Kalba – tai dovana mums

Net 200 renginių, skirtų Lietuvių kalbos dienų renginių ciklui, nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios nuvilnijo Kėdainių rajono mokyklose, bibliotekose, kitose įstaigose. O praėjusį penktadienį Kėdainių daugiakultūriame centre vyko baigiamasis renginys − konferencija, skirta prieš 365 metus Kėdainiuose išspausdintai „Knygai nobažnystės krikščioniškos“ (arba išvertus į lietuvių kalbą – „Krikščioniško pamaldumo knyga“).

Susirinkusiuosius į konferenciją pasveikino valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

Šioje konferencijoje buvo pristatytas šis vienas svarbiausių evangelikų reformatų leidinių „Knyga nobažnystės krikščioniškos“, taip pat buvo prisimintas vienas iš knygos sudarytojų, buvęs Kėdainių burmistras, Kėdainių gimnazijos rektorius, lietuviškos raštijos kūrėjas, evangelikų reformatų žymus veikėjas Steponas Jaugelis-Telega. Prieš kelis šimtus metų būtent Kėdainiuose išleistos knygos egzempliorių yra likęs vos vienas vienintelis, kuris iki šiol yra saugomas Švedijoje.

Įteikė apdovanojimus

Konferencijos metu meras Saulius Grinkevičius už renginių, skirtų Lietuvių kalbos dienoms, puikų organizavimą, už nuoširdų kasdienį darbą mokant lietuvių kalbos, stiprinant jos savivertę įteikė padėkas Šėtos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai metodininkei Reginai Šidlauskienei, Miegėnų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai metodininkei Kristinai Koreivienei, Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai metodininkei, direktoriaus pavaduotojai ugdymui Ritai Naruševičienei. Taip pat už nuolatines pastangas skleisti lietuvių kalbos grožį, stiprinti jos savivertę, už nuoširdžią kultūrinę veiklą mero padėkos įteiktos Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkei metodiniam darbui Vidai Čerenkovai, Kėdainių šviesiosios gimnazijos bibliotekininkei Juditai Kišonaitei, Kėdainių šviesiosios gimnazijos bibliotekininkei Rimai Burbaitei.

„Dėkoju valstybinės lietuvių kalbos komisijai už iniciatyvą organizuoti lietuvių kalbos dienas. Tai pat esu be galo dėkingas rajono įstaigoms, mokytojams, bibliotekininkams, kurie organizavo šiuos renginius. Noriu padėkoti ir mokiniams, kurie aktyviai dalyvavo renginiuose. Tikiu, kad ir toliau šie renginiai bus įdomūs, įvairūs, praturtinantys“, – linkėjo Kėdainių rajono meras S. Grinkevičius.

Likęs tik vienintelis egzempliorius pasaulyje

Paskaitą apie 1653 m. Kėdainiuose išleistą knygą bei LDK prostestantų katechetikos tradicijas skaitė prof. habil. dr. Dainora Pociūtė.

Viena konferencijos pranešėjų – prof. habil. dr. Dainora Pociūtė, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros vedėja – yra knygos „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ tyrinėtoją. „Esu pradėjusi šia knyga domėtis dar iki 2004 metų, kai parengiau jos faksimilinį leidinį. Nuo to laiko vis tyrinėju šios knygos atsiradimo šaltinius, iš kur šie tekstai buvo verčiami. Pasirodo, daugiausiai buvo verčiama iš lenkiškosios LDK literatūros leidinių. Ši knyga yra vienintelis pasaulyje išlikęs egzempliorius, tad buvo įdomu sužinoti jos patekimo į Švediją aplinkybes. Pasirodo, kad ji išliko dėl to, kad knygą XVIII a. įsigijo kolekcionierius, o po jo mirties kolekcija ir knyga liko Upsalos universiteto bibliotekai. Taigi, tokiu būdu knyga ir išliko – graži, tvarkinga, su visais antraštiniais puslapiais. Labai retai taip būna su bažnytinėmis knygomis“, – sakė D. Pociūtė.

Pasak pašnekovės, šia knyga yra domimasi, ji – tyrinėjama.

