Jurginių rytą – į triukšmingą kermošių

0

Permainingas dangus bei stiprus, gūsingas vėjas mūsų rajone siautėjo kone visą savaitgalį, tačiau kėdainiečiai numojo ranka į nepalankias oro sąlygas ir gausiai rinkosi į Jurginių kermošių. Pirkti, parduoti, o gal tiesiog pasižmonėti ar pasiklausyti nuotaikingo koncerto – net dvi dienas skirtingose miesto vietose vykę prekybiniai šurmuliai kaip magnetas traukė kėdainiečius bei miesto svečius.

Daugiausia pirkėjų būriavosi prie sodinukų ir daigų.

Šeštadienį išrikiuotos prekybinės palapinės buvo matyti Kėdainių Senosios Rinkos aikštėje, o sekmadienį – prie šv. Jurgio bažnyčios. Beje, šioje šventovėje vyko ir tradiciniai šv. Jurgio atlaidai,

Mugėje – ir naujokai
Jurginių kermošiuje siautėjęs vėjas ne tik kėsinosi į prekybininkų ir amatininkų palapines, ragino paskubėti besibūriuojančius pirkėjus, bet ir įpūtė naujos dvasios tradicinei pavasario mugei. Nors Senosios Rinkos aikštė tą vėjuotą balandžio 22-osios rytą tradiciškai kvepėjo rūkytomis dešromis, skilandžiais, rugine duona, šakočiais ir riestainiais, kermošiuje buvo galima įsigyti ir ekologiško, mūsų rajone užauginto šamo, ir net armėniškų bei turkiškų saldumynų.
„Ši mugė mums yra pirmoji, todėl labai įdomu, kaip seksis, – prie skoningai įrengtos „Šamūkio“ palapinės pasitiko akademiškė Justina Gikniūtė-Kočetova. – Tačiau jau dabar džiugina, kad sveiku maistu domisi ir jaunesni pirkėjai, ir senjorai. Šamus auginame Akademijoje, sveikai ir atsakingai: naudojame tyrą gręžinio vandenį, šeriame sertifikuotais sveikais organiniais pašarais. Šiandien kėdainiečiams siūlome šamo konservų, užtepėlių, šaldytos ir rūkytos produkcijos.“

Pirmą kartą Jurginių kermošiuje dalyvavo šamų augintojai iš Akademijos miestelio.

„Šamūkis“ – tai vos prieš vienerius metus įkurtas, tačiau sėkmingai besiplečiantis šeimos verslas. „Su vyru, mano broliu ir jo žmona nusprendėme, kad reikia kurti savo ateitį patiems, palikome samdomus darbus ir pradėjome savo verslą. Dabar mūsų produkcija domisi ne tik kėdainiečiai, gauname daug prašymų atvežti jos į Kauną, kitus miestus. Prekiaujame ir į užsienį, ypač šamą mėgsta olandai, vokiečiai, – pasakojo jauna moteris. – Tai ypač gausus kalcio ir omega-3 rūgščių šaltinis, be to, ši žuvis be žvynų, turi labai mažai kaulų, yra labai subtilaus skonio, kurio kepant nereikėtų užgožti prieskoniais. Ypač šamas „draugauja“ su riešutais – prieš kepdami apvoliokite smulkintuose migdolų arba graikiniuose riešutuose, tikrai nenusivilsite!”

Pirkėjai gręžiasi į natūralumą
Kermošiuje nestigo prekiautojų ne tik maisto produktais, bet ir sodinukais bei daigais, o štai tradicinių amatų atstovai – keramikai, medžio drožėjai, pynėjai iš vytelių – konkurentų turėjo mažiau. Dar keliose palapinėse dirbiniais viliojo rankų darbo papuošalų ir aksesuarų gamintojai.

Kaunietis keramikas Deividas Jotautis sakė prekiauti į Kėdainius atvykstantis antrą kartą po ilgos pertraukos, tad spręsti, ar prekyba mūsų mieste būna sėkminga, dar anksti.

