Kaip atsirado knyga „Kiborgų žemė“

0

Kalbos apie Dovydo Pancerovo knygą „Kiborgų žemė“ labai sparčiai sklinda iš lūpų į lūpas ir neretai jos baigiasi klausimais – ar skaitei ir kaip vertini? 

Siūlome paskaityti autoriaus rašinį apie tai, kaip gimė ši knyga.
„Ši istorija prasidėjo vieną sek­madienio rytą, 2014 metų pabaigoje. Tikslios dienos jau neprisimenu. Bet tada nutiko linksmas dalykas. Beveik tuo pačiu metu per feisbuką man parašė du draugai. Jie nežinojo apie vienas kito žinutes, bet abu paklausė to paties dalyko. Tą sekmadienio rytą man parašė istorikas Aurimas Švedas ir karybos ekspertas Deividas Šlekys. Abu paklausė, ar svarstau surašyti savo prisiminimus apie Maidano revoliuciją ir Rusijos sukeltą karą Ukrainoje.

Perkant D. Pancerovo knygą „Kiborgų žemė“, galima paremti Kęstučio batalioną.

Jie manė, kad reportažai naujienų portaluose tiesiog pradings ir bus pamiršti, todėl svarbu šią medžiagą suguldyti į knygą. Tuo metu apie tokią idėją visai negalvojau. Tačiau po kelių dienų visi susitikome Vilniaus centre išgerti kavos ir pasikalbėti. Pasiūliau Aurimui ir Deividui rašyti knygą trise, nes nepasitikėjau savo jėgomis. Juk paruošti 4–5 puslapių apimties reportažą yra vienas dalykas, o štai papasakoti keliasdešimt kartų didesnę istoriją – milžiniškas iššūkis. Jiedu atsisakė rašyti knygą kartu, bet padrąsino: tu tiesiog papasakok, ką matei Ukrainoje. Ši idėja beprotiškai įkvėpė mane. Būdamas tikru feisbuko savimyla tada troškau ką nors paliudyti ateities kartoms! Išvaduoti ateities istorikus nuo nežinios apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. Juk kas kitas, jeigu ne aš! Aurimas ir Deividas tada paaiškino, kad senosiose Vakarų demokratijose įprasta, jog iš karo zonos sugrįžę žurnalistai rašo prisiminimus. Viena vertus, tai domina visuomenę, kita vertus – karą mačiusio žmogaus liudijimas yra svarbus istorikams ir ateities kartoms.
Dar tą patį vakarą sėdau rašyti savo Liudijimo. Veikalo. Iškilmingai susitvarkiau tuščius namus, išvėdinau kambarius, pasidariau puodą arbatos, sėdau prie kompiuterio, nubraukiau dulkes nuo klaviatūros ir išdidžiai pakėliau pirštus, jau tirtančius iš noro parašyti pirmąjį Liudijimą. Galite nuspėti, kad tą vakarą taip nieko ir neparašiau. Nė vieno sakinio. Net neįsivaizdavau, ką turėčiau liudyti, ką naujo galėčiau papasakoti apie Ukrainą. Idėją numečiau. Supratau, kad skaitytojų dėmesį daug lengviau žvejoti reportažais iš fronto ir feisbuko postais, o ateities kartas išgelbėsiu kaip nors kitaip. Ateityje. Tai buvo sudėtingi metai. Mano asmeninis gyvenimas buvo tuščias kaip ir tas išvėdintas kambarys, džiaugsmas blyksėdavo feisbuko „notifikeišinais“, o visos mintys sukosi apie vieną: kaip sugrįžti į karo zoną rytinėje Ukrainoje.
