Menas – tai ne tik grožis ir estetika, bet ir viena terapijos formų. „Tapyba man padėjo ne tik atsisveikinti su neigia­momis emocijomis, bet ir atrasti save, išreikšti savo vidinį pasaulį. Tapymas man padėjo išsilaisvinti iš mane kankinusių emocijų, tad tikiu, kad ir kitiems žmonėms tai gali lengvai pavykti “, – šypsojosi iš Kėdainių kilusi menininkė Indrė Makelytė. 

Kūrinių cikle „Gyvenimo sagos“ atsiskleidžia gilus ir mąslus kūrėjos vidinis pasaulis. „Tapymas man padeda išreikšti save, savo vidinį pasaulį, apsivalyti nuo neigiamų emocijų“, – prisipažino menininkė.

Jauna moteris intensyviai tapo kelerius pastaruosius metus, tad trečiadienį Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriuje vyko jos tapybos darbų parodos „Gyvenimo sagos“ pristatymas. Eksponuojamuose paveiksluose atsiskleidžia įdomus ir gilus kūrėjos pasaulis, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprastas ir gan lengvabūdiškas, tačiau pažvelgus giliau – slepiantis savyje mąslumą ir prasmingumą.
Interviu su I. Makelyte susitikome prieš pat parodos Vilainiuose atidarymą. Tąsyk „Gyvenimo sagos“ ciklo kūriniams jau buvo rastos tinkamiausios vietos, paveikslai sukabinti, tad jaunoji kūrėja noriai leidosi į pažintį su savimi.
– Save vadinate kėdainiete, čia gimėte, augote. Tačiau jau dvylika pastarųjų metų savo gyvenimą kuriate Kaune?
– Kėdainiuose gimiau ir užaugau, čia iki šiol gyvena mano tėvai, močiutė, giminės. Kėdainiuose praleidau visą vaikystę, na, o studijų metais išvažiavau į Kauną ir ten pasilikau. Tapyba mane domino nuo pat mažumės – nuolat su savimi turėjau pieštukų, darydavau eskizus, kurie labiausiai, mano nuomone, tiko iliustruoti pasakų knygeles. Tėvai gal ir nelabai rimtai žiūrėjo į tokius mano piešimus, nes leido ir į kitus būrelius – pianino pamokas bei dramos studiją.

„Šokančios žuvys“ – pirmasis I. Makelytės tapytas kūrinys. Būtent nuo jo prasidėjo savarankiškas jaunosios menininkės kūrybinis kelias.

Maždaug prieš kelerius metus, 2015-aisiais, mano gyvenime vyko lūžis, permainos, tad pradėjau ieškoti veiklos, kuri man padėtų nusiraminti, atrasti save ir vidinę ramybę… Išbandžiau bėgimą, knygų skaitymą, keliones po Lietuvą – tais momentais buvo gerai, jaučiausi rami, tačiau mano bendrą savijautą visa ši veikla pataisydavo tik trumpam.
Ir tada, kaip vieną nusiraminimo būdų, prisiminiau tapybą bei nutapiau savo pirmąjį darbą ant drobės. Jį kūriau gana ilgai, apie mėnesį laiko, ir visą tą laiką, kol tapiau, jaučiausi gerai.
Apskritai, tapydama kiekvieną darbą, darau tai su tam tikra emocine būsena – dažniausiai tokia, kurios norėčiau atsikratyti, kuri mane slegia, kurios aš bijau. Ir kai tą pirmąjį tapybos darbą baigiau, jau nebejaučiu savyje tų neigiamų dalykų, kurių buvau kupina prieš tai. Vadinu tai meditacine tapyba (šypsosi).

I. Makelytės darbai Vilainių skyriuje bus eksponuojami iki spalio mėnesio pabaigos.

Mane įkvepia gamta ir emocinės mano būsenos. Jos dažniausiai atsispindi darbo pavadinimuose. Pavyzdžiui, vienas tokių pavadinimų – „Gyvenimas dugne“. Jame vaizduojamas gražus koralinis rifas, žuvytės plaukioja. Palieku žiūrovui apmąstyti, apgalvoti tai, ką mato paveiksle, kiekvienas jų gali pats įžvelgti, interpretuoti darbą savaip, atrasti ir kažką sau artimo.
– Kokias spalvas naudojate, linijas brėžiate savo darbuose? Ar darbai abstrakčių, o gal labiau konkrečių formų?
– Mano darbai yra labai įvairūs. Spalvas naudoju pakankamai ryškias, kontrastingas, atspindinčias tam tikrą emociją. Darbe naudojamos juoda, raudonos spalvos yra labiau susijusios su kančia. Jei jos pereina į šviesesnes – tai gali vaizduoti atgimimą. Kūriniuose dominuoja mėlyna, žalia, ruda, juoda, pilka spalvos.
Linijos yra abstrakčios, vingiuotos, banguotos, plaukiančios. Vaizduoju įvairius konkrečius objektus, bet juos tapau savotiškai. Kūriniuose nesistengiu visko tiksliai atkartoti kaip nuotraukoje, viską perteikiu savaip.

