Kėdainietė sukūrė knygą ir Švedijos karalienei, ir „Anykščių šileliui“

1

Rugpjūčio 18 d. 17 val. Kėdainių rotušėje vyks Švedijoje gyvenančios Kėdainių krašto kultūros premijos laureatės, dailininkės ir knygrišės, galerininkės Dalios Lopez-Madronos sukurtų knygrišystės darbų pristatymas. Į Kėdainius Dalia  atvyksta ne tik su glėbiu knygų, bet ir su Švedijos moterų dainuojamosios poezijos ir bliuzo grupe „Inside  Information South“, taigi bus surengtas ir nedidelis koncertas. Rotušėje renginys organizuojamas  ne šiaip sau: ji ne vienus metus čia dirbo ir  savo veikla garsino Kėdainius.

Į Kėdainius Dalia atvyksta ne tik su glėbiu knygų, bet ir su Švedijos moterų dainuojamosios poezijos ir bliuzo grupe „Inside Information South“, taigi bus surengtas ir nedidelis koncertas. Rotušėje renginys organizuojamas ne šiaip sau: ji ne vienus metus čia dirbo ir savo veikla garsino Kėdainius.

Žymią kraštietę Dalią dauguma kėdainiečių tikrai prisimena, nors jau 20 metų, kai ji gyvena Švedijoje.
Dirbdama Kėdainių rotušės dailės galerijoje, surengė daugybę Lietuvos ir užsienio menininkų parodų, simpoziumų, plenerų, susitikimų, koncertų, kitų renginių. Jos darbo laikotarpiu labai suaktyvėjo ryšiai su užsienio šalių menininkais. Ji buvo paminklo, stovinčio rotušės kiemelyje, pastatymo iniciatorė. Tai švedės Ullos Viotti darbas, skirtas Švedijos ir Lietuvos sutarties, pasirašytos Kėdainiuose, 340 metų sukakčiai. D. Lopez-Madronos parengtas projektas „Kėdainių ir Švedijos kultūrinis bendradarbiavimas“ laimėjo Europos tarybos konkursą Strasbūre, projektas „Kėdainiai kultūrų kryžkelėje“ − Briuselyje.

Dalia dirba Krapperupo dvaro muziejuje ir parodų rūmuose, užsiima knygrišyste, laisvu laiku groja gitara, dainuoja, yra labai aktyvi kelių visuomeninių organizacijų narė.

Vienas iš paskutinių Dalios Lopez-Madronos darbų. Knyga išsiųsta į Šiaurės šalių parodą Suomijoje.

Meninė knygrišystė tapo jos profesija, turi kelis diplomus (vienas jų su sidabro medaliu), o šio meno mokytis prireikė daugiau nei 10 metų. 2010 m. gavo Hiogano miesto garbės diplomą − apdovanojimą už meninę knygrišystę ir parodinę veiklą, keletą kartų jos darbai buvo eksponuoti Nobelio muziejuje.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė, turi kūrėjo statusą. Yra surengusi daug savo kūrybos parodų tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse.
Dalia 2016 metų gruodį buvo teikta nominacijai „Už užsienio lietuvių telkimą“ „Globalios Lietuvos apdovanojimuose“.

D. Lopez-Madrona – tikra Lietuvos kultūros ambasadorė Švedijoje, pristatanti Švedijoje Lietuvos amatus ir meną. Dalia skatina šių šalių menininkų tarpusavio bendradarbiavimą, rengia bendras Lietuvos ir Švedijos menininkų parodas.

Renginį rugpjūčio 18 d. 17 val. Kėdainių rotušėje organizuoja Kėdainių lietuvių ir švedų draugija, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra propaguoti Švedijos kultūrą ir meną Lietuvoje, remia Kėdainių rajono savivaldybė.
Kėdainiečius, o ir ne tik kėdainiečius, kviečiame į renginį!

Dalia, gal aš ne viską suminėjau Tave pristatydama?