Kalbinti tautinio paveldo produktų gamintojai sakė pastebintys, kad pirkėjai atsigręžia į natūralumą, paprastas formas, kokybę. „Jei anksčiau mėgstamiausi būdavo labai šviesūs, dekoratyviniai pinti krepšiai, tai dabar žmonės vertina ypač senoviškus gaminius, pavyzdžiui, paprasčiausios formos bulvių krepšius. Žmonės linksta prie natūralumo, ekologijos, renkasi gaminius iš natūraliai žalios spalvos vytelių su nelupta žieve“, – pasakojo pynėja iš vytelių Dalia. Jos pintus gaminius apžiūrinėjusios kėdainietės negailėdamos mokėjo po 7–8 eurus, o kiek pasvarsčiusios – ir 14 eurų už didesnį krepšį.
Kaunietis keramikas Deividas Jotautis neslėpė, jog tautinio paveldo produkto sertifikatą turintys jo indai brangesni, nes yra kokybiški, ilgiau užtrunka marginimas. Tačiau tai ir vertina nuolatiniai klientai, amatininką susirandantys net sostinės Kaziuko mugės spūstyse. „Tautinio paveldo keramikos gaminyje negali būti ryškių spalvų, reikia išlaikyti tradicines formas ir raštus“, – natūralių gamtos spalvų dirbinius rodė keramikas. Paklaustas, ar mėgina mokyti šio amato jaunąją kartą, pašnekovas šyptelėjo – tai nesą paprasta, nes dabartinė karta nori labai greito rezultato, o keramika reikalauja ilgo darbo ir kruopštumo.

Populiariausia prekė – sodinukai
Nepaisant žvarboko oro, Kėdainių kultūros centro jau daugiau kaip penkerius metus organizuojamoje mugėje buvo į ką paganyti akis. Na, o tie kermošiaus lankytojai, kurie nemurmėjo dėl kainų ir nemėgino jų versti į litus, ne tik smalsavo, bet ir pirko planuotus, o gal tąkart akį patraukusius ar nosį gardžiai pakutenusius gaminius.

Lietuviški mėsos gaminiai viliojo pirkėjus kvapais ir skoniais.

„Kaip neateisi, jei gyvename čia pat, o mugė šurmuliuoja nuo paties ryto, – šypsojosi Laisvyda ir Virginijus Stogevičiai. – Ne tik pasidairėme, bet ir agrastų, aviečių krūmelių įsigijome.“
Iš tiesų, aktyviausia prekyba tradiciškai vyko prie braškių, gėlių daigų, vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukų, dekoratyvinių augalų. Čia sutikti pedagogai Linas ir Dalia Vilčinskai tvirtino kasmet labai laukiantys mugės, nes tai – galimybė įsigyti sodinukų, atnaujinti savo daržą ir sodą. „Gal ir brangiau nei medelyne, bet mugėje smagiau, pamatai naujienas. Štai nusipirkome naujovišką gervuogių rūšį, sausmedžių – ieškome ko nors įdomesnio“, – sakė Linas.
Vaismedžių ir vaiskrūmių augintojas Giedrius Labanauskas pasakojo į Kėdainių muges atvykstantis du kartus per metus net iš Žagarės, nes jau turintis nuolatinių klientų ratą.

Tokių odos ar vąšeliu nertų gaminių, kaip ir žadėjo kermošiaus organizatoriai, prekybos centre neįsigysi.

„Malonu, kai žmogus tiesia ranką ir sako – tavo medeliai prigijo, atėjau įsigyti ko nors naujo“, – šypsojosi vyriškis. Jis patarė sodinukus rinktis atsargiai, įsitikinus, kad perkate iš atsakingų augintojų, o ne perpardavinėtojų. „Tai, ko nepardavėme, grįžę pasodiname atgal į medelyną“, – paaiškino pašnekovas. Pasak jo, perpardavinėtojai tokios galimybės neturi, todėl ilgai pardavinėja likučius, kurie gali ir neprigyti.
Obelų sodinukus Labanauskų medelynas siūlė už 7 eurus, brangiau kainavo koloninės obelys – nuo 8 iki 15 eurų. Agrastų krūmelių buvo galima įsigyti už 2–3 eurus, vasarinių aviečių – už 1 eurą, rudeninių – už pusantro.

Didieji atlaidai – pirmą kartą
„Nors ir kaimiška, tačiau ši šventė mums visiems aktuali ir 21-ame amžiuje“, – tą teigė Kęstutis Volkus, vienas iš Jurginių šurmulio „Pagal Jurgį ir kepurė“, vykusio prie Šv. Jurgio bažnyčios, organizatorių ir koordinatorių. Pirmą kartą Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje vykusi prekybinė mugė bei koncertas sutraukė minią pasilinksminti ir apsipirkti norinčių žmonių.

