Kėdainių pagyvenusių žmonių klubo ,,Branda” nariai, kuriems vadovauja Bronė Aleinikova, aplankė Karaliaučiaus kraštą. Dauguma mūsų čia buvę tik sovietiniais laikais, o kai kurie netgi nebuvę. Pirma tokia kelionė buvo ir kėdainiškių kelionių agentūrai ,,Dillbusas”, kuri ėmėsi ją rengti.

Be rusiškų pinigų

Labiausiai nuogąstauta dėl eilių prie sienos. Tai truko nepernelyg ilgai (apie pusantros valandos, važiavome per Panemunės-Sovetsko sieną), nors, mūsų akimis, jokių autobusų eilių ir nebuvo.

Lietuviai pasieniečiai tik įlipa, surenka pasus ir vėl juos grąžina. Rusai dirba ilgiau. Visiems reikia išlipti, eiti į kabinas, kur pasuose įdeda spaudus, peržiūri kiekvieno elektroninę vizą. Tačiau tarnautojai mandagūs, korektiški.

Kai vyksta per 40 žmonių, visur susidaro eilutė. Gal vienas kitas ir turėjo įsidėjęs rusiškų rublių (1 euras – 70 rublių), tačiau dauguma tikrai ne. Ir nelabai buvo laiko ir galimybių išsikeisti. Buvo žmonių, kurie visai nekeitė pinigų. Ir puikiai išsivertė.

Ne, nė vienoje prekybos ar paslaugų vietoje eurų ten negalėjai įsiūlyti, bet daug kur galima atsiskaityti banko kortele, netgi spaudos kioske arba pakelės užeigoje. Nebent norėtum eiti į turgų ar pirkti kokį gintaro suvenyrą iš smulkių prekiautojų kioskelyje. Beje, pirmas žvilgsnis dideliame prekybos centre – kaip pigu. Tik nepaklausėme, koks ten minimalus atlyginimas ir kokios pensijos.

Katedroje – vargonų koncertas

Karaliaučiaus kraštas pasikeitęs į gera (ten paskutinį kartą buvau, kai dar jokių vizų nereikėjo). Tvarkoma, sutvarkyta ar ruošiamasi tvarkyti. Prisimenu, senais laikais, kai atėjome prie Karaliaučiaus katedros (XIV a.), vienas vietinis vyras kalbėjo, kad ją žadama nugriauti.

Tada nusmelkė negeras šaltukas. Laimei, to neatsitiko. Dabar gotikinė katedra, prie kurios išliko ir I. Kanto kapas, – miesto įžymybė, ten klausėmės vargonų koncerto. Beje, mums sakė, kad ten didžiausi visoje Rusijoje vargonai. Ir nors kainos nebuvo labai mažos, didžiulė katedra buvo pilnutėlė. Užtai netoli jos, ant kalvelės, jau 50 metų stūkso vis dar nebaigti statyti ,,Tarybų rūmai”, kuriuos mano bendrakeleivė Vilija pavadino ,,patarimų rūmais” (dom sovietov).

Tiesa, truputį paremontuoti, kad akių taip nebadytų. O juk toje vietoje buvusi didinga karalių pilis, kurią po karo buvo galima atstatyti (pilies griuvėsiai nuvalyti tik 1967 m.). Tačiau architektūros palikimas atvykėliams iš rytų čia pasirodė labai svetimas. Dabar, tiesa, požiūris jau keičiasi.


Cerkvių, ir ne tik jų, statymo bumas

Krašte matėme apleistų liuteronų bažnyčių, bet matėme jų ir paverstų cerkvėmis (su pridėtais stačiatikiškais kupolais ar be jų). Pastatyta ir nauja veikianti evangelikų liuteronų bažnyčia. Netoli katedros yra ir nauja sinagoga.

Sovietiniais laikais Karaliaučiaus srityje nebuvo nė vienos veikiančios cerkvės, tai buvo ateistinis kraštas, kaip sakė mūsų gidė ponia Anna, beje, neblogai žinanti ne tik sovietinę šio krašto istoriją. Atsimenu, kaip rusai iš srities važiuodavo melstis į mano gimtojo Kybartų miestelio cerkvę.

Karaliaučiaus centre, Pergalės aikštėje, neseniai pastatytas didžiulis paauksuotais bokštais Kristaus Išganytojo stačiatikių soboras. Internete radau informaciją, kad prieš dešimt metų Karaliaučiuje buvo statomos penkios naujos cerkvės, o visame krašte – aštuonios. Tačiau iki šiol yra evangelikų liuteronų bažnyčių (o jos čia vyravo, tai buvo pagrindinis vokiečių tikėjimas), kurios apleistos ar paverstos sporto salėmis bei kitais objektais.