– Suminėjai, Rūta, visko net per daug, gal tik galėčiau dar paminėti tai, ko išmokau jau išvykusi iš Lietuvos, juk mokiausi dar ir Švedijoje, Šveicarijoje, ir dar keliose užsienio šalyse.

Dalia Lopez-Madrona kilusi iš Anykčių, tad negalėjo neįrišti „Anykčių šilelio“.

Delfio mieste, Graikijoje, gavau Europos kultūros meno vadybos diplomą, Šveicarijoje neakivaizdžiai mokiausi knygrišybos ir knygų restauravimo bei dizaino. Ši mokykla yra viena žymiausių Europoje, mano mokytojas tuomet buvo prof. Edwinas Heimas. Švedijoje mokiausi knygrišybos pas žymius meistrus daną Henningą Madseną ir švedą Per-Andersą Hubnerį.

Tu dirbi Krapperupo dvaro muziejuje ir parodų rūmuose, o kada ir užsiimi knygrišyba? Po pagrindinio darbo? Namie turi savo studiją ar kaip?

–Turiu nuosavas dirbtuves su reikiama grafikos ir knygrišybos įranga visai šalia namų. Kadangi Krapperupo parodų salėje ir muziejuje dirbu ne kasdien, tad laiką knygrišybai skiriu, kai tik turiu laisvų dienų. Namuose taip pat tenka daug dirbti, rūpintis nepagydoma liga sergančiu vyru, tad laisvų dienų beveik nebūna ir visi darbai tampa pagrindiniai, kurių negaliu atidėlioti arba išskirti, kuris pagrindinius ar mažiau svarbesnis.

Kaip gauni užsakymų? Ar būna, kad pati sugalvoji įrišti būtent tą ar kitą knygą?

–Kadangi knygrišių Pietų Švedijoje yra vos keli, tad darbų ir užsakymų netrūksta. Knygų mylėtojai, kolekcionieriai patys mus susiranda ir vienintelė problema lieka laikas ir jėgos. Reklamos man tikrai nebereikia, nes vos pajėgiu atlikti darbus, kuriuos esu prisižadėjusi savo klientams.

Esu skaičiusi, kad dar nėra tikro termino, kas tai per menas. Dailininko knygos menas? Menas knygos formoje? Menas kaip knyga, knyga kaip menas, knygos menas? Autorinė meninė knyga? Kaip tu apibūdintum? Mums visgi dar įprasta knygos meną suprasti kaip iliustracijas.

„Astrologinių prognozių“ įrišimo variantas (jų būta kelių). Ši knygelė buvo sukurta knygrišybos parodai Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje. Tai prancūziškas įrišimo būdas, „Solander“ dėžė ir knyga iš „Oasis“ odos.

– Dailininko knygos terminas šiuo metu Lietuvoje itin įsigalėjo dėl profesoriaus Kęstučio Vasiliūno organizuojamų tarptautinių dailininko knygos bienalių. Knygrišybos darbai ir dailininko knygos yra du atskiri terminai. Dailininkų sukurtas autorines knygas retai kada galima pavadinti knygrišybos darbais. Tai du atskiri žanrai. Dailininko knyga gali tapti ir sukurti įvairūs meno objektai, kurie tik iš dalies primena knygas ir apeliuoja vien į knygos idėją. Tai dar jaunas jaunas vaizduojamojo meno žanras. Ir Švedijoje vis dar diskutuojama, kaip tokį meną pavadinti, nes angliškas vertimas (Artists‘ Books) neatspindi tikrosios šios meninės srities esmės.

O knygrišyba priskiriama taikomojo meno sričiai ir gyvavo nuo senų senovės. Šis amatas turi gilias tradicijas, metodus ir taisykles, kurių privalu laikytis. Švedijos knygrišių asociacija, kuriai ir aš priklausau, greitai švęs 400 metų jubiliejų, tad knygrišio profesija ir terminas tikrai nėra naujiena, tik daugelis galbūt maišo rankų darbo knygrišybą su industrine, tad ir supratimas, kas gi yra toji knygrišystė, šiomis dienos yra savitai interpretuojamas. Aš mokiausi ne industrinio knygrišio amato, o rankų darbo knygrišybos.