I. Makelytė – kėdainietė, tad ją sveikino didelis būrys artimųjų, giminių, draugų.

– Ar Jūsų darbai yra suskirstyti tam tikrais ciklais?
– Iš dalies. Pradžioje imdavau panašaus formato kelis darbus, kurie sudarydavo tam tikrą sagą. Pavyzdžiui, kūriniai „Netobulas kūnas“ ir „Liepos gimimas“. Juose vaizduojami panašūs ir vienas kitą papildantys dalykai, tad sudaro vieną mano gyvenimo sagą. Tiesa, tie darbų „blokai“ jau yra kiek pabirę, nes dalis kūrinių rado naujus namus, puošia kitus interjerus.
–Grįžtant prie pačio pirmojo tapybos darbo, padėjusio Jums emociškai atsipalaiduoti. Koks jis buvo, ką vaizdavo?
– Jis iš tikrųjų buvo paprastas, gal net kiek vaikiškas paveikslas, pavadinimu „Šokančios žuvys“. Dabar atrodo, kad jis labai tiktų pasakų knygą iliustruoti. Nebuvo darbas techniškai idealiai atliktas, bet į jį tiek visko daug sudėta… Dabar, žiūrėdama į tą paveikslą jaučiu tik palengvėjimą (šypsosi).
– Kalbant apie parodas – keliose jų esate sudalyvavusi, kelinta pristatyta Kėdainiuose?
– Darbai kaupėsi, ramstė namų sienas, kabėjo visuose kambariuose, tad nusprendžiau darbus parodyti ir kitiems. Intensyviai dalyvauti parodose pradėjau šiais metais. Kėdainiuose buvo pristatyta jau trečioji mano kūrinių paroda. Pirmosios dvi vyko Kaune. Parodą atvežiau į Kėdainius, mat norėjau, kad darbus pamatytų mano artimieji, giminės, pažįstami.

Parodos pristatymo metu koncertavo Vilainių skyriaus Lančiūnavos moterų vokalinis ansamblis „Svaja“.

Savo darbus vis skelbiu internetinėje erdvėje („Facebook“ paskyra „Indrės spalvos“), tačiau realiai pamatytas darbas yra visiškai kitoks nei matytas internete.
– Kiek į Kėdainius atvežėte darbų?
– Eksponuojami dvylika man pačių mieliausių kūrinių.
– Noriu pakalbėti apie Jūsų vaikystę bei tapybą. Kaip apskritai susidomėjote tapyba? Kas patraukė ir įkvėpė paimti į rankas teptuką?
– Vaikystėje namuose virš durų kabėjo menininko Algirdo Railos darbas. Jo vienas darbų iki šiol tebekaba ir virš mano močiutės lovos. Šiais kūriniais žavėjausi nuo pat vaikystės ir vis mąstydavau, kaip įmanoma taip nupiešti – kruopščiai, idealiai, skrupulingai. A. Railos asmeniškai nepažinojau, bet jo darbai mane išties žavėjo – paveikslai nebuvo kažkuo ypatingi, tačiau mane „užkabino“.
Dabartiniais laikais mane kurti įkvepia Valdemaras Šemeška, ypač jo nestandartiniai sprendimai perteikti vaizdus.
Jaunystėje dailės mokyklos neteko lankyti. Dabar mokausi iš interneto platybių, be to, ruošiuosi lankyti privačius kursus pas vieną Kauno tapytojų.
Kartais išgirstu pastebėjimų, esą aš, nieko nebaigusi, drąsiai rengiu parodas. Tačiau rengdama parodas nebyliai noriu pasakyti žmonėms, kad jei mes turime ką nors tokio, parodykime tai! Visada atsiras žmonių, kuriems tie darbai patiks. Ir nebūtinai tai gali būti tapyba. Būna, kad vyresnio amžiaus žmonės nori šokti, bet jie nešoka, nes esą jau per seni tam arba susigalvoja kitų problemų. Savo darbų parodomis noriu pranešti: jei jauti, kad esi geras kurioje nors srityje, išdrįsk tai parodyti visiems, neleisk baimėms tavęs stabdyti!
– Kiek laiko Jūsų gyvenime užima menas? Ar tai pagrindinis darbas, o gal tik laisvalaikio praleidimo būdas?
– Šiuo metu tai laisvalaikio praleidimo būdas. Bet turiu ateities viziją – labai noriu įrengti dailės, meditacinės tapybos studiją žmonėms, kurie nori, bet dėl kažkokių priežasčių nesiryžta kurti. Į ją galėtų pakliūti visi norintieji. Labai tikiuosi, kad šią svajonę man pavyks įgyvendinti.
Šiuo metu tapybai laiko skiriu įvairiai – tapau tik tada, kai ateina įkvėpimas, kai jaučiu, kad aš to noriu. Tuomet galiu atsisėsti ir tapyti kokias penkias valandas iš eilės. O jei nenoriu, galiu netapyti, kad ir visą mėnesį. Kartais pradedu tapyti net naktį, kokią 12 nakties (nusijuokia).
– Esate, kaip sakoma, „žmogus prie meno“. Kiek dar meno apskritai yra Jūsų gyvenime, kur ir kaip dar save, kaip kūrybišką asmenybę, išreiškiate?
– Kol gyvenau Kėdainiuose, užsiimdavau vaidyba – teko sudalyvauti ne viename spektaklyje, miesto Kalėdų šventėse.
Dabar mėgstu kurti eiles, labai minimaliai, bet užsiimu rankdarbiais, kuriu rankų darbo atvirukus, mėgstu kurti ir gėlių kompozicijas. Tačiau tai yra labiau pavieniai atvejai.
Jei žiūrint ne iš meno pusės, labai mėgstu bėgioti. Dabar šiek tiek tą veiklą pristabdžiau, tačiau buvo laikas, kai su bendraminčiais dalyvaudavau kone visuose bėgimo renginiuose. Ne kartą teko laimėti prizines vietas, tad namuose turiu išties nemažai ir taurių, ir medalių.