Konferencijoje pranešimus, be prof. D. Pociūtės, dar skaitė lektoriai Gina Kavaliūnaitė-Holvoet (VU), Mindaugas Šinkūnas (LKI), Rimantas Žirgulis (Krašto muziejus).

Knygos atsiradimo aplinkybės

Meras Saulius Grinkevičius įteikė padėkas mokytojoms bei bibliotekininkėms, organizavusioms Lietuvių kalbos dienų renginius mūsų rajone.

Konferencijoje pranešimą skaitęs Rimantas Žirgulis, Kėdainių krašto muziejaus direktorius, sakė, kad tai ypač reikšminga knyga to meto evangelikams reformatams. „Jos reikšmė lietuvybei yra labai didelė. XVII a. dėl kontrreformacijos reformatų bažnyčia buvo gerokai susilpnėjusi, lietuvių kalbos vartojimas viešojoje erdvėje taip pat buvo labai menkas. Čia, Kėdainiuose, bei etninėje Lietuvoje gyveno daug lietuvių, kurių gimtoji kalba buvo lietuvių kalba. Dalis iš jų mokėjo ir lenkų kalbą, bet dalis gerai jos ir nemokėjo. Visi protestantai didelį dėmesį skirdavo gimtųjų kalbų vartojimui ir protestantiškose konfesijose buvo siekiama, kad žmonės galėtų melstis ir bendrauti su Dievu savo gimtąja kalba. Dar prisidėjo ir Kristupo bei Jonušo Radvilų pozicija dėl lietuvių kalbos vartojimo.

Paradoksalu, kad jie buvo vieni iškiliausi Abiejų Tautų Respublikos magnatai, užaugę lenkų kalbos įtakoje (o lietuvių kalbą mokėję labai menkai), bet jie jautė ypatingą pagarbą lietuvių kalbai, nesiekė pavaldinių lenkinti ir dėjo pastangas, kad lietuvių kalba išliktų. Tiesa, jie matė, kad jų evangelikų reformatų bažnyčia XVII a. vid. silpsta, griūna. Tad jie pradėjo tą bažnyčią tvirtinti iš apačios – stengėsi pritraukti žmones iš net ir paties žemiausio sluoksnio. O visa tai labai pasitarnavo lietuvybei“, – knygos atsiradimo priežastis ir aplinkybes pristatė R. Žirgulis. Pasak istoriko, vienas iš knygos sudarytojų – S. Jaugelis-Telega buvo labai įdomi asmenybė.

„Tai – kapitalistas, sėkmingai prekiavęs su Karaliaučiumi, valdęs didelį nekilnojamąjį turtą, užsiiminėjęs dvarų ir dvarelių nuoma, įkeitimu, pardavimu. Paradoksalu, kad jis buvo nebaigęs jokių mokslų, tačiau šiai knygai jis vertė kūrinius į lietuvių kalbą, dažniausiai iš lenkų kalbos. S. Jaugelis-Telega buvo apsišvietęs, šviesus, veiklus, nusipelnęs lituanistikai bei turtingas žmogus“, – pabrėžė muziejaus direktorius R. Žirgulis.

Jau trečius metus iš eilės organizuojamus Lietuvių kalbos dienų renginius kuruoja savivaldybės kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė. Moteris už iniciatyvumą ir aktyvumą iš Audrio Antanaičio, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko, rankų gavo LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko akademiko Eugenijaus Jovaišos pasirašytą padėką.

Interviu su R. Švediene apie meilę gimtajai kalbai, smagumą organizuoti kalbinius bei kitus kultūrinius renginius ir lietuvių kalbos likimą.

Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė.

– Kokius pagrindinius savo darbus išskirtumėte?