Dailininko knygas kuria iškirtinai vien dailininkai. Knygrišyba gali užsiimti tik specialistai arba dailininkai, įgiję knygrišio profesiją. Na, o knygos menas labai abstrakti sąvoka, tai ir iliustracijos, ir šriftas, ir knygos dizainas, ir dailininko išmonė, ir visa tai, kas tik gali būti susiję su knyga ir menu.

Išvardink savo svarbiausius darbus, t. y. tuos, kuriais pati didžiuojies.

Labai sunkus klausimas, nes aš sau keliu galbūt per didelius reikalavimus ir dažnai matau labai daug klaidų savo darbuose, nors, aišku, stengiuosi visada kruopščiai ir pareigingai dirbti, tačiau man vis dar labai toli iki tobulybės. Galbūt galiu tik kelis iškilesnius užsakymus paminėti. Esu sukūrusi knygrišybos darbą leidyklai „Swedish Iluminated“, kuri 2007 metais išleido Senąjį Testamentą labai moderniu formatu, tad įrišau ir sukūriau knygą, kurią leidykla išsiuntė į Vatikaną, į Popiežiaus rūmus. 2015 metais gavau garbingą tuomečio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Švedijoje Eitvydo Bajarūno užsakymą sukurti autorinę knygą-dienoraštį Švedijos karalienei Silvijai. Taip ir Lietuvos ambasadoriaus rezidencijai Stokholme sukūriau dvi svečių knygas. Vieną jų ką tik pabaigiau ir žadu jau greitai perduoti, išsiųsti į ambasadą.

O lietuviškų knygų esi įrišusi, restauravusi, kūrusi iš jų meną?

– Esu įrišusi daug lietuviškų knygų. Keletą mylimiausių savo privačių knygų, su kuriomis niekada nenorėsiu išsiskirti, žadu ir rotušėje parodyti.

Esu restauravusi Aldinio, Elzeviro, garsių Europoje spaustuvininkų knygas Vidmanto Staniulio knygynui Kaune, taip pat sukūriau keletą knygų, kurias užsakė privatūs užsakovai, norintys savas vertingas knygas deramai pagražinti, patobulinti. Kartu su kėdainiečiams jau pažįstama švedų grafike Katriona S. W. Persson į anglų kalbą išvertėme Juozo Erlicko tekstus ir aš padariau kelias knygas, kuriose J. Erlicko tekstus intriguojančiai papildo dailininko Algio Griškevičiaus sukurtos fotografijos. Šią knygą šiais metais žada išleisti švedų bibliofilas, antikvariato „Šuns ausis“ savininkas Peteris Bodenas ir jo leidykla „Tragus“. Tai pirmoji mano sudaryta knyga, kurią bus galima įsigyti Švedijos knygynuose. Dailininkų knygas leidžia tik kelios leidyklos, tad man tai neeilinis įvykis. Rotušėje taip pat žadu parodyti bibliofilinę knygą „Anykščių šilelis“, kurios dar niekur anksčiau nerodžiau. Ši knyga buvo išleista 2015 m. Anykštėnų pasaulio bendrijos. Tai labai gražus leidinys, iliustruotas dailininkės Loretos Uždraitės. Aš įrišau du bibliofilinius egzempliorius. Man ši knyga brangi dar ir tuo, kad Anykščiai – mano gimtasis miestas, tėvų ir senelių žemė.

Lietuvoje irgi rengiamos dailininko knygos tarptautinės bienalės? Ne kartą dalyvavai, ko gero. Kokia ta lietuviška knygrišyba?

