Ką sugebu, tuo ir dalinuosi

0

Jauna kėdainietė Greta Lechavičiūtė beveik kasdien susiduria su Lietuvos muzikos žvaigždėmis. Merginos darbas – masinių bei privačių renginių organizavimas. Ir nesvarbu, kas tai būtų – koncertai, meniniai projektai, parodos, festivaliai, konferencijos ar asmeninė šeimos šventė, Gretos tikslas padaryti viską, kad renginys būtų įspūdingas, išskirtinis ir įsimintinas.

Kėdainietės Gretos Lechavičiūtės darbas – išskirtinis. Mergina organizuoja pačius įvairiausius renginius, tad kone kasdien apsupta pramogų pasaulio žvaigždžių.

„Būna ir taip, kad darbas užsitęsia gerokai po 22 val. vakaro, nes pagrindiniai renginiai tuo metu ir vyksta. Tačiau, nepaisant to, man mano darbas išties labai patinka“, – šypsojosi kėdainietė, o dabar jau Vilniuje kurį laiką gyvenanti ir dirbanti Greta.

– Dirbi labai įdomų renginių organizatorės darbą. Kuo Tave patraukė ši sritis, gal ir jaunystėje tekdavo organizuoti įvairius renginius draugams, šeimos nariams?
– Mokykloje buvau linkusi į humanitarinius mokslus, užsiimdavau užklasine veikla, priklausiau tai grupelei žmonių, kurie negalėdavo tiesiog ramiai mokytis, bet turėdavo dar prisigalvoti įvairiausių veiklų, tarp jų ir renginių organizavimo. Tad kartais atrodydavo, jog visai nebeliks laiko. Bet jo visada viskam užtekdavo (šypsosi). Tačiau besimokydama mokykloje dar tikrai negalvojau, kad ateitis pasisuks taip ir teks organizuoti renginius bei dirbti su muzikos atlikėjais vadybos srityje. Dar 12 klasės pradžioje, kuomet rimtai pradėjau svarstyti, kur studijuoti, mintys sukosi apie tarptautinius santykius ir teisę, tačiau visgi pasirinkau viešojo administravimo studijas. Už tai esu labai dėkinga savo močiutei, nes ji mane pastūmėjo jų link. Besimokydama ten aš supratau, ką iš tikrųjų noriu veikti gyvenime ir kokio darbo tiesiog dirbti negalėčiau.

Su išskirtinio renginio – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos koncerto Trakuose – dalyviais.

Studijų metu neatitolau nuo vadybos srities ir taip pat dalį savo studijų mokiausi Olandijoje, Roterdamo universitete. Po studijų pradėjau darbuotis organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriuje: nors tai buvo puiki patirtis ir nuostabi komanda, tačiau vis tiek jutau, kad esu šiek tiek ne savo vietoje.
Ir būtent tuo metu nusprendžiau, kad noriu prie darbo pabandyti priderinti savanorystę menų fabrike „Loftas“ (tuo metu jis buvo visai neseniai atsidaręs). Po kelių mėnesių savanorystės gavau pasiūlymą iš Aistės Naveckaitės, tuo metu atsakingos už renginių organizavimą, perimti jos poziciją. Man tai buvo labai netikėta, bet aš ilgai negalvojusi sutikau, nors draugai ir keistai į mane žiūrėjo, kad taip spontaniškai ir nieko nemokėdama nusprendžiau viską keisti (šypsosi). Tėvai šioje situacijoje mane labai palaikė ir sakė, kad svarbiausia, jog atrasčiau save ir būčiau laiminga.

Europos dienai skirto koncerto organizatoriai. Koncertas vyko Vilniuje.

„Lofte“ praleidau trejus metus, per kuriuos buvau atsakinga už renginius, vėliau – pardavimus, marketingą, rėmėjus, buvau viena pirmųjų, kuriai teko prisidėti prie „Loftas Fest“ kūrimo ir augimo. Visa tai buvo išties neįkainojama patirtis ir puikus laikas, nes turėjome ne tik ypatingai gerą komandą, bet ir vadovus Viktorą ir Živilę Diavaras. Jie yra tie žmonės, iš kurių galima labai daug ko išmokti.
Praėjus trejiems metams, man jau norėjosi naujų iššūkių. Tuo metu grįžo mane į darbą priėmusi kolegė A. Naveckaitė ir mes kartu su ja nusprendėme įkurti muzikos vadybos agentūrą „Damn Good“.

– Kaip atrodo Tavo darbo diena? Ar ji būna statiška – nuo 8 iki 17 val., ar labai dinamiška, kai tenka dirbti ir savaitgaliais, naktimis?
– Darbo diena būna labai įvairi. Ji dažniausiai prasideda 8 val. ryto arba net anksčiau ir kartais tęsiasi net iki 22 val. O kartais tenka užtrukti dar ilgiau. Taip pat būna nemažai darbo ir savaitgaliais, nes pagrindiniai renginiai tuo metu ir vyksta (šypsosi).

Lilas&Inomine koncertas „Vasaros terasoje“ 2016 m.