Viena vertus, į Maidano revoliuciją važiavau visiškai nepasiruošęs išbandymams ir sukrėtimams, todėl ta šizofreniška realybė pagavo mane lengvai lyg paiką mailių. Kita vertus, keliavimas į karo zoną buvo lengvas ir patogus būdas skaitytojų dėmesiu užpildyti tuščius kambarius. Galiausiai supratau, kad šitas vidinis karas tampa didele mano problema, griaunančia ir asmeninį gyvenimą, ir karjerą. Privalėjau kažko imtis ir susiimti. Tada ir pradėjau galvoti, kad geriausia reabilitacija – viską papasakoti knygoje ir pasistengti užmiršti. 2015 metų vasarą susitikau su tuomečiu 15min vadovu Tomu Balžeku. Papasakojau jam, kad norėčiau rašyti knygą apie savo keliones per revoliucijos ir karo ištiktą Ukrainą. Sakiau, kad tai būtų atviras ir, kiek įmanoma, nuoširdus pasakojimas. Apie nuotykius, sukrėtimus, gyvenimą sugrįžus iš karo zonos ir troškimą važiuoti atgal. Paaiškinau Tomui, kad nesugebėsiu parašyti knygos po darbo valandų, todėl paprašiau trijų mėnesių kūrybinių atostogų. Jis kelias akimirkas tylėjo. Jutau, kad dvejoja: juk tai reikštų, kad vienas iš 15min žurnalistų tris mėnesius nerašytų straipsnių. Bet Tomas mane nustebino. Jis sutiko. Tik paprašė susitarti su Šarūnu Černiausku, 15min tyrimų skyriaus redaktoriumi ir mano draugu. Šaras irgi dvejojo, bet sutiko. Sutiko ir 15min aktualijų skyriaus vadovas Raimundas Celencevičius. Taip ir pradėjau rašyti. Susitariau su savimi, kad tai bus visiškai atviras pasakojimas: kaip atsidūriau Ukrainoje visiškai tam nepasiruošęs, kaip romantizavau revoliuciją ir karą, kaip galiausiai buvau sukrėstas, pasimetęs, kaip po tų kelionių buvo sunku grįžti prie kasdienių darbų. Norėjau viską sudėti į šią istoriją ir taip užbaigti sudėtingą laikotarpį. Vėl susitikau su Aurimu Švedu ir savo artimu bičiuliu istoriku Tomu Vaiseta. Labai norėjau išgirsti jų patarimus apie knygos rašymo procesą. Tada Tomas ir Aurimas man paaiškino, kad svarbiausia yra disciplina: labai detalus planas, konkretus per dieną parašytų puslapių skaičius, reguliarus rašymo ritmas. Jokių Mūzų, jokio laukimo, kol aplankys įkvėpimas. Per kelias dienas ant didžiulio lapo surašiau ir nupiešiau labai detalų knygos planą. Ten buvo skyrių pavadinimai, terminai, puslapių skaičiai, svarbiausi siužeto punktai, sutiktų žmonių portretai, mano santykis su jais, Ukrainos įvykių chronologija. Žodžiu, kiekvieną knygos skyrių suplanavau iki smulkmenų.
Pirmosiomis dienomis nepavyko laikytis šio plano, nes nutiko kitas labai svarbus įvykis – su žmona sužinojome, kad laukiamės kūdikio. Tai buvo nuostabi naujiena, tad visą savaitę galvojau tik apie tai. Įsivažiavau tik antrąją knygos rašymo savaitę. Atsiverčiau savo užrašus iš kelionių per Ukrainą, susirūšiavau diktofono įrašus ir išmaniajame telefone sudėliotas pastabas. Rašydavau nuo ryto iki vakaro. Pietaudamas žiūrėdavau „YouTube“ vaizdo įrašus iš Maidano revoliucijos ir karo rytinėje Ukrainoje, vartydavau savo darytas nuotraukas iš fronto, feisbuke susirašinėdavau su ukrainiečiais kariais. Norėjau vėl įsijausti į kariaujančios šalies realybę. Deja, tai pavyko labai gerai. Tuos kelis mėnesius gyvenau prisiminimais ir Ukraina. Sėdėdavau užsidaręs namuose ir beveik nematydavau žmonių. Jeigu reikėdavo nueiti iki parduotuvės ar dalyvauti kokiame viešame renginyje, tai jausdavausi lyg pamišęs atsiskyrėlis, visiškai praradęs bendravimo įgūdžius.