– Dailininko knygų bienalių nereikėtų maišyti su knygrišybos tarptautinėmis parodomis. Kaip minėjau, dailininko knyga ir knygrišybos darbas − tai du atskiri žanrai, tačiau, aišku, jie vienas kitą papildo ir galima jau atrasti vis daugiau knygrišybos darbų dailininkų knygų ekspozicijose. Lietuvoje šios parodos vyksta grafiko prof. K. Vasiliūno pastangų dėka. Esu daug kartų dalyvavusi tokio pobūdžio tarptautinėse dailininko knygų bienalėse tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio šalyse.

Knyga, neseniai padaryta pagal užsakymą Hiogano miesto merui.

Knygrišybos žinių plėtra Lietuvoje labai skatinama ir išskirtinai akcentuojama menotyrininkės ir knygrišės Rūtos Taukinaitytės-Narbutienės. Praeitais metais ši menotyrininkė kuravo mūsų knygrišybos darbų parodą, kur aš kartu su buvusiu mokytoju švedu Per-Anders Hubneriu rodžiau bibliofilines knygas Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje.

Taip pat teko kelis kartus dalyvauti tarptautinėse knygrišybos darbų parodose Lietuvoje, kurias organizavo dailininkė Aušra Petroškienė. 2010 metais į Pamėkalnio galeriją atvykome kartu su Per-Anders Hubneriu ir abu laimėjome prizus. Aš tuomet gavau XXVII knygos mėgėjų draugijos prizą už Juozo Erlicko ir Algio Griškevičiaus manuskriptinį knygrišybos darbą.

Sakei, kad knygrišyste tave labiausiai sudomino buvusi kėdainietė, dailininkė, odininkė, knygų restauratorė Virginija Ligeikienė.

–Lietuvoje dauguma knygrišių − profesionalūs dailininkai, dauguma jų odininkai, baigę Talino dailės akademiją, tad nenuostabu, kad lietuvių knygrišybos darbai aukštos meninės prabos. Vienintelis minusas tas, kad šioje akademijoje dėmesys nebuvo skiriamas Europoje plačiai paplitusiems rankinio darbo knygrišybos amato principams ir metodams mokyti, o ir knygrišyba buvo dėstoma vien tik kaip šalutinė disciplina. Juk Dailės akademijos tikslas − paruošti dailininkus, o ne knygrišius. Odininkystė, beje, kaip dailės sritis Švedijoje apskritai neegzistuoja, tad Lietuvoje daug kas mano, kad esu odininkė, tačiau su oda dirbu tik tiek, kiek naudoju ją knygrišio darbe. Šiaurės šalyse vienintelė knygrišybos amato mokykla yra Švedijos mieste Leksande, iš kur ir aš esu įgijusi specialisto diplomą. Nepaisant kai kurių amatininkiškų spragų, Baltijos šalyse egzistuojanti knygrišyba išsiskiria unikaliais kokybiškais dailininkų sukurtais meniniais kūriniais ir tikrai turi savitą tautinį veidą. Taip, savo įkvėpėja pasirinkti šią darbo sritį laikau buvusią kėdainietę, odininkę, šiuo metu Kaune dirbančią knygrišę bei knygų restauratorę Virginiją Ligeikienę. Šios talentingos dailininkės darbai tapo priežastimi, dėl kurios pasirinkau knygrišio darbą.

Gyveni Švedijoje jau daug metų, aišku, pažinai šalį bendraudama, dirbdama ir pan., na, o knygos, gal jos irgi buvo tavo mokytojai pažinti skandinavišką dvasią? Ar daug skaitai? Švediškai? O lietuviškai?

Mano pragyventų 20 metų Švedijoje tikrai nepakanka tam, kad išdrįsčiau pasakyti, jog perpratau naują šalį ir mane supančius žmones. Tam reikia Švedijoje nugyventų kelių kartų. Sakoma, kad visapusiška integracija įvyksta tik ketvirtoje kartoje. Mums, imigrantams, privalu skaityti švediškas knygas, sekti spaudą bei švediškas televizijos ir radijo laidas, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nes antraip teturėsime vien banaloką, iškreiptą subjektyvų įvaizdį apie mus supančią aplinką. Tai, beje, nemenkas uždavinys ir tik nedaugelis ryžtasi visas jėgas skirti integracijos kompleksams įveikti. Juk širdis geidžia kalbėti, skaityti, matyti, girdėti ir mąstyti sava kalba, tad dažniausiai pasirenkamas lengvesnis variantas su neįtikinamu pasiteisinimu: „išlikti lietuviu“… Tad štai šiuo būdu izoliacija ir nesusikalbėjimas keroja pačiu didžiausiu pagreičiu.

