Paobelyje tas vietas daug kas vadina balomis ir nesuka galvos, kodėl net pačią sausiausią vasarą išdžiūsta tik sekliausios įdubos.

Vieni žmonės tas balas rado gimę, kiti – atsikėlę gyventi iš kitų vietovių, o kai kurie vykstant privatizacijai netgi tapo jų savininkais.

Obelies kraštovaizdžio draustinio balos – pačioje Paobelio gyvenvietės pašonėje.

Obelies kraštovaizdžio draustinio balos – pačioje Paobelio gyvenvietės pašonėje.

Slėnis – dalis draustinio
Pelėdnagių seniūnijos Paobelio gyvenvietės pašonėje, prie Nevėžio ir Obelies upių santakos, esantis slėnis – dalis Obelies kraštovaizdžio draustinio.
Pavasariais šis slėnis skambėte skamba nuo paukščių balsų, sklindančių iš paupiuose ir pievose augančių krūmų.
Paukščiams giesmininkams atitaria ir balų „lakštingalos“ – varlės, bet jos šiose balose – ne vienintelės gyventojos.
Negiliame vandenyje mėgsta turkštis laukinės antys, žaismingai maudosi laukiai, žmonių paprastai vadinami vandens vištelėmis, pažuvauti ar pavarlinėti atskrenda garniai, o didžiausia balų puošmena – gulbių pora, kasmet išperinti po jauniklių vadą.
Iškėlė iš sanitarinės zonos
Prie Obelies žemupio slėnio prisišliejusiai Paobelio gyvenvietei atsirasti turėjo įtakos trąšų gamyklos, dabar vadinamos „Lifosa“, statyba.
Aplink gamyklą, dabar jau veikiančią 52 metus, buvo nustatyta sanitarinė zona, į kurią pateko Eigulių, Zabieliškio, kitų aplinkinių kaimų teritorijos. Šių teritorijų gyventojai buvo iškeldinami iš savo sodybų, jiems buvo suteikiami sklypai statydintis kitur.
Didelė dalis iškeldinamų žmonių įsikūrė prie Obelies žemupio ir kelio, einančio Pelėdnagių, Labūnavos link – čia buvo suprojektuota gyvenvietė naujakuriams.
Anksčiau – keturios sodybos
„Mano vaikystėje toje vietoje buvo tik keturios sodybos. Dar gerai jas prisimenu“, – sako Pramonės gatvėje gyvenantis kėdainietis Vilius Skinulis.
Jo tėvų sodyba, tuo metu buvusi Paobelio kaimo teritorijoje, atsidūrė šiapus sanitarinės zonos ir nebuvo nukelta, tačiau po kiek laiko prijungta prie Kėdainių miesto.
Taip paobeliškis, nors ir niekur nesikraustęs, tapo kėdainiečiu.
V. Skinulis teigia, kad vaikas būdamas jis atbėgdavo prie tų balų. Tokios vietos vilioja vaikus, todėl būna jų iššniukštinėtos, vasarą išbraidytos, o žiemą išslidinėtos.
Vyriškis tvirtina, kad tarp Obelies ir Šerkšnės, tekančios iš kitos, pietinės, Paobelio gyvenvietės pusės, buvo du vasaromis išdžiūstantys upeliūkščiai, kuriuos jis linkęs vadinti šaltiniais.
Arteziniai gręžiniai nešvirkščia

Stanislava ir Juozas Kvederiai – dalies pievų savininkai.

Stanislava ir Juozas Kvederiai – dalies pievų savininkai.

Vieno tokio upeliūkščio vaga nuo dabartinės Pramonės gatvės puslankiu eina aukštu šlaitu žemyn, pro vadinamojo Labūnavos kelio pralaidą nuteka gyvenvietės pradžioje esančios Svajūno Danilevičiaus sodybos pakraščiu ir vandeniu maitina minėtas balas.
Prie vienos iš balų gyvenantis paobeliškis Juozas Kvederis spėja, kad ta vaga atkeliauja ir vanduo iš Pramonės gatvėje esančių nebenaudojamų artezinių gręžinių.
Tačiau bendrovės „Kėdainių vandenys“ realizacijos skyriaus viršininkas Andrius Budrys užtikrina, kad iš gręžinių, kurie šiuo metu užkonservuoti, vanduo nešvirkščia, vadinasi, upeliūkštis – natūralios kilmės.
Tokios vietos – ne stebuklai
Beje, Lietuvos energetikos instituto mokslininkai upeliūkščiais vadina pačius smulkiausius, nuo 25 metrų iki 3 kilometrų ilgio, upelius, kurių Lietuvoje priskaičiuojama net iki 17 tūkst. 832 ir kurie dominuoja Lietuvos upių tinkle.
„Tokios vietos – ne stebuklai“, – sako prityręs melioracijos specialistas kėdainietis Stasys Padalevičius ir paaiškina, kad upes maitinantis gruntinis vanduo turi savybę kopijuoti žemės paviršių ir vietomis slūgso po juo vos 1–1,5 metro gylyje.
Tas vietas, kuriose vanduo prasimuša į paviršių, paprastai vadiname šaltiniais. Jeigu prasimušusi srovė stipri, iš jos susiformuoja upeliūkštis, kuris, be abejo, pasinaudoja žemės paviršiaus nuolydžiu.
Vaikystės prisiminimai dar gyvi