Karo atmintis

Karaliaučiuje yra išlikę šešeri miesto vartai (vieneri jų – prie Gintaro muziejaus), bastionai, nemažai senų prieškarinių namų. Vis dėlto pirmas įspūdis – Karaliaučius yra šiek tiek eklektiškas, kai senovė nelabai dera prie šiuolaikinių statinių. Ne vieną kartą pagalvojau: būtų kitaip, jei čia tebebūtų buvusi Vokietija, tačiau istorijos jau nepasuksi atgal.

Kitas įspūdis – kraštas militarizuotas, tegul tik Antrojo pasaulinio karo reliktais-paminklais. Nemažai kur matėme tankų-paminklų, koks, sakysim, sovietiniais laikais stovėjo Salantų miestelyje Lietuvoje. Vienoje vietoje tokių tankų matėme gal dešimt. Tikrojo dabartinio militarizmo fakto, aišku, nematėme, tik gidė užsiminė, kad vienoje vietoje kažkas paslaptingo statoma, o kas, kuriam tikslui, ar tai karinis objektas, visuomenė nėra informuota.


Be abejo, čia ypač saugoma karo atmintis. Apskritai kas susiję su kariniais veikėjais. Karaliaučiaus gatvės turi ne tik Lenino (nors pagrindinis Lenino paminklas neseniai ir buvo tyliai nuverstas), bet ir Bagrationo, Suvorovo, Černiachovskio, Kutuzovo ir kitus pavadinimus.

Jaudino žmonių atidumas

Tačiau apskritai miestas atrodo šiuolaikiškai, žmonės paslaugūs, atidūs, skubantys padėti. Nepastebėjau aptarnaujančio personalo grubumo, kai kur atvirkščiai – norėjosi tik dėkoti, pavyzdžiui, už labai sočius ir skanius pusryčius viešbutyje, už jaukius ir gerai įrengtus jo kambarius. Kaip gerai, kad mes, senoji karta, vis dar mokame rusų kalbą, todėl jokių problemų dėl to nebuvo. Atvirkščiai. Jautėmės kaip laukti svečiai.

Mano kursiokė R., buvusi kėdainietė, Karaliaučiuje jau gyvena nemažai metų ir sako, kad nenori grįžti į Lietuvą ne tik dėl mažos čia perskaičiuotos eurais pensijos, bet svarbiausia – dėl kaliningradiečių gerumo. ,,Kai mano bute ketvirtą nakties trūko vamzdis, sulėkė padėti visa laiptinė”, sako ji. Ar taip būtų ir Kėdainiuose, ji abejojanti.


Senieji grindiniai, pakelių medžiai

Aišku, vieną dieną skirti Karaliaučiui – tai labai mažai. O pačią pirmąją kelionės dieną aplankėme Jantarnoje (Palvininkai), kur matėme puikų gintaro muziejų ir netgi patys, pasikapstydami smėlio dėžėje, radome keletą gintaro gabalėlių (tai įrengta pramoga turistams). Nuvykome ir į kitą vietovę prie jūros – Svetlogrosko (Raušiai, Raušenas, vok. rauschen – ošti) kurortą, kur gidė aprodė senąsias miesto vilas.

Matėme keletą išlikusių (net netaisytų po karo!) vokiškų kelio grindinių, kuriais, aišku, ne taip lengva važiuoti, bet dabar tai jau kultūros vertybė. Keliai Karaliaučiaus srityje kiek blogesni negu Lietuvoje (gerai įrengtą matėme tik automagistralę nuo Karaliaučiaus Černiachovskio link). Gidė Anna rodė ir keletą kelių (ypač prie jūros), kur dar išlikę senieji vokiečių sodinti medžiai, vietomis jie labai stori.

Dabar, kalbėjo ji, kovojama, kad jie išliktų kaip gamtos paminklas. Daugelyje kitų kelių medžiai pakelėse jau išpjauti (platinant kelius ir dėl saugumo). Gidė rodė ir keletą vietų, kur buvo geležinkelis, bet šiuo metu likę tik užžėlusios vietos. Geležinkeliai išardyti, bėgiai nuimti. Tai irgi kelia nostalgiją, nes Rytų Prūsijoje buvo platus geležinkelių tinklas. Tačiau laikas daro savo.

Zita Zokaitytė, pagyvenusių žmonių klubo ,,Branda“ narė

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.