Balandžio 15 dieną kėdainiečiuai mini iškilią ir svarbią datą – sukanka 425-eri metai, kai Kėdainiams buvo suteikta Magdeburgo teisė – t. y. 1590 m. valstybės valdovas Zigmantas Vaza leido Kėdainiams tvarkytis savavaldžių miestų pavyzdžiu, suteikė herbą, teisę turėti anspaudą, rengti tris metines muges ir turgų šeštadieniais, miestiečiai galėjo steigti parduotuves, laikyti svarstykles, ilgio ir saiko matus.

Rimantas Žirgulis surinko išsamią informaciją apie Kėdainių permainas gavus Magdeburgo teises.

Rimantas Žirgulis surinko išsamią informaciją apie Kėdainių permainas gavus Magdeburgo teises.

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis surinko išsamią medžiagą apie Magdeburgo teisių svarbą Kėdainiams. Pasak istoriko, Kėdainiai nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos buvo privatus magdeburginis miestas, kuris iš kitų trijų privačių lietuviškųjų LDK žemių miestų – Biržų, Kretingos ir Skuodo – išsiskyrė tuo, kad dvaro savininkai patys jam suteikdavo privilegijas bei pasirūpindavo, kad jas patvirtintų ir valdovai.

1590 m. suteikus Kėdainiams savivaldą, mieste buvo panaikintos žemės, pilies, tribunolo teisės, o bylos buvo sprendžiamos pagal Magdeburgo, arba saksų teisę. Miesto savivaldai atstovavo magistratas, kuris galėjo spręsti įvairius teisinius, administracinius ir ūkinius klausimus. Kėdainių magistratą sudarė: vaitas, du burmistrai, keturi arba šeši teismo tarėjai, raštininkas, penki arba šeši suolininkai, iždininkas, iždo raštininkas, antstolis, cechų dekanas.

Pagrindinės magistrato institucijos buvo vaitas su suolininkais, burmistras su taryba ir decemvyratas. Magistrato teismą sudarė atskirai posėdžiavę vaito ir burmistro teismai. Kadangi XVII a. Kėdainiuose faktiškai buvo du miestai – Senieji Kėdainiai ir Naujieji Kėdainiai, arba Jonušava – jie turėjo vieną bendrą magistratą, bet du skirtingus herbus, antspaudus ir kai kurias teises.

Magistrato rinkimai vykdavo vėlyvą pavasarį, per Šv.Trejybės šventę. Rinkimų terminą patvirtino LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Magistrato knygos ir aktai buvo saugomi pas prisiekusį raštininką. Visi dokumentai buvo rašomi lotyniškai, o bylos – lenkiškai.

Miesto rotušėje vykusiuose posėdžiuose magistrato dalyviai kalbėjo lenkiškai, o svarbesnius dokumentus rašė lotyniškai.

Miesto rotušėje vykusiuose posėdžiuose magistrato dalyviai kalbėjo lenkiškai, o svarbesnius dokumentus rašė lotyniškai.

Dvaras aukščiau miesto

Juridine ir fizine prasme dvaras Kėdainiuose buvo aukščiau miesto: jis stovėjo ant aukštos Nevėžio terasos, o jo siluetas buvo virš viso miesto.

Dvaro ir miesto santykių reglamentavimas Kėdainiuose nebuvo dviejų lygių partnerių derybos. Viską nulemdavo dvaro savininkų interesai, tikslai ir geranoriškumas. Dvaro savininkai, suteikę miestiečiams įvairių teisių, jas periodiškai patvirtindavo, kadangi saugojo savo kaip aukštesnės institucijos globą ir priežiūrą.

