Kai tik važiuoju ar einu pro mūsų medinukę – Pernaravos pradinę mokyklą – apmetu akimis kadaise buvusią labai gražią, didelę, visam miestely švietusią.

Senoji Pernaravos medinukė pastatyta tolimais 1912 metais, per Pirmąjį pasaulinį karą neveikė, o tarpukariu vėl buvo ėmusi dirbti.

Senoji Pernaravos medinukė pastatyta tolimais 1912 metais, per Pirmąjį pasaulinį karą neveikė, o tarpukariu vėl buvo ėmusi dirbti.

Užplūsta prisiminimai. Mokykla prieky buvo apsodinta liepaitėmis, iš kairės – gražiai išlyginta aikštelė. Joje žaisdavome kvadratą iki skambučio arba iki nuovargio.
Pastatas turėjo du priebučius, vadinamąsias gonkeles. Iš gatvės pusės – mokytojams, iš kiemo – mums, mokiniams.
Mokytojai dažnai vesdavo mokytojas – taigi, atsirasdavo mokytojų šeimos. Kiek prisimenu, niekas iš mokinių neužeidavo į mokytojų butą.
Nebuvo ir reikalo. Laikraščius mokytojas išdalindavo priebutyje, į jį patekdavome iš klasės – buvo durys.
Neprisimenu (o jau nėra ir ko paklausti), kodėl mums laikraščių, taip kaip šiandien, laiškanešiai nenešdavo į namus. Labai retai kas kaime ir beužsisakydavo – mat brangūs buvo.
Mūsų kaime, Gižiemiuose (dabar šį pavadinimą ne visuose žemėlapiuose berasi), laikraštį tik tėtis užsisakydavo.
Namai švietė iš tolo
Pradinę lankyti pradėjau vėlokai – buvau silpnos sveikatos, mokytojas P. Balčius vis patardavo neskubėti.
Kai galų gale atėjau, jau mokė ne P. Balčius, o neseniai iš Jakšių pradinės atsikėlęs mokytojas A. Kvedaras.
Jis buvo vedęs Samalionytę iš Pakalniškių, tad pasogos gavo žemės Gožių pamiškėje. Ten iš molio ir šiaudų pasistatė namus, kurie nubaltinti švietė visoje apylinkėje.
Tie mūrai stovėjo iki pat melioracijos, kuri griovė viską. Aplink juos mokytojas buvo pasisodinęs sodą. Žemė tarp namų ir Ariogalos–Pernaravos vieškelio buvo žemoje vietoje, drėgna.
Mokytojas iš pradžių supildavo žemių kauburį, o ant jo jau sodindavo obelaitę. Taip užsiveisė gražų ir derlingą sodą.
Sunkiai prisimenu, kaip jis atvykdavo iki Pernaravos mokyklos, kuri – ne čia pat. Lyg ir važiuodavo žvyrkeliu brikeliu, lyg ir eidavo pėsčias.
Verkėme Klaipėdos
Mokytojui P. Balčiui išsikėlus, vyresnius skyrius (pradinėse buvo skyriai, gimnazijose – klasės) mokė mokytojas J. Baltušninkas.
Labai aiškiai ir garsiai jis kalbėdavo. Jei langai būdavo atidaryti, kone visas miestelis girdėdavo.
Atminty išliko, kaip jis mokė vokiečių kalbos. Stengėsi, kad mes žodžius įsimintume klasėje. Kiekvienas daugsyk turėdavo garsiai kartoti tarimą.
Kartą jis atėjo į klasę labai liūdnas ir nusiminusiu balsu pasakė: „Vaikai, mus ištiko skaudi nelaimė – vokiečiai užėmė Klaipėdą.“
Mes nuleidome galvas ir nesulaikėme ašarų – taip giliai buvo įskiepyta Tėvynės meilė.
Mokytojas primindavo ir Vilnių, lenkų okupuotą, pasakodavo apie žandarų skriaudas, apie knygnešius.
Pasakodavo, ko vadovėlyje arba išvis nebuvo, arba labai siaurai terašyta. Mes džiaugėmės ir didžiavomės savo mokytoju: jis mus mylėjo ir gerbė, o ko daugiau bereikia.
„Šulskiuk, to nesitikėjau“
Prisimenu, kaip mokytojas mus barė, kai mes nusižengėme klasės drausmei. Vaikai per pertrauką pamatė žebenkštį. Jis skuodė nuo kapinių Paliediškio link.
Didesnieji puolė vytis. Greitakojis smarkuolis nepasidavė. Ir visi, kas tik per pertrauką buvo išėję laukan, nusivijo.
