Kalbos slėpiniai: mylėkime tai, ką išsaugojome

0

Gegužės septintąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną turime gerą progą pašnekėti apie lietuvių kalbą, o geriausia kalbėti su tais ir apie tai, kas yra šalia. Šįkart pokalbis su Kėdainių krašto muziejaus vyr. muziejininku Vaidu Baniu apie lietuvių kalbos istoriją Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje.

Kėdainių krašto muziejaus vyr. muziejininkas Vaidas Banys.

– Kėdainiai reformacijos metu garsėjo kaip lietuvių kalbą puoselėjantis miestas. Kokie faktai tai rodo? 
– Būtent Kėdainiuose reformatų švietėjai Jonas Božymovskis su Steponu Jaugeliu-Telega, Samueliu Minvydu ir Samueliu Tamošausku parengė knygą „Nobažnystės krikščioniškos“. Kėdainiuose XVII a. ji buvo išspausdinta dviem leidimais. Tai buvo didžiausia XVII a. lietuviška knyga (konvoliutas), turinti daugiau kaip 700 puslapių. Archyviniuose šaltiniuose aptinkama toponimika (gatvių, upelių, palivarkų, aplinkinių kaimų ir pan. pavadinimai) rodo, kad, nepaisant miesto daugiakonfesiškumo ir daugiakultūriškumo, iki pat XIX a. jis buvo lietuviškas.

– XIX a. lietuvių kalba prarado politinį ir ekonominį statusus, užleisdama vietą tarpusavyje ėmusioms konkuruoti slavų kalboms. Kas lėmė tokį pokytį? 
– XIX a. prasidėję istoriniai procesai miesto ir aplinkinių dvarų kalbą ėmė keisti. Lietuviai prarado savo politinį elitą, kuris, norėdamas atsiskirti nuo žemaluomių „runkelių“, demonstratyviai pasirinko kitą kalbą. Nebebuvo kas kalbą apgina ir Bažnyčioje, nes kunigija taip pat tapatinosi su kosmopolitines tradicijas perėmusia visuomenės grietinėle. Konservatyviai neigiamai miestietiškumą vertinę lietuviai miestuose ir miesteliuose negyveno, tad pastarieji liko nelietuviškų kultūrų įtakoje.

– Bet ko gero, turėjo rastis ir bandančių kovoti už lietuvių kalbą, ar ne? 
– Katalikų bažnyčia tapo su lenkiškumu suplaktos katalikybės gynėja, turėjusi tikslą atsilaikyti prieš valstybės proteguotos stačiatikybės, judaizmo ir reformatų įtakas. Iš miestų bažnyčių be pasipriešinimo išstumta lietuvių kalba turėjo subrandinti agresyvesnę savo šviesuomenės kartą, kuri XIX−XX amžių sandūroje pareikalavo lygių teisių katalikiškoje kultūroje. Pirmose lingvistinio karo fronto linijose atsidūrė bažnyčia. Kunigai tiek savo iniciatyva, tiek ir visai nenorom turėjo dalyvauti išstumiant arba išsaugant lietuvių kalbą iš parapinių bažnyčių.

– Šie tautinių kultūrų susidūrimai seniai nukeliavo užmarštin, tačiau, atidžiau paieškoję, ir dabar gal galime rasti šios epochos ženklų? 
– Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje amžino poilsio vietą rado keletas čia dirbusių kunigų. Paminklų įrašai dažniausiai istoriją pasakoja šykščiai, tačiau pati epitafijų kalba kartais iškalbingai byloja apie šventiko poziciją jam gyvam esant. Patys kunigai paprastiems mirtingiesiems sakydavo, kad būsi „griešnas“ žmogus, nuodėmių atleidimo negausi, jeigu ne lenkiškai bus ant kapo parašyta. O lietuviški įrašai ant kunigo paminklo pirmaisiais XX a. dešimtmečiais liudija apie jo „litvomanišką“ poziciją bažnytinėje aplinkoje. Žemaičių vyskupijoje tokie išsišokėliai buvo toleruojami, tačiau Vilniaus vyskupijoje jie buvo laikomi pavojingais disidentais. Dar 1886 m. kunigas Silvestras Gimžauskas paskelbė į manifestą pretenduojantį populiarų eilėraštį „Litvomano daina“. Jis vaizdingai liudija, kokiomis sąlygomis „grūdinosi“ kovotojai už lietuvių kalbos teises: „Ui girdžiu, kaip ūžia pikti prieszai mano, / Ir duoda man naują vardą litvomano“.