Dvaro savininkai paskelbė kelias dešimtis Kėdainiams skirtų universalų ir kitokių dokumentų, kuriuose nurodė, kai turi būti tvarkomas miestas, akcentavo, kad bet kokios politikos ir žmonių visuomenės pagrindas yra gera tvarka. Jie patvirtino amatininkų cechų ir pirklių brolijų nuostatus, kuriuose reglamentavo vidinę cechų struktūrą, jų narių gamybos ir verslo kultūrą, amatininkų šeimos narių teises cecho versle, cechų bei amatininkų vaidmenį miesto gyvenime, miestiečių tarpusavio santykius, tradicijas ir net kasdieninio gyvenimo ritmą.

Dvaro pareigūnai kontroliavo valstybinių mokesčių rinkimą mieste, stebėjo proporcingą mokesčių naštos paskirstymą tarp miestiečių, rūpinosi, kad teisėjai laikytųsi miestui suteiktų teisių ir privilegijų.

Štai 1686 m. Kėdainių instigatoriaus tarnybos narys škotas Steponas Balminas raštu skundėsi miesto savininkės L. K. Radvilaitės komisarams dėl pastebėtų miesto gyvenimo tvarkos pažeidimų ir magistrato abejingumo. Skunde buvo rašoma, jog Radvilų buvo nurodyta sekmadieniais nepardavinėti ne tik įvairių prekių, bet net mėsos bei duonos, tačiau ne tik tai daroma, bet dar per pamaldas daugiau žmonių yra ne bažnyčioje, o žydų karčemose girtuokliauja. Be to, žydai atidarę savo krautuves tabaku prekiauja, amatininkai puodus pardavinėja. Magistrato tarėjai ne tik kad to nedraudžia, bet ir patys perka. Kai pareigūnas kelis kartus bandė iš prekiaujančiųjų žydų atimti po keletą ritinių tabako, burmistras pažeidėjams net baudos neuždėjęs liepė tabaką sugrąžinti. Už tai S. Balminą Didžiojoje rinkoje net buvo užpuolę.

Magistratas turėjo rūpintis, kad per metus ir šešias savaites tušti bei neužstatyti sklypai turėdavo būti atimami iš buvusiųjų savininkų ir atiduodami kitiems.

Susikirtus dvaro ir miesto pareigūnų interesams, laimėdavo pirmieji. Antai 1653 m. Kėdainių dvaro pareigūnai už miesto mugės sužlugdymą dviem savaitėm įkalino burmistrą Juozapą Lipskį, o magistratui nurodė, kokius ilgio matus ir saikus turi naudoti kėdainiškiai, reglamentavo, kaip turi būti vykdoma prekyba turguje ir kokio dydžio turi būti renkami turgaus mokesčiai. Šis atvejis akivaizdžiai liudija, kad miestui faktiškai vadovavo dvaro pareigūnai, o burmistrui ir magistratui teko antraeilis vaidmuo.

Dvaro savininkai kartais įsiklausydavo ir į miestiečių problemas. Štai 1652 m. Jonušas Radvila prieš pateikdamas valdovui iš naujo patvirtinti 1648 m. Kėdainių privilegiją, kreipėsi į miestiečius ir paprašė, kad jie atidžiai peržiūrėtų siunčiamą esamos privilegijos nuorašą, duotų pasiūlymus dėl jos papildymo ir nurodytų tinkamiausią laiką mugėms mieste rengti.

Dvaro savininkai rūpinosi patraukti į miestą svetimšalius pirklius ir amatininkus, kad jie miesto ekonomikai suteiktų gyvybingumo. Atvykusieji kuriam laikui buvo atleisti nuo mokesčių ir prievolių, jiems taip pat buvo suteiktos laisvo atvykimo ir išvykimo teisės.

Miestas žemiau dvaro

Miesto žemė Kėdainiuose buvo atskirta nuo dvaro, o miesto gyventojai buvo laisvi žmonės, atleisti nuo dvaro jurisdikcijos. Teisėtais miesto gyventojais buvo laikomi asmenys, prisiekę Magdeburgo teisei. Jie galėjo turėti turto – sklypą, namus ir žemės – kuris už tam tikrą mokestį buvo skirtas naudotis paveldint. Miesto gyventojai turtą – visą arba dalimis – galėjo perleisti kitiems asmenims, o be miesto teismo sprendimo niekas negalėjo jo atimti.