Ukraina dar niekada nebuvo tokia artima Lietuvai kaip dabar. Knygoje aiškiai jaučiama, kad Maidanas ir Dangiškoji šimtinė kovojo už Europos idėją. Iš esmės dėl to ir šiandien kovojama Donecko fronte, kur galima atpažinti Vakarų ir Rusijos civilizacijų ribą.

Profesorius Alfredas Bumblauskas


2015 metų gruodį sugrįžau į 15min redakciją taip ir nepabaigęs knygos. Per sutartą laiką parašiau tris ketvirtadalius teksto, bet likusio gabaliuko nesugebėjau baigti. Pasižadėjau sau, kad po Naujųjų metų vėl sėsiu prie knygos, bet jau nebegalėjau. Buvau pervargęs nuo Ukrainos ir tų prakeiktų prisiminimų, todėl mane vimdė vien mintis apie tolesnį rašymą. Ir vėl atėjo sunkus laikas. Draugai ir kolegos vis klausdavo: tai kaip knyga, kada pasirodys? Numykdavau ką nors, esą dar rašau. Greitai nebaigta knyga virto akmeniu, neleidžiančiu judėti pirmyn. Jaučiausi kaltas ir prieš Tomą Balžeką, ir prieš Šarą, ir Raimundą, prieš savo draugus ir artimuosius. Jaučiausi iššvaistęs pasitikėjimą. Kartu – visiškai nebenorėjau liestis prie knygos teksto ir vėl gyventi prisiminimais. Ši asmeninė drama tęsėsi gerą pusmetį. Nežinau, kas buvo lūžio taškas, privertęs mane susiimti. Gal sūnaus Daumanto gimimas? Gal mylimos žmonos palaikymas? Gal noras pagaliau atsikratyti to akmens? Gal viskas kartu? Kaip ten bebūtų, 2016 metų vasarą nusprendžiau baigti knygą. Išėjau dviejų savaičių atostogų. Rašiau beveik be sustojimo: visą dieną iki vakaro, pavalgydavau, pabendraudavau su šeima ir vėl rašydavau per visą naktį iki paryčių. Nusnūsdavau ir vėl rašydavau. Knygą pabaigiau pirmadienį paryčiui. Padėjau tašką ir išėjau į darbą, nes dviejų savaičių atostogos buvo pasibaigusios. Ką tada jaučiau? Tiesą sakant, nieko. Blokavau mintis apie knygą, nes ir vėl buvau pervargęs nuo prisiminimų. Norėjau grįžti į normalų gyvenimą ir dirbti savo kasdienį darbą. Tuo laiku, 2016 metų rugpjūtį, man parašė Ugnė Giese iš leidyklos „Alma littera“. Ji feisbuke perskaitė gabaliuką teksto iš mano knygos ir paprašė daugiau ištraukų. Nusiunčiau, mano galva, stipriausias ir silpniausias vietas. Nieko nesitikėjau, bet ji pranešė, kad norėtų išleisti mano pirmąją knygą.
Kas įvyko po to? Ilgas ir nuobodus redagavimo procesas, apie kurį pasakoti tiesiog neįdomu. Trumpai: kelis mėnesius kartu su redaktorėmis Loreta Paškevičiene ir Dovile Svetikiene taisiau tekstą, tryniau jį gabalais ir dailinau likusius sakinius. Norėjau, kad istorija būtų įtraukianti ir lengvai skaitoma. Daug įdomesnis dalykas nutiko vėliau. Kai knyga jau buvo beveik baigta, kai įgavo „Kiborgų žemės“ pavadinimą, mano kolegė 15min ir draugė Gabrielė Burbienė pasiūlė netikėtą idėją – visą knygos pelną paskirti Lietuvos kariuomenei. Šią idėją palaikė ir Tomas Balžekas, ir „Alma littera“. Visi susitikome su Krašto apsaugos ministerijos atstovais ir sužinojome, kad yra trys būdai, kaip galime paaukoti kariškiams: tiesiog pervesti pinigus į Lietuvos kariuomenės vado fondą; pervesti pinigus ir nurodyti, kaip jie turi būti išleisti; arba – išsirinkti vieną dalinį ir tapti savotiškais jo globėjais. Pasirinkome trečiąjį variantą. Reikėjo tik išsirinkti dalinį, kuriam norėtume paaukoti.
Tada sužinojome apie Kęstučio mechanizuotąjį pėstininkų batalioną. Sužinojome, kad tai – arčiausiai sienos su Rusija stovintis ir labiausiai nutolęs nuo miestų dalinys. Sužinojome, kad kariai tarnauja ir gyvena Sakalinės miške, Tauragės rajone. Su Gabriele nuvažiavome ten ir pamatėme, kad dalinys įsikūręs pačioje Sakalinės miško gūdumoje. Čia nevažiuoja viešasis transportas, todėl daug karių pasilieka kareivinėse po darbo valandų ir savaitgaliais. Kęstučio batalione tarnaujančių kariškių laisvalaikis yra skurdus: jie negali išvykti į miestą, nes Tauragė toli, o dalinyje turi tik nedidelę sporto salę ir mažą biblioteką. Tai yra problema ir mes norėjome prisidėti prie jos sprendimo. Taip ir atsirado idėja šiame batalione įrengti šiuolaikišką biblioteką, skaityklą ir poilsio erdvę su stalo žaidimais, žaidimų kompiuteriais, smiginiu, televizoriumi. Norime prisidėti prie Sakalinės miško karių gerovės. Ši beprotiška idėja man yra pats geriausias atlygis už įdėtą darbą. Net sunku suvokti, kad mano knyga gali prisidėti prie daug kilnesnio tikslo, nei asmeninių ambicijų patenkinimas. Gal tas indėlis bus nedidelis, bet aš tikiu, kad ši 15min iniciatyva paskatins Lietuvos visuomenę ir verslą prisidėti prie mūsų karių gerovės. Istorija nėra baigta. Kartu su jumis, brangūs skaitytojai, ją kuriame čia ir dabar. Kiekvienas iš jūsų ir dabar galite prisidėti prie paramos Kęstučio batalionui. Tai galima padaryti dviem būdais: perkant mano pirmąją knygą „Kiborgų žemė“, kurios visas pelnas bus skirtas šiam projektu, arba prisidedant per specialų paramos puslapį. Galite skirti 5, 10, 20, 30 eurų ir daugiau. Skyrusiems 30 eurų, padovanosime knygą „Kiborgų žemė“. Pažadu, kad ant kiekvienos iš jų bus mano asmeninė padėka. Net neabejoju, kad kartu su jumis sukursime garbingą šios istorijos pabaigą. Ir tęsinį.“

Leave A Reply