– Kunigų lietuvių, kovojusių už lenkų kalbą, irgi buvo nemažai, ar ne? 
– 1906 m. Kėdainiuose mirė ir buvo palaidotas kunigas Jonas Buterlevičius. Tuo metu lietuvių kalba buvo ką tik atgavusi dalį savo teisių Rusijos imperijoje. Tačiau šis kunigas buvo garsus ne kova už lietuvių, bet už lenkų kalbos teises. Jis 1877 m. vadovavo gyventojams priešinantis prieš rusų kalbos įvedimą Rakovo bažnyčioje (dab. Baltarusijoje). Už tai buvo nuteistas ir ištremtas į Kareliją, Oloneco guberniją. Lenkiškas epitafijos tekstas akivaizdžiai įkvėptas 1905−1906 m. revoliucijos įvykių.
– Rusų valdžios skriaudžiami lenkakalbiai bažnyčiose lygiai taip pat ujo kitas tautas, norėjusias čia girdėti savo gimtąją kalbą, uoliai veikė tarsi pagal programą „katalikas = lenkas“
– Šv. Jurgio bažnyčios sienoje įmūryta panašiu metu mirusio Ignaco Pietrzkievičiaus paminklinė lenta. Jis klebonavo šioje parapijoje beveik ketvirtį amžiaus – nuo 1881 metų. Šis kunigas nemaištavo prieš carinę valdžią, tačiau sąžiningai dirbo pagal „katalikas = lenkas“ programą, vydamas bet kokias lietuviškumo apraiškas iš savo bažnyčios. Sutvirtinimo sakramentų apeigoms atvestiems vaikučiams jis aiškindavo: „Moje dziecko, trzeba nauczyć paciorki mówię po polsku, bo Pan Bóg rozumie i przyjmuje tylko polskie paciorki“ („Mano vaikeli, reikia išmokti poterėlius kalbėti lenkiškai, nes Viešpats Dievas supranta ir priima tiktai lenkiškus poterėlius“).

Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje gausu kalbos slėpinių.

– Bažnyčios šventoriuje matome paminklą, pastatytą ant kunigo Antano Povilionio kapo. Ant paminklo užrašyta lietuviškai. Šis kunigas buvo lietuvybės gynėjas? 
– Po klebono I. Pietrzkievičiaus mirties į parapiją klebonauti atvyko Antanas Povilionis. Jis ir gydytojas Juozas Jarašius paragino parapijiečius surinkti parašus ir kreiptis į vyskupiją, prašant įsileisti lietuvių kalbą į bažnyčią. Hierarchai prašymus išgirdo ir čia netrukus buvo įvesti lietuviški pamokslai ir giedojimai kas antrą šventadienį. Antanas Povilionis buvo vienas didžiausių lietuvių autoritetų mieste. 1918 m., kuriant Kėdainių savivaldą, jo klebonijoje susirinko į pirmąjį pasitarimą apskrities lietuvių visuomenininkai. Čia keletą dienų iki išnaktų buvo kuriama naujosios savivaldos rinkimų sistema: apskrities ir valsčių ribos, parapijų komitetų struktūra, rinkėjų cenzas, atstovų kvotos ir t. t. 1919 m. pradžioje abu lietuvybės Šv. Jurgio parapijoje „apaštalai“ – J. Jarašius ir A. Povilionis tapo tuo metu siautėjusios šiltinės epidemijos aukomis. Gydytojui pasveikti pavyko, tačiau vos 50 metų sulaukęs kunigas sausio 14 d. amžiams atgulė šalia savo bažnyčios sienos. Ant jo kapo buvo pastatytas pirmasis šventoriuje paminklas, kurio įrašai buvo lietuvių kalba. Greta jo galime pamatyti ir paminklą bažnyčios vikarui Mykolui Počobutui. Suteikęs paskutinius sakramentus klebonui, netrukus ir jis pats tapo šiltinės auka.