Mano supratimu, žmonės visose šalyse yra vienodi. Jie tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje yra visokie, skiriasi galbūt vien jų santykiai su tam tikromis tautinės santvarkos suformuotomis taisyklėmis. O tai giliau suvokti mums padeda kalbos mokėjimas ir bendravimas, kuris niekad netaps patrauklus, jei apsiribosime vien tautiniais parametrais ir vertinsime visus pagal keistai viena spalva nutapytus tautinius tipažus. Manau, nevalia žmonių grupuoti nei pagal odos spalvą, nei pagal kalbą, nei pagal turtus ar skurdą, ar gimimo vietą. Vienintelis matmuo – žmogiškumas ir širdis. Na, o taurinti širdį mums tikrai labai padeda ir knygų skaitymas. Nuo to ji tampa stipresnė ir švelnesnė. Tad nuostabu, jei galime skaityti įvairiomis kalbomis, kuo dažniau ir kuo daugiau.

Pernai gruodį buvai teikta nominacijai „Už užsienio lietuvių telkimą“ „Globalios Lietuvos apdovanojimuose“. Už ką čia taip tave pagerbė?

„Globalios Lietuvos apdovanojimai“ pagerbia pasaulio lietuvius, kurie savo tarptautine patirtimi, įtakingais ryšiais ir ištekliais prisideda prie Lietuvos augimo. Organizaciją „Globalios Lietuvos apdovanojimai“ globoja Lietuvos Prezidentė ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Tad aišku, didžiuojuos, kad ir mano darbai neliko nepastebėti. Nors, kai pradedu lyginti surengtus kultūrinius ir pa­rodų renginius tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje… Jie juk telkdavo ne vien lietuvius, bet suartindavo abi tautas, plačiau atverdavo ir pristatydavo Lietuvą švedams. Krapperupo dvaro meno galerijoje ir muziejuje, kur dirbu jau penkiolikti metai, buvo surengtos Lietuvos dailės parodos, jose dalyvavo arti šimto dailininkų iš įvairių Lietuvos miestų. Parodas aplankė keli tūkstančiai lankytojų, gal net daugiau švedų nei savųjų tautiečių. Keletą kartų kelionėms į Lietuvą esu kvietusi savo kolegas švedus, dailininkus, galerininkus bei knygrišius. Esame dalyvavę įvairiose bendrose tarptautinėse parodose, knygų ir dailės mugėse. Taip užsimegzdavo naujos pažintys su bendraminčiais ir kolegomis, gimdavo nauji renginiai, parodos ir susitikimai. Dešimtį metų organizavau švedų turistines grupes, kurias kasmet atveždavau į Vilnių, pristatydavau Lietuvos kultūrą, meną, organizuodavau susitikimus su lietuvių dailininkais ir galerininkais. Taip Vilnių aplankė daugiau kaip 200 švedų kultūros ir meno žmonių. Po tokių kelionių švediškoje spaudoje pasirodydavo teigiamų straipsnių apie mūsų kraštą, nes kartu su manimi atvykdavo ir nemažai švedų žurnalistų, keli jų sugrįždavo į Lietuvą net po kelis kartus.

Užsienio šalyse buriasi lietuviškos bendrijos, yra tokia ir Švedijoje. Gal jos irgi padeda skleisti gerąją žinią apie Lietuvą?