Miesto gyventojai į dvaro savininką turėjo apeliacijos teisę dėl jo vietininkų, seniūno, magistrato suolininkų ar tarėjų teismo sprendimo, tačiau tik tada, kai teisėjų balsai pasidalydavo po lygiai ir kai ieškinio vertė buvo ne mažesnė kaip 600 auksinų.

Nusikaltę miesto gyventojai buvo teisiami pagal Magdeburgo teisę. Ja remiantis, buvo sprendžiamos baudžiamosios ir civilinės bylos. 1647 m. Jonušas Radvila, duodamas nurodymus, kaip tvarkyti Kėdainių miestą, pareiškė, kad jis daro pačią didžiausią geradarybę, kadangi atsisako miestiečių naudai prigimtos teisės valdyti ir teisti savo pavaldinius.

Pirkdami žemę, miesto gyventojai įsipareigodavo mokėti už ją činšą ir kitus mokesčius. Činšą miestiečiai mokėjo už visą žemę – sklypus, margus ir valakus. Už činšo rinkimą buvo atsakingas magistratas ir jo teismas. Mokesčių rinkliavas nustatydavo visos trys magistrato institucijos: vaitas, burmistras ir decemvyrai. Nutarimai dėl mokesčių buvo priimamai balsų dauguma. Jeigu miestietis laiku nesumokėdavo činšo ir kitų mokesčių, jo turtas būdavo konfiskuojamas.

Miesto gyventojai galėjo laisvai išpažinti savo religiją, turėti mokyklas, leisti vaikus mokytis ar uždarbiauti, o jų gauto atlyginimo dvaras neapmokestindavo.

o pajamas ir išlaidas, buvo atsakingi už miestiečių karinį parengimą.

Saulius Grinkevičius įsitikinęs, kad Magdeburgo teisių suteikimas Kėdainiams padėjo tapti vakarietišku miestu.

Saulius Grinkevičius įsitikinęs, kad Magdeburgo teisių suteikimas Kėdainiams padėjo tapti vakarietišku miestu.

Simboliški sutapimai

Praėjus vos porai dienų po svarbios datos, kėdainiečiai sulauks kito reikšmingo įvykio – darbą pradės naujai išrinkta rajono Taryba bei bus inauguruotas pirmąkart tiesiogiai gyventojų išrinktas rajono meras Saulius Grinkevičius. Jo teigimu, labai smagu švęsti tokį gražų miestui jubiliejų. „Labai didžiuojuosi šia data. 1590 metais gavę Magdeburgo teises Kėdainiai tapo europietišku miestu: su vakarietišku verslu ir civilizuota teise. Šia privilegija kėdainiečiai pakilo iš valstietiškojo lygmens į aukštesnįjį. Ta data yra viena svarbiausių mūsų miesto istorijos vystymesi ir klestėjime.

Labai gaila, kad mažai kraštiečių prisiminė Magdeburgo teisių suteikimo sukaktį. Neretai priekaištaujame jaunimui dėl patriotiškumo stokos, tačiau ar suaugusieji parodome pagarbą praeičiai. Magdeburgo teisės, kunigaikščių radvilų bei 1863-ųjų metų sukilimo palikimas neretai nepelnytai pamirštas, o tai yra svarbūs mūsų krašto permainų žingsniai.

Manau, kad ateityje darysime viską, jog svarbūs istoriniai momentai nebūtų pamiršti nei švietimo, nei kultūros įstaigose“, – sakė naujasis Kėdainių rajono meras Saulius Grinkevičius.