K. Volkus susirinkusiesiems trumpai pristatė dalį Jurginių dienos papročių.

„Tokią didžiųjų atlaidų šventę prie Šv. Jurgio bažnyčios organizuojame pirmą kartą. Atlaidai bažnyčioje vykdavo ir iki šiol, tačiau tai būdavo parapijos šventė. Juose man pačiam teko dalyvauti ne kartą kaip choro dainininkui. Be to, mūsų Kėdainių tradicinio liaudiško giedojimo ir folkloro studija „O, siela, nemari“ yra prisiglaudusi prie šios bažnyčios, tad norėjosi geru už gera atsilyginti. Taigi, visi mūsų idėją suorganizuoti šventę entuziastingai palaikė, tad kibome į organizacinius darbus“, – šypsojosi K. Volkus. Prie Jurginių šurmulio prisidėjo šv. Jurgio parapijos pastoracinė taryba, parapijos „Caritas“ bei folkloro studija „O, siela, nemari!“.
Kartu K. Volkus išreiškė viltį, kad ir kitais metais prie Šv. Jurgio bažnyčios šurmulys taip pat įvyks.
„Norime ir tikimės, kad tai taps tradiciniu renginiu, jam sugalvojome ir pavadinimą „Pagal Jurgį ir kepurė“. Kepurė nuo seno yra Jurginių simbolis, kaip, pavyzdžiui, Kaziuko mugės simbolis yra verbos“, – atkreipė dėmesį pašnekovas. Todėl ne atsitiktinai Jurginių šurmulyje bene kiekviena palapinė buvo papuošta įvairiausių medžiagų bei formų skrybėlėmis, skrybėlaitėmis, kepurėmis ir kepuraitėmis.

„Prašykime dangiško užtarimo“
Tądien Šv. Jurgio bažnyčioje vykę atlaidai sutraukė minią maldininkų. Šv. Mišias bažnyčioje aukojęs parapijos kunigas klebonas Artūras Stanevičius sakė, kad šventasis šv. Jurgis yra svarbus ne tik šiai parapijai, bet ir visam pasauliui.

Šventės dalyviai galėjo nemokamai pasivaišinti šiupinine sriuba bei kiaušiniene su spirgučiais.

„Jis pirmiausia yra riterių, karių, šaulių globėjas, nes jis pats buvęs karys. Šis šventasis populiarus tuo, kad jo dieną minime pavasarį, kuomet startuoja su žemės ūkiu susiję darbai, todėl jau nuo seno šv. Jurgis yra laikomas žemdirbių, gyvulių globėju. Žmonės prašo užtarimo, kad Jurgis tą žemę atrakintų, duotų gaivinančią rasą bei suteiktų palaimos mūsų visiems darbams, kad turėtume duonos ir nebadautume. Gal kartais visa tai ir juokingai skamba šiais laikais, bet iš tikro nežinome, kokie laikai gali ateiti. Todėl prašykime ne tik šv. Jurgio, bet ir visų kitų šventųjų dangiško užtarimo, kad mums sektųsi, o mes, žvelgdami į šventųjų gyvenimo pavyzdžius, nepamirštume elgtis taip, kaip ir jie elgėsi: būtume dori, sąžiningi, būtume dvasios karžygiais, kurie neštų tiesą, teisingumą ir naikintų pasaulyje blogį“, – kalbėjo A. Stanevičius, beje, tądien šventęs ir gražų savo penkiasdešimtmečio jubiliejų.

Šventės gyvūnai – alpakos ir ponis
Šv. Jurgis yra antrasis Lietuvos globėjas. Dar pagonybės laikais ši diena buvo švenčiama kaip gyvulių globėjo diena, tądien išgenami gyvuliai į lauką. Šventėje „Pagal Jurgį ir kepurė“ taip pat buvo gyvūnų, tiesa, mūsų liaudies kultūrai gana netradicinių: žmonės galėjo iš arti pamatyti egzotiškąsias alpakas bei poni arkliuką. Dvi alpakas iš Sirutiškio atsivežusi Ginta pasakojo, kad šie gyvūnai yra labai jaukūs, mieli, suteikiantys daug šiltų ir teigiamų emocijų, tačiau ir charakteringi.

Gražuolės egzotiškosios alpakos traukė visų susirinkusiųjų dėmesį.