– Manau, tikrai nepakanka vien lietuviškų bendrijų telkimosi užsienio šalyse, turėtų vykti abipusis dialogas, nes juk lietuviai ir be didelių organizacijų susiburia, mielai bendrauja. Tai natūralus poreikis, juk lengviausia kalbėti sava kalba ir būti tarp savųjų. Didesnė problema yra ta, kad užsienio lietuviai dažniausiai vien tarpusavyje ir tebendrauja ir sunkiai atranda tinkamų būdų integruotis į naują aplinką bei tinkamai sudominti kitataučius pristatant ir reprezentuojant savo kraštą. Teko ir man kartą suburti lietuviško folkloro ratelį, padainuoti kartu tautiškas giesmes Helsingborgo miesto lietuviškos kalbos mokyklėlėje. Ši veikla man gal daugiau priminė artimų giminaičių susibūrimus nei lietuvybės sklaidą ar lietuvių telkimą. Aišku, labai puiku, kad egzistuoja lietuvių kalbos mokykla ir jaunoji karta, vaikai mokosi kalbėti ir rašyti lietuviškai, nes juk vien giliau pažindami savo tėvų kalbą bei savo krašto papročius ir tradicijas galime suprasti ir kitų tautų ypatumus. Tačiau, manau, nepakanka vien lietuviškų susibūrimų po tautine vėliava. Gyvendami svetur privalome mokytis būti įdomesni ir patrauklesni kai kuo daug daugiau nei vien tik savo tautinėmis spalvomis.

O kaip tu vertini apdovanojimus?

–Savo premijas ir apdovanojimus, deja, galiu komentuoti tik labai miglotai. Galbūt Donaldas Kajokas aiškiau nusakė prizų fenomeną (knygoje „Lapės gaudymas“), tad leidžiu sau pacituoti gerbiamą poetą: „Kartais cinkteli klastinga mintelė, kad valstybinių apdovanojimų mechanika yra maždaug tokia:
– Tą veikėją būtina apdovanoti!
– Varge, už ką? Argi jis turi kokių nuopelnų?
– Kaip galima neturėti?! Taigi anąkart gavo ordiną!“
Antra vertus, tas pats poetas dar ir taip rašė: „Kadaise Ch. Baudelaireas užsiminė, kad šlovė tėra paskiro proto prisitaikymas prie nacionalinės kvailybės. Ir vis dėlto! Jeigu tu šiuo metu esi geriausias pasaulio lenktynininkas, suprantama, nemosuok savo šlove kaip povo plunksna, bet ir nevenk, tiesmukai neatmesk jos. Nes tai tebus nauja šlovės valanda, kurios nepavyks išvengti. Tavo šlovės atsisakymas virs tuščiu šlovės atmetimu vardan šlovės atsisakiusiojo šlovės.“
Tad ir aš stengiuosi neatsisakyti Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos man parodyto dėmesio. Dėkui, miela Rūta, kad mane prisiminei ir pakvietei trumpam sugrįžti į praeitį ir ne bet kur, o būtent į mano buvusią darbovietę − Kėdainių rotušę.

O kaip su sentimentais Kėdainiams? Yra jų?

– Kėdainiai man tikrai labai savas ir brangus miestas, nuo kurio niekada nepavyks atsiriboti, nes čia mano artimiausi draugai ir patys gražiausi jaunystės prisiminimai. Su nuostaba stebiu, kaip atgyja, gražėja, įvairėja ir nepailstamai pulsuoja Lietuvos geografinė širdis. Kaskart sutikdama senus draugus vis daugiau jais žaviuosi, ir netgi baltai jiems pavydžiu tų išskirtinai taurių ir kilnių savybių, kuriomis senasis kunigaikščių miestas gali pelnytai didžiuotis. Čia, šalia lėto Nevėžio vandens, tiek daug visko vyksta! Vyksta, keičiasi, gerėja ir tobulėja dėl čia gyvenančių žmonių, kurių pastangos išjudina giliausias sroves ir stiprina nepabaigiamą tėkmę.

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos pirmininkė

Komentarų: 1

Leave A Reply