip atsipalaiduojate po darbo dienos? O gal priešingai – dirbdamas nejaučiate įtampos, tad ir nuovargio nebūna?

„INVL Asset Management“ fondų valdytojas Karolis Kybartas neabejingas egzotiškoms kelionėms. Nuotraukoje Huashan kalnuose Kinijoje.

– Esu iš tų žmonių, kurie yra gana atsparūs stresui. Žinoma, jausti nuovargį po darbo dienos, ypač šioje profesijoje, yra žmogiška ir neišvengiama.

Pagrindinis mano būdas išsikrauti po darbo dienos – sportas. Tris vakarus per savaitę einu į kyokushin karate treniruotes, dar du – į treniruoklių salę. Laisvalaikio daug neturiu, ypač pastaraisiais mėnesiais, nes nuo vasario pradedu dėstyti Vilniaus Universiteto verslo mokyklos trečio kurso studentams, taigi savaitgalius tenka praleisti ruošiant paskaitas.

– Kada supratote, kad finansų sritis yra būtent tai, kuo norėtumėte gyvenime užsiimti? Gal buvo koks impulsas, paskatinimas iš šalies? Kokius mokslus baigėte ir kaip vystėsi jūsų karjeros kelias iki ten, kur esate dabar?

– Visada žinojau, kad noriu turėti finansinę nepriklausomybę. Nuo pat vaikystės buvau itin taupus, ir net mokyklos laikais sugebėdavau sutaupyti sąlyginai reikšmingas, kaip tokio amžiaus vaikui, pinigų sumas. Jokio paskatinimo ar spaudimo rinktis finansų sritį iš artimųjų aplinkos nebuvo, nes kiek save prisimenu, visada buvau labai savarankiškas ir žinojau, ko noriu.

Kai baigiau mokyklą 2007-aisiais, Lietuva išgyveno ekonominį pakilimą. Tais laikais labai didelė dalis aukštais balais valstybinius, ypač matematikos, egzaminus, išlaikiusių moksleivių siekdavo įstoti į ekonomikos studijas Vilniaus Universitete, nes tai atrodė tiesiausias kelias į gerai apmokamą darbą banke ir kitoje finansų sektoriaus įmonėje. Konkurencija buvo išties labai didelė. Man pasisekė – buvau tarp įstojusių į Vilniaus Universiteto ekonomikos bakalauro studijas. Baigęs VU ekonomikos bakalaurą nusprendžiau išvykti studijuoti magistro studijų į Nyderlandus, kur baigiau finansų magistro studijas Rotterdam School of Management, vienoje iš geriausių Europoje verslo mokyklų. Metus, praleistus Nyderlanduose, laikau vienais svarbiausių savo gyvenime, padėjusiais stiprius pamatus mano tolimesnei karjerai. Nors gyvenimas užsienyje, toli nuo Lietuvos, man pasirodė nepatrauklus, studijų kokybė buvo itin aukšta, o tai, kad intensyvias studijas teko derinti dar ir su darbu restorane, manau, išties užgrūdino.

Po metų, praleistų Roterdame, nusprendžiau grįžti į Lietuvą, kur investicijų valdymo karjerą pradėjau Vilniuje įsikūrusioje amerikietiško kapitalo turto valdymo įmonėje kaip investicijų analitikas, o 2015 m. prisijungiau prie INVL Asset Management.

– Ar yra vietų gyvenime (nebūtinai darbo), kur save norėtumėte matyti, kur jaučiate, kad save galėtumėte realizuoti?

– Dirbdamas investicijų valdymo srityje jaučiuosi, kad esu ten, kur ir turėčiau būti gyvenime. Sunkiai įsivaizduoju save dirbantį ne finansų srityje.
Kalbant apie ne profesinius reikalus, jau užsiminiau, kad sportuoju kyokushin karate. Karate galima laikyti neišpildyta vaikystės svajone, kurios vaikausi sulaukęs jau beveik 30-ies. Prisimenu, kad visada baltai pavydėdavau savo klasiokui Gediminui Radikui (Gedai, jei skaitai – osu!). Kuomet Gediminas eidavo į karate treniruotes (beje, jis yra tapęs Europos kyokushin karate čempionu savo amžiaus kategorijoje), aš eidavau į muzikos mokyklą groti smuiku.

Karate užsiimu dvejus metus, todėl dar esu laikomas naujoku. Jau po pirmųjų treniruočių supratau ko noriu iš karate – juodo diržo. Tačiau sulig kiekvienu išlaikytu diržu vis geriau suprantu, kad karate – daug daugiau nei diržo spalva. Tai yra gyvenimo būdas, ir viską, ką galima pasiimti iš karate – sveikatą, fizinę jėgą, savikontrolę ir savęs pažinimą – lygiai taip pat galima panaudoti tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.

– Paskutinis klausimas – esate kėdainietis, čia baigėte mokyklą. Koks santykis su gimtuoju miestu išlikęs, ar tenka dažnai apsilankyti šiame mieste?

– Dėl intensyvaus savo darbo ir laisvalaikio tvarkaraščio Kėdainiuose apsilankau rečiau nei norėčiau – maždaug 3-4 kartus per metus. Kėdainiuose gyvena mano šeima – tėvai, močiutė ir sesuo Miglė, kuri šiuo metu mokosi „Ryto“ progimnazijoje, 7 klasėje ir paskutinėje fortepijono klasėje muzikos mokykloje. Kita sesuo, Greta, studijuoja trečiame kurse Lietuvos sporto universitete Kaune. Grįžęs savaitgalio dienas stengiuosi praleisti su šeima ir keliais, Kėdainiuose vis dar likusiais, draugais. Esant progai, visada stengiuosi užsukti į kurią nors iš Senamiestyje įsikūrusių kavinių. Problema ta, kad mano grįžimas į Kėdainius dažniausiai sutampa su didžiosiomis šventėmis, per kurias kavinės nedirba. Išties, manau, tai yra kiek apmaudu, nes išvykę kėdainiečiai dažniausiai grįžta namo per šventes, ir tikrai norėtų ateiti išgerti kavos. Tikiuosi, kad Kėdainių kavinių administracijos atsižvelgs į ištikimo kliento susirūpinimą.