„Alpakas auginame tik kelerius metus, tad po truputį mokomės šių gyvūnų auginimo paslapčių. Šiuo metu turime penkis augintinius, o štai šis, – pašnekovė mostelėjo ranka į šviesiai rudos spalvos alpakų mažylį Gasolį, – gimė jau mūsų ūkyje. Jam vardą davėme pagal ispanų krepšininką Pao Gasolį.“ Pasak moters, šias gražuoles auginti nėra sudėtinga, tačiau jos labiau linkusios bendrauti vienos su kita, o ne su žmonėmis. Visiems žinoma, kad alpakos gali apspjaudyti savo skrandžio rūgštimi, nors žmones jos apspjaudo tik labai įpykusios. Tiesa, man pradėjus šias gražuoles fotografuoti, gyvūnai akivaizdžiai suirzta – pasak Gintos dėl to, kad alpakos jau pavargo būti nuolat fotografuojamos, nes norinčiųjų jas įamžinti ar tiesiog stovinčių ir besigrožinčių egzotiškaisiais gyvūnais, kilusiais iš tolimosios Čilės, buvo itin gausu.

Iškepta daugiau nei 200 kiaušinių!
Po šv. Mišių vyko liaudiškos muzikos koncertas, kuriame pasirodė folkloro kolektyvai, liaudiškos kaimo kapelos bei vokaliniai ansambliai. Anksčiau per Šv. Jurgį būdavo pasirašomos įvairios sutartys, taigi ir koncerte dalyvavę „Šeduviukai“ iš Šeduvos gimnazijos pasirašė sutartį su Kėdainių šv. Jurgio parapijos bendruomene, kurioje įsipareigojo bendradarbiauti ir kitais metais dalyvauti Jurginių šurmulyje.
Visus kermošiaus lankytojus subūrė ne tik koncertas, bet ir bendri, čia pat pagaminti gardūs pietūs. Agapės (bendrų vaišių metu) visi renginio dalyviai buvo vaišinami Jurginių kiaušiniene su lašinukais, kuri buvo kepama didžiulėje keptuvėje ant laužo, taip pat Jurgienės dilgėliniu šiupiniu, užbalintu plaktais kiaušiniais bei karšta žolelių arbata. Kiaušinių buvo iškepta net keli šimtai! Vėliau susirinkusiesiems, o ypač vaikams daug džiaugsmo teikė kiaušinių ridenimas.
Pasak K. Volkaus, itin svarbu prisiminti, gaivinti mūsų senąsias liaudies tradicijas. Net jei kai kurios jų šiandieniame amžiuje jau atrodo mažai aktualios. „Ši šventė apipinta įvairiomis tradicijomis, tad jas nuolat reikia priminti. Jei nebus vykdoma šviečiamoji veikla, tada tik patys saviveiklininkai sau ir koncertuos tuščiose salėse. Šis šurmulys – tai miestiečių, kėdainiečių suėjimas. Norime burti žmones, kad jie pabendrautų, apsipirktų, pasivaišintų“, – renginio idėją pristatė K. Volkus.

Savos gamybos kūriniai
Aikštėje prie bažnyčios buvo gausu prekybininkų, pardavinėjančių savos gamybos darbus, skanėstus.
Iš Panevėžio atvykęs krepšius kuriantis amatininkas Sigitas prisipažino, kad yra pusiau kėdainietis, pusiau panevėžietis, tad su malonumu atvykstąs į Kėdainius.
„Įvairūs krepšiai, kibirai pagaminti iš buko (kuris yra minkštas, netrapus) medžio lukštų. O kaip be Jurginių simbolio – kepurių! Šiuo amatu užsiimu jau dvidešimt metų, tad rankos jau puikiai įgudusios“, – geros nuotaikos nestokojo prekybininkas iš Panevėžio.
Plačiomis šypsenomis prie savo palapinės pasitiko ir pelėdnagiškės Zita ir Albina. Pelėdų kaimui atstovaujančios moterys pirkėjams siūlė įvairių smulkių rankų darbo kūrinėlių, kurie buvo pagaminti su didele meile ir atsidavimu.
„Taip pat renkame labdarą ir mūsų tradicinei vaikų vasaros stovyklai, į kurią susirenka labai daug vaikų. Mūsų Pelėdų kaimą labai pamilo ne tik kitų miestų gyventojai, bet ir kėdainiečiai. Jau yra norinčiųjų pas mus atvykti žmonių iš Vilniaus, Šiaulių, o viena kėdainiečių klasė pas mus švęs savo išleistuves“, – geromis žiniomis pasidalino Zita ir Albina.

Leave A Reply