– Po kunigo Antano Povilionio mirties ar buvo kas tęsia jo žygį už lietuvių kalbą? 
– Į ištuštėjusią bažnyčią skubiai paskirtas Kazimieras Pronckietis pradėjo apie pusę amžiaus trukusią savo klebonavimo epochą. Jis, dar būdamas gimnazistas, Šiauliuose platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune jis priklausė tai kartai, kuri maištaudama nutraukė tradiciją šioje įstaigoje kalbėti tik lenkiškai. Ten jis įsitraukė į slaptą Šv. Kazimiero draugiją. Šiai priklausė Kazimiero bendramoksliai Juozas Tumas-Vaižgantas, Kazimieras Pakalniškis-Dėdė Antanazas ir kiti būsimi tautinio atgimimo vedliai.Draugijos nariai buvo artimiausi bendradarbiai Otto von Mauderodės spaustuvėje Tilžėje, leidžiant „Apžvalgos“ ir „Tėvynės sargo“ leidinius, rūpinosi geros religinės literatūros leidyba bei platinimu Kaune.
K. Pronckietis išvertė tuo metu labai populiaraus teologo ir rašytojo kardinolo Nikolo Wiseman’o knygą „Szviesa Dievo akyvaizdoje“. Prie draugijos organizuoto fondo slaptai lietuviškai spaudai remti lėšomis ši knyga buvo išleista 1888 m. Kaip žinia, lietuviška spauda buvo draudžiama, todėl leidinys turėjo nueiti įprastą kontrafakcijos kelią. Išspausdinta E. Weyerio ir L. Arnoldto spaustuvėje Tilžėje „K. P.“ kriptonimu, knyga knygnešių slapta buvo pergabenta per Prūsijos sieną. Suklastotais leidimo duomenimis (neva išleista Juozo Zavadsko spaustuvėje 1861 m.) ji buvo platinama kunigų „litvomanų“ parapijose.

– O kokia padėtis buvo kitose bažnyčiose, sakykim, Šv. Juozapo bažnyčioje? 
– Šv. Juozapo bažnyčia dar ilgokai išliko „lenkomanų“ tvirtove. Tik 1929 m. neapsikentęs Kėdainių šviesuolis Stasys Tijūnaitis ėmėsi žygių pakeisti šią padėtį. Surinkęs apie 400 parapijiečių parašų, jis nusiuntė Kauno arkivyskupui prašymą „nusikratyti skaudulinga liekana iš liūdnos praeities“. Arkivyskupas leido sekmadieniais ir šventadieniais po sumos skaityti evangeliją ir sakyti pamokslą lietuvių kalba; kas antrą sekmadienį ir švenčių metu sakyti prieš sumą pamokslą ir lenkiškai; sekmadieniais, kada sakytas lenkiškas pamokslas, leista prieš sumą ir lenkiškai giedoti paprastas giesmes. Visos pridedamosios pamaldos laikytos lietuviškai.
Įdomu, kad šios parapijos klebonas lietuvis Jonas Meškauskas nedrįso iš sakyklos paskelbti „revoliucinio“ hierarcho įsakymo. Ilgametis parapijos valdytojas buvo taip pripratęs prie senos tvarkos, kad jos visiškai nenorėjo keisti.
Šv. Juozapo parapijoje, jau atkūrus valstybę, dirbo ir vienas knygnešystės ideologų kunigas Antanas Vytartas. Jo suburti knygnešiai net areštuoti nieko neišduodavo, keliaudavo į tremtį kaip kankiniai už tikėjimo laisvę, tikėdami, kad jų darbas yra šventas. Tačiau šis bajoras nuo Truskavos, kaip ir J. Meškauskas, lenkakalbių kėdainiečių vis tiek buvo laikomas savu, nes į nusistovėjusią „lenkišką aplinką“ bažnyčioje nesikėsino.
Ačiū už pokalbį,  mielas Vaidai, puikiai atskleidėte kultūrų susidūrimą. Pasirodo, tokioje nedidelėje teritorijoje – šventoriuje ir dabar galime matyti kažkada vykusias dideles kovas dėl kalbos.
Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė

Leave A Reply