– Tai nėra padėka man, manau. Aš galbūt esu tik atstovė visų tų, kurie surengė tiek daug Lietuvių kalbos dienoms skirtų renginių. Ypač mokytojos lituanistės, bibliotekininkės. Prisidėjo prie respublikinių renginių, organizavo savitus renginukus, parodas, susitikimus ir kt. Rengė pernai, užpernai, šiemet. Rengė kalbinių renginių, nebūtinai skirtų Lietuvių kalbos dienoms. Aš pati labai mėgstu akademinius dalykus, man patinka paskaitos, solidūs renginiai, kai kiek giliau kažkas naujo ir savito atskleidžiama, kai akcentuojami svarbūs ir rimti dalykai, tikros vertybės. Kasmet stengiuosi suorganizuoti po porą tokių renginių. Žinoma, kartais norisi ir kažko lengvo, kitokio požiūrio. Pernai štai Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga organizavau susitikimą su slemo poezijos ir muzikos kūrėju Žygimantu Kudirka. Buvo tikras akibrokštas mūsų rimtumui ir solidumui. Savotiška atrakcija laikau ir prieš kelis metus kurtas kalbos laideles televizijoje. Buvo nelengva, bet kartu ir smagi patirtis, žinau, kad žmonės žiūrėjo lyg kokį serialą tas laideles ir, tikiu, kai ką ir įsiminė.

Ta tokia šviečiamoji, organizacinė veikla nėra man privaloma kaip kalbos tvarkytojai. Mano pagrindinis darbas – kaip inspektorei tikrinti įmones, įstaigas, žiniasklaidą, spaudinius, užrašus, svetaines ir kitą viešąją kalbą, ar nėra Valstybinio kalbos įstatymo, VLKK normų pažeidimų. Daug laiko užima elementarus redagavimas, raštų tvarkymas ir kiti darbeliai. O renginiai, straipsniai ir kita šviečiamoji veikla patinka dėl to, kad šioje veikloje yra kūrybos. Tai priverčia pasigilinti, pasidomėti, kažką gražaus ir įdomaus, naudingo rasti ir tai kitiems parodyti. Dalijimesi matau prasmę ir džiaugsmą.

Be to, aš manau, kad gerokai prasmingiau teigiamomis priemonėmis skleisti kalbos grožio, kūrybiškumo, jos puoselėjimo idėjas, negu kovoti su klaidomis pamokslavimais, burnojimais ar netgi baudomis. Kiek dirbu, nesu kam skyrusi baudos. Randu būdų kitaip susitarti ir paveikti, kad klaidų nebūtų. Manau, bet kuri kova nieko gero neduoda. Geriau kitais būdais „kovoti“, o viena iš tokių priemonių ir yra šviečiamoji, kultūrinė veikla.

– Iš kur semiatės jėgų ir noro puoselėti lietuvių kalbą?

– Iš kur imu laiko ir energijos? Laiko visi mes turim tas pačias 24 valandas. Kam skiri dėmesį, tas ir auga, tas ir turi įkvėpti. Taip, daug dėmesio, energijos, laiko skiriu meilei kalbai, istorijai, kultūriniams dalykams, visuomeninei veiklai. Ne visada tai labai džiugu ir optimistiška, kartais ir rankos nusvyra, ypač kai matau ribotumą, pasyvumą, aplaidumą, tingėjimą. Bet visgi… jei nebūsi savo dalyko patriotas, jei neturėsi tikėjimo, tapsi pesimistu ar net ciniku, prarasi energiją ir išvis nieko nenorėsi. O kažką daryti tik dėl pareigos ar pliusiuko yra tikrai labai sunku, tai jau kaip katorga. Nors aš irgi nemažai ką darau su žodžiu „reikia“ ir, o stebukle, jis man beveikiant, bedarant dažnai ima ir pavirsta į „noriu“. Arba būna, kad įsipareigoju, o tada jau privalau padaryti, o paskui, žiūrėk, ir smagumas pagauna. Toks tas mano organizacinių veiklų variklis.

– Kaip manote, koks mūsų gimtosios kalbos likimas? Ar verta gąsčiotis, kad ji nyksta? O gal priešingai – mūsų gimtoji kalba šiuo metu tiesiog žydi? Kokia Jūsų nuomonė?

– Labai dejuoti, kad kalbos padėtis yra bloga, būtų tas pats kas vyti Dievą į medį. Juk kalbos raidai palanki padėtis, kai ji vartojama mokykloje, įstaigose, spaudoje. O dabar taip ir yra, tad, manau, šiandien lietuvių kalbos padėtis yra labai gera, bet tai nereiškia, kad viskas yra idealu. Štai lietuvių mokslo kalba: dėl vykdomos mokslo politikos lietuvių kalba iš kai kurių mokslo sričių jau baigiama išstumi. Arba štai kalba kariuomenėje – ten anglų kalbos vis daugėja, reiškia, lietuvių kalba stumiama į pašalį.

