Kėdainiečiai, besididžiuojantys savo viduramžiniu miestu, jau yra nemažai girdėję apie Radvilų puoselėtą savivaldą. Dažnas parodytų miesto rotušę, vienas kitas prisimintų ir XVII a. burmistro pavardę – Stepono Jaugelio-Telegos ar Petro Skomino. Tačiau keliais šimtmečiais mums artimesnė tarpukario savi­valda kol kas skendi ūkuose. O juk panašiu metu prieš 98 metus mieste įvyko pirmasis Kėdainių apskrities delegatų suvažiavimas.

Miesto pradžios mokykla, kurioje 1918 m. vyko pirmasis Kėdainių apskrities komitetų suvažiavimas. 1936 m. Kėdainių krašto muziejaus fondas

Miesto pradžios mokykla, kurioje 1918 m. vyko pirmasis Kėdainių apskrities komitetų suvažiavimas. 1936 m. Kėdainių krašto muziejaus fondas

Vokiškosios savivaldos išbandymas
Viskas prasidėjo dar 1918 m. rugsėjo 23 d., kai Kėdainių kreishauptmanas Driauderis pakvietė pas save penkis žinomesnius kėdainiečius, turėjusius sudaryti apskrities tarybą (kreisbeirat’ą). Kreishauptmanas buvo vokiečių skiriama pareigybė, tapati apskrities viršininkui. Kėdainių, kaip ir visos Lietuvos apskritys, buvo sudaryta okupacinės vokiečių valdžios. Šis administracinis suskirstymas buvo gana racionalus, todėl visos tolimesnės valdžios jį ėmė kaip bazinį pagrindą. Didesnė dalis mūsų dabartinio rajono teritorijos yra vokiečių sudaryto administracinio vieneto palikimas.
Driauderis pasikvietė grafą generolą Mikalojų Totlebeną, „lietuvių karaliumi“ pravardžiuotą Daškonių dvarininką

Pirmasis Kėdainių apskrities milicijos vadas Leonas Lingvis-Lingvevičius. 1919 m. Aurelijos Putnienės albumas

Pirmasis Kėdainių apskrities milicijos vadas Leonas Lingvis-Lingvevičius. 1919 m. Aurelijos Putnienės albumas

Adomą Kantautą bei dar kelias to meto Kėdainių padangės „žvaigždes“. Didelių darbų ši kompanija nuveikti nebespėjo. Šį įvykį verta prisiminti dėl vienintelio vokiečių valdžios kvietimą ignoravusio asmens – gydytojo iš Jučų dvaro Prano Gudo-Gudavičiaus. Buvęs Rusijos Dūmos narys kartu su Jadvyga Juškyte suagitavo Pernaravos apylinkių gyventojus atsiskirti nuo Ariogalos valsčiaus – pastarasis garsėjo girtuokliais ir mušeikomis. Suorganizavus Pernaravos valsčių, gydytojas visuotinėje sueigoje paragino jo nerinkti į vokišką savivaldybę pareiškęs, kad „vokiečius tuoj griebs velnias“ ir teks rinkimus vėl daryti iš naujo.
Įsiutę vokiečiai buvo beįkišą gydytoją į kalėjimą, tačiau nespėjo – kaizerį iš tikrųjų revoliucijos velniai nunešė nuo sosto ir valdžia Lietuvoje ėmė keistis.

Kaip viskas prasidėjo
Vokiečių valdžiai žlungant, Lietuvos Taryba lapkričio 11 d. paskelbė atsišaukimą Lietuvos gyventojams, kviesdama juos kurti savivaldos institucijas. Kėdainių apskrities viršininku buvo paskirtas vokiečių į Grinkiškį iš Kėdainių ištremtas gydytojas Juozas Jarašius. Po kelių dienų sukviesti grinkiškiečiai buvo pirmieji, išgirdę apie kuriamą lietuvišką Kėdainių savivaldą.
Naujasis apskrities vadas nedelsdamas išvyko į Kėdainius ieškoti sau pagalbininkų. Pirmiausia jis kreipėsi į didžiausius lietuvių autoritetus mieste – klebonus Antaną Pavilionį ir Joną Meškauską bei gydytoją Julių Ganusevičių. Visi nusprendė sukviesti apskrities lietuvių visuomenininkus. Atvyko 1917 m. Vilniaus seimo dalyviai: Šventybrasčio kunigas Boleslovas Vėgėlė, Krakių kunigas Vladislovas Milvidas, veterinaras iš Juodžių dvaro Jonas Jakimavičius. Nemažą dalį aktyvo sudarė grinkiškiečiai: kunigas Vladislovas Slabokas, prekybininkas Antanas Jučas, karininkas Leonas Lingvis-Lingvevičius.
Visi susirinko pas A. Pavilionį Šv. Jurgio bažnyčios klebonijoje. Keletą dienų iki išnaktų buvo kuriama naujosios savivaldos rinkimų sistema: apskrities ir valsčių ribos, parapijų komitetų struktūra, rinkėjų cenzas, atstovų kvotos ir t. t.