Apie Indrę Makelytę – keliais štrichais

Mėgstamiausia knyga. „Mėgstu skaityti, skaitau išties nemažai. Mano mėgiamiausios – fantastinės, mistinės knygos. Mėgstamiausias knygų ciklas – „Tikras kraujas“.
Įdomiausios Lietuvos vietos. „Keliauti po Lietuvą išties mėgstu. Mane bene labiausiai nustebinusi vieta yra netoli Trakų esantis Užutrakio dvaras bei nuostabus parkas šalia. Visiems, važiuojantiems į Trakus, rekomenduoju užsukti ir į Užutrakį. Įspūdį paliko ir netoli esanti Velnio duobė – iki šiol tiksliai nežinoma šios duobės susidarymo priežastis. Labai patiko ir Ukmergės rajone stūksantis Moko akmuo, įdomi ir jo istorija – manoma, kad tai buvo religiniams ritualams skirtas akmuo, čia buvo aukojamos aukos Dievams.“
Įdomiausias, įsimintiniausias filmas, serialas. „Tematika išlieka ta pati kaip ir knygų – mistinės, mitologinės temos. Žiūriu „Tikro kraujo“, populiarųjį „Sostų karų“ serialus. Paliko įspūdį kino filmas „Karo kambarys“. Pagrindinis veikėjas užsidaro kambaryje ir kovoja pats su savimi, labai daug meldžiasi… Filmas tikrai sukrečiantis ir priverčiantis susimąstyti. Dar vienas, labai patikęs filmas, po kurio net keletą dienų jaučiausi sukrėsta, – „Ir žvaigždės kaltos dėl mūsų likimo“. Filmo siužetas sukasi apie dviejų vėžiu sergančių jaunuolių gyvenimą. Tai taip pat privertė susimąstyti, vertinti tai, ką turi, kad nesergi rimtomis ligomis.“
Dienos ritualas. „Kava, kava ir dar kartą kava. Kiekvieną rytą aš neišeinu iš namų, neatsigėrusi kavos. Labiausiai mėgstu ją balinti pienu. Jei nespėju namuose, užsuku nusipirkti į degalinę.“
Aksesuaras ar talismanas, be kurio neišeina iš namų. „Jų turiu daug, bet vieno pagrindinio neturiu. Talismanus renkuosi pagal situaciją ir pagal tai, ko man reikia konkrečiu metu. Jei jaučiu, kad man reikia moteriškos kovinės energijos, renkuosi amazonės energiją žadinantį talismaną – koralą. Taip pat nešioju įvairias iš kriauklių pagamintas apyrankes. Mėgstu „gyvus“ daiktus – akmenis, kriaukles, patinka oda, įvairūs rankų darbo pakabukai, taurieji metalai.“
Jautri ar stipri moteris? „Esu užsimaskavusi. Tie, kas mane mato iš šalies, mano, kad esu kovingoji, stipri moteris, kuri ateis, išsikovos, pasieks savo. Tačiau tie, kurie mane gerai pažįsta, žino, kad esu jautri, tačiau atsiveriu tik patiems artimiausiems žmonėms.“


About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.