Lietuvių kalba yra pripažinta kaip valstybinė kalba. Ji yra lygiavertė tarp visų Europos Sąjungos kalbų. Turime Lietuvių kalbos įstatymą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Valstybinės kalbos inspekciją, yra Lietuvių kalbos institutas, lietuvių kalba dėstoma labai daug užsienio universitetų. Kuriami nauji terminai, nauji žodžiai, stengiamasi diegti lietuvių kalbą informacinėse technologijose.

Visgi ne tik įstatymai ir institucijos lemia kalbos padėtį. Kalbą labiausiai puoselėja patys žmonės. Nuo jų savigarbos ir susivokimo, požiūrio daugiausia viskas priklauso. Mokėti kuo daugiau užsienio kalbų yra labai gerai, tai plečia akiratį ir yra labai reikalinga, bet truputį pikta, kai matai žmogų, kuris, vos pramokęs kelis angliškus žodžius, ima pūstis, pasivadina savo įmonėlę ar įstaigą anglišku pavadinimu, nes neva lietuvių kalboje nėra gerų žodžių, o angliški atrodys kiečiau. Nors ta įstaiga neturi jokių ryšių su užsieniu ir yra tik maža kaimo parduotuvėlė. Tokio dalyko nepamatysi nei Italijoje, nei Prancūzijoje. Nes tų žmonių savigarba to neleistų.

Parašyta kėdainietiška tarme

Prieš daugiau kaip 350 metų (1653 metais) išleista „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ – stambiausias (700 psl.) XVII a. lietuvių raštijos ir literatūros paminklas ir vienintelis XVII a. evangelikų-reformatų kultūros centre – Kėdainiuose – išspausdintas lietuviškas leidinys. Jame išspausdinti pamatiniai XVII a. Lietuvos protestantų religiniai tekstai: katekizmas, giesmės, psalmės, pamokslai ir maldos. Knygos rengėjai – S. Jaugelis-Telega (pasaulietis), Samuelis Tomaševskis, Samuelis Minvydas, Jonas Božimovskis (pastarieji trys buvo religiniai veikėjai).

Evangelikų reformatų giesmių ir maldų rinkinys, susidedąs iš 4 knygų, pirmą kartą išleistas Kėdainių gimnazijos spaustuvėje 1653 m. Spausdino Joachimas Jurgis Rhetas. Kėdainių miesto burmistro Stepono Jaugelio-Telegos knyga dedikuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonui ir Vilniaus vaivadai Jonušui Radvilai.

Iki šiol „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ buvo pripažinta kaip didžiausias XVII a. lietuvių kalbos ir literatūros paminklas, sunkiai pasiekiamas lietuvių kultūros istorijos šaltinis, nes jos vienintelis žinomas išlikęs pasaulyje egzempliorius yra saugomas Švedijoje, Upsalos universiteto bibliotekoje. „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ kūriniai yra vidurinio rašomosios kalbos varianto pavyzdžiai, parašyti vakarų aukštaičių šiauliškių tarmės pagrindu. Taigi, skaitant šios knygos tekstus galima sužinoti, kaip tuo metu buvo šnekama Vidurio Lietuvoje, Kėdainių krašte. Turtinga yra knygos leksika, paremta liaudies kalba, bet gausiai papildyta naujadarais.

Naujas šio paminklo išleidimas (2004 metais išleistas faksimilinis leidinys, parengtas Dainoros Pociūtės) palengvina jo tyrinėjimą.

Plačiau susipažinti su šios knygos faksimiliniu leidiniu, pagrindiniais tekstais galima Kėdainiuose, Šviesiosios gimnazijos bibliotekoje. Čia veikia specialiai šiai knygai parengta paroda. Gimnazijos mokiniai yra supažindinami su šios knygos turiniu, jos išleidimo aplinkybėmis bei didžiuliu indėliu į lietuviškos raštijos istoriją.