Pirmasis savivaldybės posėdis Kėdainiuose
Miestai ir miesteliai ėmė burtis, rinkdami savo deputatus. Bijant bolševikų įtakos, rinkimai buvo daromi parapijų ribose, o išrinkti atstovai vadinti parapijiniais komitetais. Kai rinkimai visur jau buvo įvykę, buvo nuspręsta sušaukti visų komitetų atstovų suvažiavimą Kėdainiuose lapkričio 28 d. Tuometinė Kėdainių apskritis buvo didesnė nei dabartinis rajonas. Todėl savo atstovus čia siuntė Šaukoto, Pociūnėlių, Grinkiškio, Baisogalos, Pašušvio, Palonų, Ariogalos rinkėjai. Iš atvykusių 22 komitetų gausiausia delegacija buvo iš Šventybrasčio – 9 atstovai. Panašiai delegatų atvažiavo iš Apytalaukio, Pašušvio, Ariogalos, Paliepių.
Pirmasis Kėdainių savivaldybininkų posėdis vyko ant Pilies kalno buvusioje Stolypino vardo cerkvės parapijos mokykloje. Po Pirmojo pasaulinio karo ji tapo pirmąja lietuviška miesto pradžios (tuomet vadinamoje liaudies) mokykla. Prezidiumo pirmininku buvo išrinktas veterinaras Jonas Jakimavičius, jo pirmuoju pavaduotoju – Palonų bažnyčios kunigas Liudas Adomauskas.

Pastatas, kuriame 1919 m. viduryje buvo įsikūrusi Kėdainių apskrities savivaldybė. XX a. vid. Broniaus Liaudansko albumas

Pastatas, kuriame 1919 m. viduryje buvo įsikūrusi Kėdainių apskrities savivaldybė. XX a. vid. Broniaus Liaudansko albumas

Naujai iškeptiems savivaldybininkams susikalbėti sekėsi sunkiai. Lenkai ir tokiais save laikantys su besikuriančia cholopų valdžia taikėsi labai nenoriai. Negausi Kėdainių miestiečių delegacija atsisakė klausyti lietuvių kalba vedamų posėdžių ir demonstratyviai išėjo iš salės. Tąkart dar buvo leista nemokantiems lietuviškai pasisakyti lenkų kalba, tačiau tapo aišku, kad nuo šios dienos „od Datnowa do Janowa wszędzie słychać polska mowa“ laikai baigiasi.

Asmenybės ir jų likimai
Pirmame posėdyje išrinktas apskrities komitetas truktelėjo braškantį Kėdainių savivaldos vežimą. Savivaldybės „rūmai“ tuo metu tilpo apleistų Abramavičiaus namų kambariuke Radvilų g. 14. Pradžioje valdžios vežimą tempė trys žmonės, vietinių pravardžiuojami „triumviratu“: apskrities komiteto pirmininkas Pranas Morkus, milicijos vadas Leonas Lingvis-Lingvevičius ir iždininkas Antanas Jučas. Ten „triumviratas“, pasistatęs aplūžusį staliuką ir prekių dėžes vietoje kėdžių, pradėjo savo darbą.
Pirmasis nuožmus priešas, su kuriuo visi susidūrė, buvo į Lietuvą atslinkusios raupų ir šiltinės epidemijos. Pastaroji netrukus į vieną ligoninę paguldė ir du savivaldos kūrėjus – J. Jarašių bei A. Pavilionį. Gydytojui pasveikti pavyko, tačiau vos 50 metų sulaukęs kunigas 1919 m. sausio 14 d. atgulė Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje. Po kelių savaičių greta buvo palaidotas ir pirmasis mūšyje žuvęs savanoris Povilas Lukšys.
Apskrities viršininku paskirtas P. Morkus tęsė valdininko karjerą, buvo pripažintas poetas keturvėjininkas. L. Lingvevičius įstojo į kariuomenę, atrado savyje rašytojo gyslelę. A. Jučas Grinkiškyje organizavo kooperacijos judėjimą, išrinktas seimo nariu, už ką sovietų buvo areštuotas vos tik jiems įkėlus koją į Lietuvą 1940 m.

Pirmasis Kėdainių apskrities viršininkas Juozas Jarašius. Kėdainių krašto muziejaus fondas

Pirmasis Kėdainių apskrities viršininkas Juozas Jarašius. Kėdainių krašto muziejaus fondas

Pirmojo posėdžio prezidiumo nariai pasuko skirtingais keliais. J. Jakimavičius netrukus buvo pakviestas į Lietuvos Tarybą, buvo daugiametis nepartinis Seimo narys. L. Adomauskas veikiai įstojo į komunistų partiją, už aktyvią veiklą joje dešimtmetį kalintas. 1940 m. jis buvo jau nebe Kėdainių, o Liaudies Seimo prezidiume ir drauge su S. Nerimi, P. Cvirka bei grupele panašių politinių padugnių parvežė į Lietuvą Stalino saulę.