Žengtum kelis žingsnius už Vytauto Mugo įsirengto suoliuko – ir nugarmėtum skardžiu žemyn į balą.

Žengtum kelis žingsnius už Vytauto Mugo įsirengto suoliuko – ir nugarmėtum skardžiu žemyn į balą.

Neišdžiūstančios ir natūralia augmenija apaugusios balos Obelies slėniui Paobelyje suteikia žavesio, o žmonėms – malonų artumo su gamta jausmą.
Dalies pievų savininkams Genovaitei ir Aleksui Danilevičiams ši vieta turi ypatingą svarbą. Genovaitė užaugo vienoje iš keturių V. Skinulio minėtų sodybų, kurią rekonstravęs dabar gyvena sūnus Svajūnas, o ji su vyru – kaimynystėje.
Žiemą čiuožinėti ant balas padengusio ledo, leistis slidėmis nuo šlaitų, o pavasarį gėrėtis, kaip čia pat, prie namo, ant čiurlenančio upeliūkščio kranto žydi purienos – tokie vaikystės malonumai dar gyvi moters prisiminimuose.
Atsivežė namą, kuriame gimė

Vytauto Mugo sodyboje stovi iš Zabieliškio atsivežtas gimtasis namas.

Vytauto Mugo sodyboje stovi iš Zabieliškio atsivežtas gimtasis namas.

G. Danilevičienė gerai prisimena ir kitų trijų sodybų savininkų pavardes: Kostkai, Zvicevičiai ir Adamkevičiai. Pastarieji buvo jos seneliai iš motinos pusės.
Dabartinių savininkų pavardės jau kitokios, pasikeitusios ir sodybos, todėl bandydamas atspėti, kurios jų – seniausios, rizikuoji suklysti. Akys krypsta į seną medinį namą Vytauto Mugo sodyboje, tačiau šeimininkas tik juokiasi.
„Šitą namą atsivežėme iš Zabieliškio, kai mus iškėlė dėl gamyklos statybos. Buvo geri, nesupuvę rąstai, tai kiek sumažinę padarėme ūkinį pastatą su viraline ir sandėliuku“, – paaiškina prisipažinęs, kad šiame name, tuomet buvusiame „dviejų galų“, gimė, užaugo ir jis, ir keturi jo broliai.
Gulbinas buvo užsukęs į kiemą

Į Kvederių pievoje esančią balą dažnai atskrenda pilkasis garnys.

Į Kvederių pievoje esančią balą dažnai atskrenda pilkasis garnys.

O Stanislava ir Juozas Kvederiai namą Paobelyje pirko jau kitų pastatytą. Vėliau įsigijo ir pievą, kurioje irgi yra bala. Anksčiau pievoje ganė savo gyvulius ir šienavo, o dabar teturi tik prievolę laiku nupjauti žolę.
„Baisu per anksti nupjauti, nes pjaudamas ten visokių dalykų gali rasti“, – sako S. Kvederienė turėdama omenyje paukščių lizdus.
Jos vyras juokiasi prisiminęs, kaip kartą jam teko šluotą paėmus atsargiai iki vandens nuvyti piktai šnypščiantį ir didžiulius sparnus grėsmingai išskleidusį gulbiną, kurį rytą rado savo sodybos kieme.
Šiemet Kvederių pievos šienavimą nuo Obelies kranto smalsiai stebėjo lapė. Jai turbūt knietėjo papeliauti paskui pjaunamąją, tačiau neišdrįso.
Bet lapė neliks neėdusi. Blogiausiu atveju kraštinėse sodybose nutykos vištą – tokių jos nuodėmių sąrašas Paobelyje gana ilgas, nes ir lapių – ne viena. Tokia artumo su gamta kaina.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.