„Gyvename tokiu laiku, kad dabar beveik visi fotografai. Dažnas nusipirkęs fotoaparatą jaučiasi drąsiai ir fotografuoja viską iš eilės, kitiems net aparatų nereikia – aplinką ir artimuosius stengiasi įamžinti telefonais. Noras fiksuoti patikusias akimirkas nėra blogas, tačiau aš džiaugiuosi, kad dar yra žmonių, vertinančių profesionalių fotografų darbą ir ateinančių įsiamžinti studijose“, – pokalbį apie fotografiją pradėjo kėdainiečiams puikiai pažįstama fotografė Daiva Amalevičienė.

„Pastebėjau, kad tik besišypsantis žmogus nuotraukose būna žavingas ir nuostabus“, – sakė fotografė D. Amalevičienė.

„Pastebėjau, kad tik besišypsantis žmogus nuotraukose būna žavingas ir nuostabus“, – sakė fotografė D. Amalevičienė.

D. Amalevičienė maždaug prieš 30 metų tapusi meilės emigrante atvyko į Kėdainius ir gan giliai įleido juose šaknis.

Fotoaparatą perėmė iš sesės
„Puikiai pamenu, kaip mano jaunesnė sesė gavo dovanų fotoaparatą „Smena“. Tada man buvo septyniolika metų ir aš gana vaikiškai pavydžiai žiūrėjau į nuostabiąją dovaną. Neįsivaizduojate, kiek man buvo džiaugsmo, kai tas aparatas sesei pabodo ir ji man atidavė beveik nenaudotą „Smeną“. Aš tiesiog susirgau fotografija: ne tik pati fotografavau, bet ir dariau nuotraukas. Matydama tokį mano užsidegimą, mama mane paskatino mokytis fotografijos paslapčių, kai baigiau vidurinę mokyklą. Taip tapau profesionale fotografe ir besimokydama susipažinau su savo būsimu vyru Vytautu, kuris mane atsivežė į Kėdainius“, – prisiminimais dalijosi D. Amalevičienė.

Kai kuriuos darbus fotografė paįvairina ir pagyvina savo nėriniais ir mezginiais.

Kai kuriuos darbus fotografė paįvairina ir pagyvina savo nėriniais ir mezginiais.

Ieškojimai atvedė į savo studiją
Kėdainiuose kurį laiką Amalevičiai dirbo buitiniame kombinate fotografais. Tačiau vėliau kombinatui užsidarius teko ieškoti kelių, kaip užsidirbti duonai ir patenkinti aistrą fotografijai. „Tas ieškojimas savo vietos po saule buvo gana įdomus. Kurį laiką dirbau vienoje pirmųjų „Kodak“ laboratorijų. Buvau bene vienintelė moteris Lietuvoje gavusi tokį darbą. Tačiau daugelio verslų pradžia mūsų šalyje nebuvo lengva. Kai mano darbovietė užsidarė, kurį laiką bandžiau dirbti Vilniuje, vėliau teko padirbėti ir Kaune fotografijos laboratorijoje. Kartą pusmečiui buvau net parduotuvėje kasininke įsidarbinusi. Tokiam žingsniui paskatino ne tik būtinybė užsidirbti pragyvenimui, bet ir noras pažinti naujas veiklos sritis.
Kurį laiką su Vytautu galvojome, kokia mūsų vieta gyvenime. Buvo aišku, kad be fotografijos mums sunku, juolab kad sulaukdavome ir kėdainiečių klausimų, kodėl neturime studijos, kurioje galėtume rengti fotosesijas. Tokie raginimai dar labiau padrąsino savos studijos įkūrimui. Taip prieš aštuonerius metus pirmuosius klientus pakvietėme į „Daivos studiją“, – pasakojo D. Amalevičienė.

Mėgsta portretinę fotografiją
Daiva neslepia, kad jai arčiau širdies portretinė fotografija. „Kai dirbau buitiniame kombinate, turėjau labai puikų mokytoją Edmundą Daugvilą. Jis išmokė ne tik fotografijos paslapčių, bet ir kaip bendrauti su žmonėmis. Neretai atėjusieji fotografuotis vos pamatę fotoaparatą bei apšvietimo lempas tarsi sustingsta. O susikausčiusio žmogaus gražiai nenufotografuosi. Tada tenka pasitelkti ir psichologiją, ir iškalbą, ir kitas gudrybes, kad žmogus pradėtų pasitikėti fotografu ir jam nusišypsotų. Pastebėjau, kad tik besišypsantis žmogus nuotraukose būna žavingas ir nuostabus. Pritariu kolegoms, kurie sako, kad fotografas turi daug ir bet ką kalbėti. Tokia maža gudrybė fotografuojamąjį prablaško ir atpalaiduoja. Tada lieka tik laiku pagauti linksmą gerą nuotaiką“, – profesinėmis paslaptimis dalijosi patyrusi fotografė.