Kai kurie labai toli nusivijo – medžioklės aistra. Per toli pabėgėjau ir aš. Visgi supratau, kad nei pavysi, nei pagausi.
Pamažu būriais pradėjome grįžti atgal, jau truputį bijodami, kad galime būti nubausti.
Mums buvo įkalta į galvą, kad nusikaltimas reikalauja bausmės. Bet kokios? O bėgo juk vos ne visa mokykla.
Dabar, kai žiūriu iš tolimos perspektyvos, matau, kokia yra minios trauka, sakytume, bandos trauka.
Būdami piemenys žinojome: jei nesuvaldysi pirmos išsišokusios lėkti karvės, nesustabdysi visos bandos – puls paskui. Būtent taip juk dažnai elgiasi ir žmonės.
Pirmieji mano mokytojo žodžiai buvo: „Na, Šulskiuk, iš tavęs tai nesitikėjau.“
Tokia ir buvo man skirtoji bausmė. Iki šiol atsimenu, kaip panarinęs galvą ėjau į suolą. Kartu įgijau atsparumą aklai nepasiduoti minios traukai.
Mokyklos knygynėlis – spintoje
Kartą mokytojas dalino atostogoms knygeles. Mokyklos knygynėlis tilpo vienoje spintoje.
Atsinešiau savąją ir paprašiau naujos. „Juk tu iki galo dar neperskaitei šitos. Neduosiu. Perskaityk, ką turi“, – atšaldė mokytojas.
„Mokytojau, kad ji tokia vaikiška, negaliu baigti“, – nepasidaviau. „Ot, vyras atsirado. Tai kokios nori? Šita per stora – nepaneši“, – kiek atlyžo mokytojas.
„Panešiu“, – atsakiau laimingas. Traukė istorinės, gamtos, tik ne vaikiškos knygos.
Prisimenu ir mokytojo žmoną. Kai kada ateidavo į ir į mūsų klasę. Ji irgi buvo mokytoja.
Buvo labai švelni, tad mūsų labai mylima.
Dovanų – po obelaitę
Mano tėvelis su mokytoju P. Balčiumi bendravo artimiau. Tėtis ilgą laiką buvo mokyklos tėvų komiteto pirmininkas. Gal todėl, kad iš vienos šeimos į ją ėjome keturiese?
Tėtis lankydavosi net egzaminuose – tokia anuomet buvo tvarka.
Mokytojas P. Balčius turėjo už mokyklos sandėliuko sodą – medelyną. Jame augo kelerių metų sodinukai.
Kai mokinys baigdavo keturis skyrius, „išeidavo į gyvenimą“ (nemažai jų daugiau nesimokydavo), mokytojas kiekvienam dovanodavo po obelaitę.
Taip mūsų sode augo net keturios obelys, mokytojo dovanotos. Manoji gražiai žydėjo, gausiai derėjo.
Dar vieną pomėgį mokytojas turėjo – gamindavo radijo aparatus. Ar daug kas anais lakais turėjo radiją?
Tie radijo aparatai anais laikais dažniausiai būdavo detektoriniai. Dabartiniams žmonėms reikia jau aiškinti, kas tai per daiktas.
Bausmių bausmė – atsivesti tėvus
Vaikai – visada vaikai. Drąsiai sakau, kad ir mes buvome išdykę, bet saugojome suolus, klasę, knygas.
Neprisimenu, jog kas nors būtų išdaužęs mokyklos langą, o juk kieme žaisdavome kvadratą.
O kaip būtume už išdaužtą langą atsilyginę? Daugelis buvome ne iš turtingųjų.
Prasikaltus didelė bausmė būdavo stovėti kampe. O dar labiau nusižengusiesiems tekdavo atsivesti į mokyklą tėvus. Tai – jau bausmių bausmė.
Man tokių drastiškų bausmių per visus mokslus pavyko išvengti.
Mokytojas mus vesdavosi į bažnyčią. Įsitaisydavo priekyje, o mes žiūrėdavome ir kartodavome tai, ką jis darė: atsiklaupia – tai ir mes klaupiamės, žegnojasi – tai ir mes žegnojamės.
Visi žinojome: bažnyčioje negalima kalbėtis, nusijuokti, šnibždėtis. Ir taip elgėmės, nes taip reikia.
Jei kuris pradėdavo muistytis, jam draugas niukt į pašonę – esą nurimk. Tas ir suprasdavo.
Rusų laikais viskas pasikeitė: kur nors išėjus, mokytojas stovėdavo mokinių eilės gale ir stebėdavo, kad jie tik nedarytų ko nors. Koks nepasitikėjimas atsirado!
