Josvainių gimnazijos penktųjų, šeštųjų ir septintųjų klasių mokiniai paminėjo lapkričio 11-ąją – Šv. Martyno dieną.

Prie įvairiaspalvių žibintų gimnazistai kartu su dailės mokytoja A. Mackevičiene plušo kelias savaites.

Prie įvairiaspalvių žibintų gimnazistai kartu su dailės mokytoja A. Mackevičiene plušo kelias savaites.

Visi buvo išsirikiavę į spalvingais savo darbo žibintais išdabintą procesiją, žingsniuodami traukė vyresniųjų klasių mokinių padėtą išmokti vokišką dainą.
Žibintų apšviesta eisena apsuko ratą miestelio gatvėmis, taip tarsi šildydama josvainiečių širdis, teikdama joms vilties.
Prie įvairiaspalvių žibintų gimnazistai kartu su dailės mokytoja A. Mackevičiene plušo kelias savaites. Gražiausi darbai buvo apdovanoti

Pusę apsiausto – elgetai
Legendos byloja, kad senovės Romos karys, vardu Martynas, nutarė paaukoti savo gyvenimą vargšams, liovėsi kariauti, pasikrikštijo, o vėliau tapo vyskupu.
Vokietijoje, ypač katalikiškajame Reino regione, lapkričio 11-osios vakare, jau sutemus, gatvėmis traukia vaikų, nešančių žibintus, eisenos, kurių priekyje ant žirgo joja simbolinis Šv. Martynas.
Taip prisimenama, kad Šv. Martynas pasidalino apsiaustu su sušalusiu vargeta ir jo širdyje įžiebė šilumą bei viltį.
Pasak tos legendos, Martynas, prie miesto vartų pamatęs sušalusį pusnuogį elgetą, kardu perrėžė savo kareivišką apsiaustą pusiau ir vieną jo dalį atidavė sutiktajam.
O naktį jis susapnavo Kristų, apsigobusį  ta dovanotąja apsiausto puse. Nuo feodalizmo laikų Šv. Martynas – skolų bei įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Tądien buvo renkami ir kaimų seniūnai, ginčų teisėjai.

Šv. Martyno žibintais sklaidomos rudens sutemos ir šildomos žmonių širdys.

Šv. Martyno žibintais sklaidomos rudens sutemos ir šildomos žmonių širdys.

Žemei – ramybės metas
Austrijoje per Šv. Martyną baigdavosi gyvulių ganymas, Vokietijoje prasidėdavo visą mėnesį trukdavęs gyvulių skerdimas.
Lietuvoje prieš šventą Martyną būdavo rengiami dideli jomarkai, kuriuose galėta įsigyti žąsų.
Šeimininkai per Šv. Martyną ne tik atsiskaitydavo su samdiniais, bet ir rengdavo jiems vaišes, kurių pagrindiniu patiekalu būdavo su obuoliais kepta žąsis.
Per Šv. Martyną kepdami žąsis, lietuviai tarsi patikrindavo, ar per Kalėdas jos bus pakankamai riebios, ar nereikia papildomai papenėti.
O Kėdainių krašte žinota, kad, sulaukus lapkričio 11-osios, reikia palikti poilsiui žemę: nebegalima jos nei arti, nei akėti, nei kasti. Tądien baigdavosi ir piemenėlių vargas – ganiava: apie tai byloja priežodis: „Šventas Martynas tvartus uždaro, o Šventas Jurgis juos atidarys…“
Be kerdžiaus priežiūros likę piemenukai prisimanydavę daug išdaigų, imdavęsi net burtų, kuriais šaukdavęsi šalčio ir sniego, kad, gink Dieve, po laukus bastytis neprireiktų…
Vienas tokių burtų – apie pamiškės beržą vedamas baltas oželis: baltas beržas, baltas oželis, greit ir visur bus balta…
Pabaigus laukų darbus, nebereikėdavo anksti „su gaidžiais“ keltis. Todėl dažnas šį paukštį aukodavo gyvulius globojančiai dievybei.
Pastarąją senovinę baltų apeigą liudija latvių dainos ištrauka: „Martynui gaidį kirtau devynskiauterį – lai lekia mano žirgas devyniais keliais!“

Imama laukti Kalėdų
Per Šv. Martyną žmonės spėliodavo, kokios bus Kalėdos, ar teks kęsti šaltą žiemą.
Tai byloja iki šių dienų išlikę posakiai „Jei Šventas Martynas – su ledu, tai Kalėdos – su bradu (šlapios)“; „Jei Šv. Martynas – su bradu, tai Kalėdos – su ledu“; „Martynas ant ledo – Kalėdos ant vandens“.
Tikėta: jei lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema. Kai ką bandyta spėti iš keptos žąsies krūtinkaulio: ,,Jei daugiau baltos spalvos – daugiau bus ir sniego su speigais“, ,,Jei daugiau rudos – bus gausu atlydžių.“ Apskritai, Šv. Martynas – svarbi sezoninė riba. Po jo prasideda priešžiemis, Kalėdų laukimas ir… nežinomybė.
Parengta pagal vokiečių kalbos mokytojos Astos Gasparavičiūtės laišką

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.