Šiandien kalbėti apie amžių (savo, o, svarbiausia, ir kito) siaubingai nemadinga. Dauguma žmonių jau seniai intuityviai suprato, kad anketiniai duomenys – tai tik sąlyginumas. Šiandien jau kalbama mažiausiai apie keturias amžiaus rūšis – biologinį amžių (kokioje būsenoje šiuo konkrečiu metu yra mano organizmas), socialinį (tai mūsų socialinė padėtis – visų pirma, profesinis statusas), intelektualinį ir emocinį. Šiandien, viena vertus, sakyti apie žmogų „jaunas“ ar „senas“ jau nepriimtina. Yra žymiai tikslesnių kriterijų. Pavyzdžiui, energingumas, tingumas, linksmumas, depresiškumas. Šios savybės būdingos absoliučiai skirtingo amžiaus žmonėms. Kita vertus, jaunystės, jaunatviškumo kultas žiniasklaidoje, televizijoje, reklamose, darbo rinkoje, apskritai visuomenėje – akivaizdus.

Pradeda atrodyti, kad visas pasaulis priklauso jauniems ir labai jauniems žmonėms. Skirtingo amžiaus ir socialinio sluoksnio moterys nusprendė, jog privalo atrodyti amžinai jaunos. Taip ilgai, kaip tai įmanoma. Vaikams nuo mažumės kalama apie prioritetų pasirinkimus ir kryptingą veiklą, „atrandami“ ir plačiai viešinami vis jaunesni genijai. Sutikite, kad jaunystė visais laikais buvo vertinama, tačiau paskutinius 50 metų vyksta absoliuti ir masinė isterija dėl kiekvieno kilogramo, neidealios, senstančios išvaizdos ir raukšlių. Atrodytų, kad tik jaunas (neapibrėžto amžiaus?) ir gerai atrodantis žmogus šiandien gali pasiekti kažkokios socialinės pergalės. Ar pastebėjote, kad jaunimo tarpe „senais“ jau laikomi tie, kuriems apie 30? Nepadarei karjeros iki 30? „Lūzeris“. Nesukūrei šeimos? Ruoškis vienatvei iki gyvenimo galo. Ir taip toliau, ir panašiai.

Amžinos jaunystės, kad ir kiek tai kainuotų, kultas tampa nevaldomas. Vidutinio amžiaus žmonių vaizdinį retai kada išvysime reklamose, kine ir pan., o senukai mums rodomi tik vaistų reklamose – juk kas daugiau dar gali dominti senatvėje? Darbo skelbimuose – tik jaunų ir „kietų“ darbuotojų paieškos, tų, kuriems iki 40, ir daug rečiau rasime skelbimų vyresniems – patyrusiems ir išmintingiems specialistams. Santykius taip pat reikia kurti su jaunesniais. Mes taip susikoncentravome ties tuo, kad tarsi užprogramavome save galvoti apie jaunystės ir grožio standartus. Juos mums diktuoja kinas, televizija, žurnalai, reklama. Tačiau kur dingo natūralumas? Natūralūs biologiniai ir amžiaus tarpsnių procesai? Esame tiek suvilioti išorinių jaunystės kulto spąstų, jog pamiršome, kad būti gražiam 20-ies, ir būti gražiam 50-ies, tai ne tas pat. Tačiau tai įmanoma. Juk tikra jaunystė – tai žmogaus vidinė nuostata, tai gebėjimas džiaugtis, nustebti, tobulėti ir atrasti kažką naujo. Turbūt kiekvienas iš mūsų pažįstame „senukų“, kuriems vos 18–20 metų, ir tikrai jaunatviškų, pozityvių pensininkų, kurie nenustojo stebėtis ir domėtis savo gyvenimu. Gyvenimas nesibaigia nei 30-ies, nei 50-ies, nei 60-ies. Jeilio verslo mokyklos profesorius Džefris Zonenfeldas teigia, jog klaidinga manyti, kad tik tie, kam iki 35 metų, pasiekia permainų ir turi gerų idėjų, o tie, kam virš 45, naujų idėjų prasme jau mirę. Profesorius pateikia pavyzdžių. Vidutinis JAV kongresmenų amžius – 57 metai, senatorių – 61. 75 metų Bobas Dylanas aktyviai koncertuoja, o 74 metų Polas McCortnis surenka daugiatūkstantines gerbėjų sales. Kopernikas savo pagrindinę teoriją įtvirtino tik būdamas 70-ies. Režisierius Alfredas Hičkokas savo geriausią filmą sukūrė būdamas 59. Galime sutikti, kad IT srityje dominuoja jauni žmonės, tačiau kitose, tikrai ne mažiau svarbiose srityse – biotechnologijų, chemijos, nanotechnologijų ir švarios energijos – viskas kitaip. Jaunystė tikrai nėra genialumo garantija, sako profesorius Dž. Zonenfeldas, tačiau priduria, kad branda taip pat negarantuoja išminties.

Mokslininkų prognozėmis, 2050 metais visoje žemėje esančių gyventojų, kuriems per šešiasdešimt, skaičius taps didesnis nei tų, kam 15. Šiandien žmonės gyvena vis ilgiau. Beje, dar apie mokslininkus. Amerikoje buvo atliktas tyrimas apie senatvę. Skirtingo amžiaus žmonėms buvo užduotas klausimas, kada prasideda senatvė. 18–29 metų apklaustieji sakė, kad apie 60-uosius metus, vidutinio amžiaus žmonės sakė – apie 70 metų. Na, o tie, kuriems virš 60 – sakė, kad senatvė prasideda maždaug nuo 74 metų. Šis tyrimas taip pat atskleidė klaidingus įsivaizdavimus apie tai, kas rūpi vyresniems žmonėms, kuo jie gyvena. Dauguma jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių atsakė, kad senatvėje domina tik dvi temos – ligos ir praeitis, tuo tarpu žmonės nuo 60 metų atsakė, kad visi jų pokalbiai sukasi apie ateitį, keliones ir diskriminaciją dėl amžiaus. Taigi darosi vis sunkiau apibrėžti, kas yra senatvė, kada ji prasideda ir ką tada veikti. Antroji gyvenimo pusė tampa ne mažiau individuali nei kiti žmogaus gyvenimo periodai.

Galbūt verta susimąstyti, jog ne jaunystė yra šių laikų pasaulio kultas. Deja, bet ir ne senatvė – ji vis dar apgaubta daugybės mitų ir klaidingų įsivaizdavimų. Manyčiau, kad šių laikų visuomenės dominuojanti diagnozė (kryptis) – infantilizmo epidemija. Nebenorima suaugti, tapti atsakingiems, norima likti amžinais Piteriais Penais, skrajojančiais savo įsivaizduojamuose pasauliuose ir negebančiais subręsti. Mes pamiršome apie emocinį intelektą – gebėjimą pažinti savo emocijas, harmoningai jungti protą ir jausmus, intuiciją ir intelektą – juk tai bene svarbiausias kriterijus, kuris rodo, kiek esame suaugę. Ar ne taip?

Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.