Mergaitės melsdavosi garsiau
Kiekvieną pamoką pradėdavome malda. Atėjęs mokytojas atsisukdavo ant sienos pakabinto kryžiaus link, o tos dienos tvarkdarys pusbalsiu imdavo kalbėti maldelę.
Visi pusbalsiu kartodavo. Mergaitės – paprastai garsiau, o kai kurie berniukai vos krutindavo lūpas.
Maldelę turėjome išmokti visi. Bet kad jos ir mokytis nereikėjo – gi kasdien kartodavome. Prisimenu ją net šiandien, prabėgus daugiau kaip 60 metų: „Teikis atsiųsti, Viešpatie, Šventosios Dvasios dovanų mūsų protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti. Palaimink mūsų tėvus, mokytojus ir visus tuos, kurie veda mus į gera. Duok tvirtumo mokslams išeiti (anksčiau dar sakyta – dorai tarnauti Tėvynei). Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“
Po pamokų maldelė buvo trumpesnė: „Dėkoju Tau, Visagalis Dieve, už mokslą ir suteiktas gėrybes, kursai gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.“ O ir ją kalbėdavome skubotai – norėjosi kuo greičiau išeiti iš klasės.
O iš klasės išėję ne visi iškart skubėdavo namo – stoviniuodavo, šnekučiuodavosi. Svarbiausia – išeiti iš klasės.
Akis traukdavo krautuvė
Miestelyje visų akis traukdavo Tamulių, Adomaičių krautuvės (žodis parduotuvė atsirado vėliau).
Kokia čia prekė iš mokinio piniginės? Iš tikrųjų net ir jos neturėdavome – viskas tilpdavo į kelnių kišenę.
Nusipirkdavome pieštuką, rašalo, kartais – kelias „bambonkas“ (čiulpiamus saldainius).
Anuomet į mokyklą nešdavomės po rašalo buteliuką. Suole jam buvo speciali vieta padaryta, kad neišvirstų. Ir lovelis plunksnakočiui – kad nesiridentų.
Kai kurie į pamokas eidavo net daugiau kaip dešimt kilometrų. Tačiau neprisimenu, kad kas nors būtų pavėlavęs.
Su medpadžiais – kaip bajoras
Jau minėjau, kad daugelio tėvai buvo neturtingi. Tai bylodavo ir mūsų apavas. Pavasarį, gerokai įšilus, į mokyklą žingsniuodavome basi, rudenį ir žiemą – apsiavę medpadžiais.
Mano tėčio daryti medpadžiai buvo gražūs ir patogūs: lengvi, nesmukčiojo nuo kojų, netrynė.
Eini su tokiom kurpikėm kaip ponas, geriau negu su bateliais. Klumpėm kojų padų neprimuši!
Snieguotą žiemą į kurpių pakulnes prikrisdavo sniego. Negi tai – bėda? Sustoji, nusiauni, padaužei padu į viršų, sniegas luitais išlekia, ir vėl eini kaip bajoras!
Turtingesnių tėvų vaikai eidavo su bateliais. Kai kurie – net su labai gerais (mūsų akimis).
Bet didelio skirtumo, kuris turtingesnis, nesijautė: mat turtingesnieji tuo itin nesididžiuodavo, nesistengė nuo kitų atsiskirti.
Žinoma, jų atsinešti pietūs būdavo gardesni. Bet kiti dėl to kažkodėl nė kiek nesisielodavo
Užduotis – prisirinkti arbatžolių
Mokyklos sargė (niekas nevadindavo jos valytoja) per ilgąją pertrauką atnešdavo kibirą karštos arbatos ir visiems išpilstydavo į puodelius.
Neprisimenu, iš kur mes tų puodelių gaudavome. O arbata, rodos, būdavo pasaldinta.
Jaunam to saldumo nelabai ir reikėdavo – viskas buvo saldu. Mama įdėdavo duonos su sviestu, kai kada – bandelę.
O kai ilgėliau pamiegodavome (jaunam tai – saldžiau už cukrų) spėdavome nusitverti tik duonos riekę ir – pro duris.
Mėgdavome pajuokauti – persilaužiame su draugu duoną perpus ir sakom: „Tavo duona man – pyragas, mano – tau pyragas.“ Ir dar skaniau pasidarydavo.
Pavasarį, paleisti atostogų, visi gaudavome nurodymą pasirinkti arbatžolių – čiobrelių, liepžiedžių, aviečių ar žemuogių lapų su uogelėmis.
Rudenį sunešam. Kaip nesuneši? Buvome prigąsdinti: ,,Kas neatneš, negaus arbatos.“
Parengta pagal Vytauto Šulskio prisiminimus

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.