D. Amalevičienė mėgsta darbinę įvairovę – jai smagu įamžinti ir kolegas.

D. Amalevičienė mėgsta darbinę įvairovę – jai smagu įamžinti ir kolegas.

Džiaugiasi sugrįžtančiais klientais
„Daivos studija“ maža, bet jauki. Joje visada mielai ir šiltai sutinkami visi atėjusieji įsiamžinti fotografijose. Pati studijos šeimininkė ypač džiaugiasi sugrįžtančiais klientais.
„Man smagu, kai manęs paprašo nufotografuoti vestuves. Vėliau tie patys žmonės ateina darytis krikštynų ir kitų asmeninių švenčių nuotraukų. Gera žinoti, kad mano darbas kažkam patinka ir tinka. Labai džiaugiuosi, kad bendrauju su viena šeima, kuri prieš kiekvienas Kalėdas ateina į studiją fotosesijai. Pirmiausia ateidavo graži sutuoktinių pora, vėliau ją papildė vienas vaikutis, o dabar aš viltingai laukiu, kad gal šeima dar pagausės. Pagalvokit, kokia tai graži tradicija. Juk ir patiems, ir vaikams, ir anūkams bus smalsu pavartyti tokį šeimyninį albumą po kokių trisdešimties metų“, – pasakojo D. Amalevičienė.

Pastebi vyrų kuklumą
Per daugelį metų fotografė pastebėjo, kad sudėtingiausia fotografuoti vaikus ir vyrus. Vaikai būna sunkiai nuspėjami. Tačiau labai pasistengus ir juos galima gražiai nufotografuoti. O vyrai beveik visi šimtu procentų, nesvarbu, kokia proga fotografuojamasi, pamatę atsuktą fotoaparatą, suakmenėja. „Man tenka daug pastangų įdėti, kad koks dailiai nuaugęs ir gražiai pasipuošęs jaunikaitis šalia žavios nuotakos nuotraukose nebūtų tarsi stabo ištiktas. Kai savo plepėjimu vyrus išvedu iš kantrybės ir pamatau bent mažytį linksmumo spindulėlį, pati labai apsidžiaugiu, nes žinau – rezultatas bus geras.
Niekada savo nuomonės dėl nuotraukų neperšu klientui. Visada išklausiu, kokios šventės patys žmonės nori. Išpildžiusi pageidavimus, pasiūlau savo pastebėjimus. Gera, kai galutinis rezultatas ne tik išpildo, bet ir pranoksta lūkesčius. Dar pastebėjau, kad vyresni žmonės yra kuklesni, o dabartinis jaunimas visai nebijo fotoaparatų ir mielai pozuoja“, – sakė D. Amalevičienė.
Paklausta, kuo jos klientai keičiasi, moteris atsakė, kad didelių permainų portretinėse fotografijose nėra. „Tik pastaruoju metu vis dažniau sulaukiu jaunų merginų, norinčių nusifotografuoti erotinėse fotosesijose. To dažniausiai prašo iš užsienio grįžusios lietuvaitės.“

Nors prie širdies arčiau portretai, tačiau retkarčiais D. Amalevičienė neatsispiria reportažinei fotografijai.

Nors prie širdies arčiau portretai, tačiau retkarčiais D. Amalevičienė neatsispiria reportažinei fotografijai.

Fotografiją lydi mezgimas
Kai Daiva Amalevičienė eina gatve, ją neretai palydi ne vieno kėdainiečio žvilgsniai. Jaunatviškai žvali moteris visada iš minios išsiskiria unikalia apranga. „Labai mėgstu megzti. Virbalus rankose laikau nuo kokių devynerių metų. Tad drabužius mezgu ir sau, ir dukroms, o dabar ir kai kurioms klientėms. Man patinka ir mezgimas, ir nėrimas. Šiaip gyvenime nepasižymiu didele kantrybe, bet paėmusi virbalus į rankas pasidarau labai kantri ir niekada nenumetu įpusėto darbo“, – prasitarė moteris.

Didelių permainų neplanuoja
D. Amalevičienė neslėpė, kad po vyro mirties turėjo įvairių minčių dėl ateities. „Kadangi į Kėdainius atvažiavau iš Vilniaus, tai, Vytautui iškeliavus Anapilin, draugai klausė, ar aš negrįšiu į gimtąjį miestą. Kurį laiką dvejojau, ką daryti, tačiau supratau, kad dabar man artimesni Kėdainiai: čia turiu draugų, darbą, mielų širdžiai užsiėmimų. Džiaugiuosi, kad sveikas auga anūkas, kad vyresnioji dukra vis dažniau paima į rankas fotoaparatą, o esant reikalui net pagelbėja man fotosesijose. Be to, turiu ištikimų klientų, kurie nori, kad aš savo darbu sustabdyčiau jų gyvenimo akimirkas. Bet niekada negali nieko išsižadėti. Kol kas atrodo viskas teka ramia įprasta vaga, o kaip bus vėliau, pamatysime“, – sakė D. Amalevičienė.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.