Ir aš norėčiau pasidalyti istorija. Naujasis sąjūdis, kai moterys, kasdien viena po kitos prabyla apie patirtą seksualinį priekabiavimą, plečiasi ir nesinorėtų likti visai nuošaly. Nėra taip, kad gainiočiausi paskui kiekvieną aifoną (-ę), bet tikrai nesu abejingas inovacijoms. Ypač jei jos iš toli trenkia šviežiausiomis technologijomis. Bet apie viską iš eilės.

Prisipažinsiu, nesu kėdainietis. Bet kaip ir kiekvieną europietį, mane žavi škotų architektūra, minaretas, fosfogipso kalnai ir grupė „Bastille“. Kur dar galima gauti visa tai vienoje vietoje? Turėdamas laisvą valandėlę neretai atskuodžiu į Kėdainius. Tiesiog pasivaikščioti Nevėžio pakrante, apsilankyti sinagogoje, išlenkti taurę karšto balto… Kaip sunku atsilaikyti pagundai gurkštelėti gaivaus Lietuvos centro oro!

Štai visai neseniai važiuoju iš Krekenavos į Panevėžiuką. Galvoju, užšoksiu į Kėdainius, pasišlaistysiu Rinkos aikštėje. Panevėžiukas nedidelis, gali palaukti.

Taigi, žygiuoju Didžiąja gatve. Šaltoka, žmonių tankis – žemiau nulio. Kėdainiečiai darbo metu šlaistytis nenusiteikę. Triūsia, kelia našumą, laukan nosies nekiša. Šalta.

Pasiekiu Rinkos aikštę, senamiesčio širdį. Nė gyvos dvasios. Tik iškilmingai susimąstęs Jonušas Radvila, šiandien, regis, jau praradęs viltį atkreipti kieno nors dėmesį. Jau, galvoju, būsiu prašovęs. Nenustebins šįkart Kėdainiai, nepriblokš. Teks burgzti link Panevėžiuko nieko nepešus.

Staiga nuo bronzos ir granito masės atsiskiria figūra. Iš tolo žydrais akinių rėmeliais valdingai blykčioja. Signalizuoja, kad sustočiau.

Nuo septynių stypsau Rinkos aikštėje, laukiu, dairausi. Nė gyvos dvasios…“
Pritariu. Kaip ir moko vadovėliai. O pritardamas susimąstau. Gaila moteriškės. Aifonai vis labiau aifonėja, inovacijos stiebiasi į aukštybes, o politinio priekabiavimo technikos nepasikeitė.

Prisipažinsiu, manęs žydri blykčiojimai per tokį šaltį visai netraukia. Gal šiais laikais ir gėda prisipažinti, bet žydri – netraukia. Žodžiu, mėginu įmesti aukštesnę pavarą, staigesnį posūkį ir – link Basanavičiaus gatvės. Bet kur tu žmogus spėsi! Figūra ryžtingai aplenkia iš dešinės ir visu gražumu iššoka prieš pat nosį. Kažkur viduje, tarp skrandžio ir diafragmos sucypia stabdžiai. Pakliuvau!

Stengdamasis nedaryti staigių judesių mėginu įvertinti padėtį. Prieš akis šviesiaplaukiuose kailiniuose tyvuliuoja ryžtui subrendęs moteriškas kūnas. Tai ir ramina, ir gąsdina. Ramina, nes žydri, blizges primenantys auskarai, priderinti prie žydrų akinių rėmelių, savo kryptimi gąsdina nebe taip. Tačiau vis dėlto ir gąsdina, nes tas ryžtas tyvuliuoja labai jau neramiai.

„Kur einame?“ – girdžiu valdingą balsą.

„Link savivaldybės…“ – mosteliu mindžiukuodamas.

„Į savivaldą? Tai gerai! Turite tikslą ir mes galime jums padėti“.

Apsidairau. Aplink nė dvasios. Pagalbos nėra ko paprašyti. Šauk nešaukęs. Tik vėjas ūžauja Rinkos aikštėje. Tarsi ieškotų, ką nupūsti.

„Atsiprašau, kas tie mes? Gal prisistatytumėte…“ – lemenu. Ne tiek sužinoti norėdamas, kiek pokalbį palaikydamas. Save paramindamas.

„Naujo…“ – girdžiu tik pradžią. Likusią dalį nupučia gūsis. Naujo… Kažko naujo? Nors nepanašu, kad būtų labai jau naujo. Manieros tos pačios – stok, išsirikiuok, klausyk!

„Norite prisidėti prie mūsų krašto sėkmės?“ – šauna griežtas ir konkretus klausimas. Tiksliai į suvokimo dešimtuką.

Noriu, ką bedarysi. Visose knygose rašo, kad tokiose situacijose reikia elgtis ramiai, su viskuo sutikti, neiššaukti agresijos.

„Mums svarbu suburti aktyvius, drąsius, daug pasiekusius ir norinčius bei galinčius dalyvauti rajono visuomeniniame gyvenime žmones“.

Linkčioju, nesiginčiju ir dairausi. Tuščia kaip… Jonušas Radvila apsimeta, kad jis ne prie ko.

„Reikia daugiau aktyvių ir koordinuotai dirbančių rajone žmonių, jog geriau išnaudotume turimas krašto galimybes, nes vėliau gali būti per vėlu. Manau, kad nieko nedaryti negalima“.
„Negalima nieko nedaryti“ – pritariu.

„Puiku, kad pritariate! Vadinasi, esame bendraminčiai!“, gaudžia abejose ausyse. „Esate tikras mūsų krašto patriotas!“

„Esu…“ – pritariu.

„Tuomet turite eiti į savivaldybės administracijos direktorius! Pats sakėte, kad einate link savivaldybės. Mums tikrai pakeliui. Mes taip pat einame į savivaldą. Pakeliui ieškome patikimų, kompetentingų žmonių. Dabar ieškome administracijos direktoriaus, nes dabartinis tai… Visą rytą ieškau. Nuo septynių stypsau Rinkos aikštėje, laukiu, dairausi. Nė gyvos dvasios…“

Pritariu. Kaip ir moko vadovėliai. O pritardamas susimąstau. Gaila moteriškės. Aifonai vis labiau aifonėja, inovacijos stiebiasi į aukštybes, o politinio priekabiavimo technikos nepasikeitė. Tas pats nekaltas žydrų akių blykčiojimas, tas pats stvarstymas už rankovės. Tas pats kvietimas „išnaudoti turimas krašto galimybes“. Tie patys siūlymai pasimatuoti kokią kėdę – „kad visiems būtų geriau.“

„Tai ar einate į direktorius?“ – gūsis atneša frazę.

Einu ir galvoju. Graži ta Lietuva, puikūs Kėdainiai. Tik siūlančių, kaip padaryti, kad būtų dar gražiau, kažkodėl visada būna per daug. O dirbančių – per mažai.

Leave a Reply

Your email address will not be published.