„Jeszcze Polska nie zginęła“
Pirmasis savivaldos uždavinys buvo milicijos įsteigimas. Savo neblogai ginkluotą miliciją kol kas turėjo tik „šešėlinis“ miesto savivaldybės kabinetas – Kiejdański komitet z okolicę. Lenkakalbiai miestiečiai buvo greičiau susiorganizavę ir iš Antano Smetonos vadovaujamos Lietuvos Tarybos šaipėsi: „ta ryba ze śmietaną“. Kėdainių komiteto politinė orientacija buvo gana neaiški. Lietuviškos valdžios jie nepripažino, vadindami buržujais. Kelios dešimtys jų milicininkų kartais nevengdavo pademonstruoti balto erelio ant apykaklės ar raudono kaspino prie kišenės. Tuo tarpu lietuvių milicijos ginkluotė pradžioje buvo senas surūdijęs šautuvas, padovanotas kreishauptmano. Buvo džiaugiamasi ir tuo.
Vokiečių kariuomenė taip pat buvo nevienalytė. Po lapkričio revoliucijos Vokietijoje karinė vadovybė turėjo skaitytis su daliniuose įsikūrusiomis kareivių savivaldos institucijomis – soldatenratais (kareivių tarybos) ir marksistiniais spartakiečių būriais. Tačiau tiek vieni, tiek kiti kreivai žiūrėjo į daugiau pasilinksminti nei patruliuoti gatvėse mėgstančius Kėdainių komiteto milicininkus. Lietuvių valdžia turėjo pripažinimą, tačiau naudos iš to buvo nedaug. Valdžią be jėgos įtvirtinti sunku.

„Visa valdžia – Taryboms!”
Prie Kėdainių nenumaldomai artėjo frontas su sovietų Rusija. Tapimas pafrontės miestu visada reiškia pabėgėlių, dezertyrų, šnipų, diversantų ir panašaus plauko neaiškaus kontingento padidėjimą. Iš Rusijos po kelių metų pusbadžio gyvenimo ėmė grįžti nudriskę pabėgėliai ir tremtiniai. Jaunesni jų jau buvo infekuoti bolševizmo virusu.
Kėdainių apylinkės išsiskyrė dvarų ir dvarelių gausa. Prie jų besišliejantys nudrengti kumetynai buvo puiki terpė komunistų agitatorių veiklai. Komunistai taipogi kūrė savo vietinės savivaldos institucijas – Darbininkų tarybas (sovietus). Šūkis „Visa valdžia – taryboms!“ buvo pagrindinis jų tikslas ir lozungas.
Drauge su kitais laisvės ir lygybės šūkiais jie sugundydavo nemažai priemiesčių darbininkų sielų. Tačiau jų tarybos nedaug ką bendro turėjo su demokratiniais rinkimais. Mieste įsikūręs revoliucinis tribunolas ruošėsi visus teisti vadovaudamasis ne įstatymais, o „socialistine teisine sąmone ir revoliucine sąžine“. Pajutę lietuvių valdžios silpnumą, raudonieji Kėdainių rinkose mitingus rengė beveik kiekvieną dieną. Padėtis mieste tapo sunkiai kontroliuojama.

Karo užgrūdinta savivalda
Vokiečių, bolševikų, lenkomanų ir lietuvių vietinės valdžios dilemos buvo išspręstos 1919 m. sausio viduryje. Į miestą, apstulbindami visus, įskaitant ir lietuvių valdžią, įžengė tuntas Panevėžio srities apsaugos būrio savanorių. Revoliucinis tribunolas išgaravo kaip kamparas, nesulaukė Lenkijos legionų ir Kėdainių lenkų milicininkai. Jie su visais ereliais ir raudonais kaspinais atsidūrė apskrities komiteto milicijos daboklėje, kur prašneko lietuviškai.
Kėdainių savivaldybė kūrėsi į miestą krentant artilerijos sviediniams, virš galvos skraidant kariniams lėktuvams, po miestą marširuojant kareivių kuopoms.
Frontui nuslinkus į šiaurės rytus, buvo šiek tiek pakoreguotos apskrities ribos, nedaug pakitusios iki pat amžiaus vidurio. Savivaldybė ėmėsi po truputį tvarkyti karų nuniokotą apskritį. Kaip visada būna, savo misiją atlikusios iškilios asmenybės grįžo prie savo darbų, užleisdamos vietą etatiniams valdininkams. Kėdainių savivaldos gimimą priėmusi Pilies kalno mokykla stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai ją besitraukdama susprogdino vokiečių kariuomenė.

Vaidas Banys

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.