Antrojo pasaulinio karo audros daug mūsų tautiečių šeimų išblaškė po pasaulį ir dažniausiai lėmė tragiškus likimus. Viena tokių šeimų – Jonas, Vaclava ir jų sūnus Vytautas Bagdonavičiai, apie kuriuos artima giminaitė Stasė Jonavičienė surinko nemažai kraštotyrinės medžiagos.

Jonas, Vaclava ir Vytautas Bagdonavičiai prieškariu. (Nuotrauka – iš J. Jonavičiaus archyvo)

Jonas, Vaclava ir Vytautas Bagdonavičiai prieškariu. (Nuotrauka – iš J. Jonavičiaus archyvo)

Jonas Bagdonavičius – marijampolietis, per Pirmąjį pasaulinį karą, kaip daug kitų lietuvių, gyveno Voroneže, mokėsi mokytojų seminarijoje, o ją pabaigęs kartu su diplomu įgijo ir Rusijos karininko laipsnį.
Kurį laiką J. Bagdonavičius tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, tačiau padvelkus nepriklausomybės vėjams, grįžo į Lietuvą, ėmėsi aktyviai atkurti šalį, tapo kariuomenės savanoriu, tarnavo ir Kėdainiuose.
1919 metais jis sukūrė šeimą su kėdainiete Vaclava Kačinskaite ir po metų susilaukė sūnaus Vytauto.
1940 metais iki vokietmečio pradžios J. Bagdonavičius nuo sovietinių okupantų slapstėsi Pažaislio miškuose, o karo metu dirbo Kaune.
Artėjant frontui J. Bagdonavičius su žmona pasitraukė į Vokietiją, kur praleido sunkius ir baisius paskutinius karo metus. Gyveno bei dirbo Frankfurte, Štutgarte.
1949 metų balandžio 1 dieną J. Bagdonavičius persikėlė į Jungtines Amerikos valstijas. Iš pradžių gyveno Broktone, vėliau Čikagoje įsigijo nedidelį žemės sklypą, pasistatė namą, įsirengė sodybą.
Naujasis J. Bagdonavičiaus namas priminė Lietuvos kaimo trobą, ant stogo buvo iškeltas užrašas ,,Lietuva“.
Jo žmona dirbo JAV aptarnavimo sistemoje, abu kaupė pinigus ne pramogoms, o savo gimtinės reikmėms.
Jonas su Vaclava labai bijojo netekti savo vienintelio sūnaus Vytauto, kuris prieš pat karą baigė laivininkystės mokslus Švedijoje ir turėjo tapti kapitonu.
Bet karas viską sujaukė. Vytautas labai ilgėjosi savo ir tėvų gimtinės, norėjo į ją grįžti. Tėvai atkalbinėjo, nes prasidėjo neramūs laikai – Lietuvą jau buvo okupavę sovietai.
Vytautas tėvų nepaklausė ir visgi išvyko į Lietuvą. Tėvus ramino: ,,Niekam nieko blogo nepadariau, tai kodėl turėčiau bijoti grįžti?“
Enkavedistai Vytautą areštavo be jokios priežasties, uždarė į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) kalėjimą, kur marino badu, žiauriai kankino. Ten jis ir mirė.
Vytauto tėvas Jonas Bagdonavičius – taip pat išskirtinė asmenybė. Daug dirbo Tėvynės labui, niekuomet nuo jos nenutolo mintimis, buvo didis Lietuvos fondo rėmėjas.
Gyvendami Čikagoje Jonas su Vaclava sutaupė 7500 dolerių, tautiečių reikalavimu dirbo VLIK‘e, buvo vienas Lietuvos atgimimo sąjūdžio steigėjų.
1948 metais J. Bagdonavičiui suteiktas sąjūdžio Garbės nario vardas. Jis didelėmis piniginėmis aukomis rėmė įvairias lietuvių išeivijos organizacijas, Vasario 16-osios gimnaziją, Kankinių koplyčią, Lietuvoje likusius giminaičius. Už pasiaukojimą pagerbtas padėkomis ir apdovanojimais.
Jonas ir Vaclava Bagdonavičiai labai sielvartavo dėl sūnaus netekties, gyveno nepriklausomos Lietuvos ilgesiu ir viltimi, jog ateis diena, kai ji taps laisva.
Lietuva tapo laisva, bet Bagdonavičiai to nesulaukė: Jonas mirė 1977, o Vaclava 1986 metais. Jiedu paliko testamentą, kuriuo 50 tūkst. dolerių skyrė paminklo kovotojams už Lietuvos laisvę statybai.
Testamento vykdymas buvo paskirtas Vaclavos broliui Vincui Kačinskui. Jis visko padaryti, deja, nespėjo – mirė 2010 metais.
Dabar paminklo ,,Gabrielius su kopėčiomis“ statyba rūpinasi Vinco dukra Danutė. Paminklas turėtų būti užbaigtas šįmet. Numatoma vieta – skverelis prie J. Basanavičiaus ir Dotnuvos gatvių sankirtos.
Kėdainiai šiam paminklui pasirinkti todėl, jog šiame mieste, Dotnuvos gatvės kapinėse, ilsisi Vaclavos tėvai.
Iš Kėdainių kilusi ir pati Vaclava, o Jonas šiame mieste dirbo.

Jonas Jucevičius

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.