Vieni minėjo, kiti – ne

magdeburgas_ausra1Savivaldybės švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Rytas Tamašauskas visoms krašto švietimo įstaigoms išsiuntė priminimus apie svarbią istorinę datą. „Aušros“ sveikatinimo ir sporto mokykla tai progai paskyrė savo tradicinį renginį „Pavasarinis šėlsmas“. „Mes pačiomis įvairiausiomis formomis ugdome vaikų patriotiškumą. Jau kuris laikas puikiai suderiname savo pasirinktą sportiškąją kryptį su įvairiais dalykais. Šįkart taip nutiko istorijai. Vaikai pirmiausia turi pažinti savo kraštą, juo didžiuotis, o tada plaukti į plačiuosius vandenis“, – sakė mokyklos direktorius Ovidijus Kačiulis.

„Atžalyno“ gimnazijos direktoriaus Gintaro Petrulio teigimu, Magdeburgo teisių suteikimo sukaktis buvo prisiminta mokyklos kultūrinėje dienoje. Tai datai atžalyniečiai skyrė ir dainas, ir piešinius, ir įvairias viktorinas.

„Ryto“ pagrindinėje mokykloje ir mokykjloje – darželyje „Puriena“ garbi krašto praeitis prisiminta istorijos pamokose.

Magdeburgo teisė

Magdeburgo teisė – miestų savivaldos arba municipalinė teisė (lot. – ius municipale magdeburgense) − kartais, ypač šiaurės rytų Europoje, vadinama tiesiog magdeburgija arba vokiečių teise (lot. – ius teutonicum). Tokį vardą ji gavo pagal saksų miestą Magdeburgą, kuris nuo Karolio Didžiojo laikų (742–814) vaidino svarbų vaidmenį vokiečių ekspansijoje ir kolonizacijoje Rytuose.

Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pradžios vokiečių teisės rinkinys, žinomas „Saksų veidrodžio“ vardu (vok. – Sachsenspiegel, lot. – speculum saxonicum). Dalį šio rinkinio sudarė miesto teisė, garantavusi miestams tam tikrą nepriklausomumą nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Ji suteikė teisę miestiečiams, daugiausia pirkliams ir amatininkams, rinkti miestų tarybas ir kitas institucijas, kurios galėtų tvarkyti miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus. Magdeburgo teisė miestams garantavo tam tikrą prekybos bei amatų apsaugą ir laisvę, kuria galėjo naudotis svetimų kraštų pirkliai ar amatininkai. Todėl miestuose, pirmiau negu kur kitur, kūrėsi svetimšalių bendruomenės.

Į Lietuvą Magdeburgo teisė atėjo dviem keliais − per Lenkiją ir per Vokiečių ordiną. Pirmasis iš dabartinių Lietuvos miestų savivaldos teises 1387 m. gavo Vilnius.

Lietuvoje Magdeburgo teisė labiausiai paplito XVI a. didžiausio Lietuvos miestų ir miestelių klestėjimo laikotarpiu. Tuo laiku atsirado įvairūs Magdeburgo teisės rinkiniai lotynų, lenkų ir rusėnų kalbomis. Miestai, gavę Magdeburgo teises, buvo atleidžiami nuo visų mokesčių, išskyrus mokestį Didžiajam kunigaikščiui, kuris buvo nustatomas pagal miesto dydį ir turtingumą.

Magdeburgo teisė sumažino vaivadų ir kitų aukštų pareigūnų savivaliavimą miestuose. Tikruoju miesto šeimininku tapo Didžiojo kunigaikščio skiriamas vaitas ir to paties miesto renkami burmistrai, tarybos nariai ir teismai.

Miestiečiai, gavę Magdeburgo teises, savo lėšomis turėjo pasistatyti rotušę (vok. – rathaus), tapdavusią miesto gyvenimo ašimi ir tokia pat svarbia vieta kaip pilis, dvaras ar katedra, apie kurias pirmiausia ir augo miestai.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.