– Tenka bendrauti su įvairiais žinomais žmonėmis. Kokį įspūdį jie palieka? Ar visada lengva rasti bendrą kalbą? Gal kai kurie pasižymi ypatingu įnoringumu, savų sąlygų kėlimu? 
– Visi žmonės labai skirtingi. Pasitaiko įvairių, kartais ir nelabai gerų, nuo kurių norisi laikytis šiek tiek atokiau. Bet didžioji jų dalis yra labai kūrybingi, siekiantys tikslų, labai daug žinantys ir nuolat tobulėjantys savo srityje. Išties yra vienas malonumas su tokiais žmonėmis bendrauti. Neseniai teko įgyvendinti vieną muzikinį projektą „Rkubu“ Siemens arenoje kartu su „Seven Live“ komanda. Tad galiu drąsiai pasakyti, jog tai vieni profesionaliausių, kūrybiškiausių ir niekada nesustojančių žmonių.

– Kokius renginius organizuoti įdomiausia ir maloniausia? Gal buvo ir tokių išskirtinių, kurie ilgam įsiminė? 
– Išties įdomu organizuoti visus renginius, nes jie nuolat skiriasi. Gal kai kuriems gali pasirodyti, kad įdomu būna organizuoti tik didelius renginius, bet tai netiesa.
Mažesni renginiai turi ypatingo žavesio, nes atlikėjai būna labai arti savo klausytojų ir sukuriama išskirtinė atmosfera bei artumo efektas. Nemažai renginių darome Šv. Kotrynos bažnyčioje, menų fabrike „Loftas“, teko nemažai jų organizuoti ir Mažajame teatre. Mūsų nuolatinis vasaros projektas yra nepertraukiama keturių mėnesių programa „Vasaros Terasoje“ (Mokytojų namai, Vilniaus gatvė) – čia mūsų komanda yra atsakinga už kiekvieną vykstantį renginį.

Su komanda Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos koncerte Trakuose.

Tačiau didelius renginius organizuoti, neneigsiu, kad yra išties įdomu (šypsosi). Šį pavasarį teko įgyvendinti renginį pavadinimu „Rkubu“, kuriame pasirodė trys perspektyviausios roko grupės: „Ba“, „Freaks on Floor“ ir „Colours of Bubbles“. Prie šio renginio dirbome kartu su „Seven Live“ komanda. Kadangi didelį dėmesį skyrėme šiam projektui – nuo komunikacijos iki pačio projekto įgyvendinimo, tad renginys išties giliai įstrigo į širdį (šypsosi).
Sunku išskirti tam tikrus organizuojamus koncertus, nes jie visi tampa labai artimi. Visąlaik atsimenu Ericos Jennings pirmąjį solo koncertą Kotrynos bažnyčioje, „Ba“ mini albumo pristatymą „Lofte“, Monikos Linkytės Naujųjų metų koncertą Mažajame teatre, „Skamp“ kalėdinius koncertus visai šeimai (jie jau buvo tapę tradicija), Monikos Liu pirmojo albumo pristatymą apleistose patalpose Vilniaus senamiestyje ir jos piešinių video instaliacijas, kurias projektuodavome ir rodydavome naktimis skirtingose Vilniaus senamiesčio vietose ant sienų.

Gjan koncertas „Vasaros terasoje“.

– Beje, ar lietuviai moka švęsti? Galbūt pastebėjai, gal yra susiformavusi kokia nors švenčių minėjimo kultūra? O gal lietuviui tereikia tik alkoholio ir jau galima švęsti šventę? 
– Lietuviai išties moka švęsti ir tam nebūtinai reikia alkoholio. Kiek teko organizuoti renginių, publika visuomet būna labai skirtinga: nuo jaunimo iki gerokai vyresnio amžiaus, bet niekada nebuvo kilę kokių nors problemų. Nors kiekviename renginyje laikomasi tam tikrų saugumo priemonių, būna apsauga, jeigu yra reikalinga, budi greitoji.
Lietuviai, jeigu jiems patinka atlikėjas, moka visus dainų žodžius ir tikrai taip lengvai nepaleidžia atlikėjų nuo scenos.

Svarbiausia – gera nuotaika! Prieš Ericos Jennings pasirodymą. Dainininkė tąkart apšildė publiką prieš John Newman koncertą Kalnų parke Vilniuje.

– Esi mano kraštietė, iš Kėdainių – ar dažnai užsuki į gimtinę, ar pasiilgsti mažo miesto? Kokioje mokykloje mokeisi, ar besimokydama vidurinėje jau mąstei apie tokią profesiją, kokią dirbi dabar? 
– Mokiausi Šviesiojoje gimnazijoje ir tikrai besimokydama negalvojau, kad viskas taip susidėlios ir užsiimsiu būtent ta veikla, ką darau dabar.
Stengiuosi kaip įmanoma dažniau apsilankyti Kėdainiuose, tačiau dažniausiai grįžtu kartą per mėnesį. Ir kiekvieną kartą sugrįžus man būna gera, nes čia juk mano miestas, namai.

Leave A Reply