„Atžalyno“ gimnazijos dvyliktokas Jurgis Neverdauskis jau spėjo atkreipti dažno kėdainiečio dėmesį. Jis bene visą šaltąjį sezoną į gimnaziją, esančią kone kitame miesto gale, vaikščiodavo be striukės ar palto, tik vienmarškinis arba su mokykliniu uniforminiu švarku.

„Taip vaikštau jau trejus pastaruosius metus ir visiems noriu kartą ir visiems laikams pasakyti: ne, man nešalta! Taip vaikščioti aš jau esu įpratęs ir tai man – visiškai natūralu ir įprasta“, – užtikrintai kalbėjo šiųmetis „Atžalyno“ gimnazijos abiturientas Jurgis.

Po replikos nebenešiojo striukės

Gimnazistas pasakoja, kad vaikščioti be šiltų drabužių jam jau tapo įprastu dalyku.

„Į Kėdainius atsikėliau prieš kokius ketverius metus, iki tol gyvenome Dotnuvoje. Dabar gyvenu Smilgos gatvėje, tad iki gimnazijos, kol ateinu, užtrunku apie 20 minučių. Tai – nėra labai ilgas laiko tarpas man – kiekvieną dieną pirmyn ir atgal, bet kokiu oru, taip ir vaikštau“, – pasakojimą pradeda vaikinas.

Jis prisipažįsta, kad dėl šalčio ar kitokių oro sąlygų jam niekada nebuvo kilęs noras važiuoti automobiliu ar autobusu. „Na, nebent išskyrus tuos atvejus, kai nori kuo greičiau grįžti namo“, – sakė jis.

Paklaustas, kodėl nusprendė grūdintis ir netgi šaltu metu vaikščioti be šiltų drabužių, vaikinas šyptelėjo.

„Nors klausimas ir paprastas, tačiau neturiu atsakymo. Tokio sąmoningo pasirinkimo kaip ir nebuvo – nebuvo taip, kad prabudęs ryte nusprendžiau, jog viskas, nuo šiandien pradėsiu grūdintis. Ne. Aš tiesiog pradėjau nenešioti striukės, nes suvokiau, kad man jos tiesiog nereikia. O visa tai prasidėjo nuo vieno įvykio – kai devintoje klasėje, antrame pusmetyje draugas pasišaipė iš manęs, kad neva su striuke aš atrodau kaip pingvinas… Taigi, įsižeidžiau ir tos striukės nusprendžiau daugiau nebenešioti“, – nuo ko viskas prasidėjo, atskleidė gimnazistas.

O ilgainiui pastebėjęs, kad tos striukės jam visai ir nereikia, nes be jos visai nešalta, Jurgis nusprendė šiltų viršutinių drabužių nenešioti visiškai.

„Kai tik išeinu iš šiltų namų į šaltą lauką, pirmąsias penkias minutes būna šalta, tada kartais ir iš šalčio tenka padrebėti, tačiau kai kūnas aklimatizuojasi, prisitaiko prie šalčio, šalta nebūna. Mano kūnui nebūna taip, kad jis taip sušąla, kad net skauda. Man tiesiog nebūna šalta, aš nejaučiu to šalto oro“, – pasakojo Jurgis.

Sulaukia daug dėmesio ir komentarų

Pasak vaikino, mokytojų ir tėvų reakcijos į tai reikėjo kiek palaukti. „Mokytojai kurį laiką nereagavo, nes jiems tai nebuvo aktualu, tiesa, tuometinė auklėtoja buvo pasakiusi kelis komentarus, bet priverst nevertė. Na, o mama kurį laiką nepastebėjo, kad aš taip vaikštau, bet pastebėjusi bandė uždėti striukę, sakė, kad be striukės vaikščioti yra negerai, taip neva negalima. Nors iš namų išeidavau su striuke, eidamas į mokyklą aš ją nusiimdavau“, – pasakojo vidinio užsispyrimo nestokojantis vaikinas.

Tiesa, dėl to, kad šiltai neapsirengia, Jurgiui teko kalbėtis ir su mokyklos direktoriumi, šia situacija buvo susidomėjusios ir Vaikų teisės. Tačiau buvo paaiškinta, kad tai yra tik paties vaikino pasirinkimas ir jokio kriminalo čia nėra ir negali būti.

Žinoma, šaltą ir vėjuotą žiemos dieną, kai temperatūra siekia net minus penkiolika laipsnių, vienmarškinis vaikinas traukia smalsių praeivių dėmesį. Drąsesni nevengia užklausti, ar jam ne šalta, kiti – ir garsiai pakomentuoti.

„Oi, komentarų esu išgirdęs pačių įvairiausių ir labai daug, – nusijuokė pašnekovas. – Kiti net mano vardą žino, nors aš jų nė nepažįstu. Pastebiu, kaip žmonės į mane žiūri, spokso, pravažiuojančių automobilių keleiviai žiūri į mane ir juokiasi net.“

Todėl, kaip prisipažino pats Jurgis, jam ir vasaros karščiai nėra tokie priimtini bei keliantys diskomfortą.

Be striukės – ir prie minus dvidešimt!

Tiesa, pati žemiausia temperatūra, prie kurios jis lauke ėjo be jokių šiltesnių, kūną dengiančių drabužių, buvo net minus dvidešimt!

Jurgis pasakoja, kad dar dešimtoje klasėje, per atostogas, jis ėjo iš namų į mokyklą pasportuoti. „Nors buvo lauke minus dvidešimt, atėjau tik su šortais ir marškinėliais. Atėjau į mokyklą, pasportavau, po to jau beišeinant pro duris man šūktelėjo keli mokytojai ir mokyklos direktorius. Jie klausia manęs: „Ką tu darai?“ Ir atvežė mane namo, nors aš taip ir nesupratau kam, nes aš ir taip, be jų pagalbos, būčiau grįžęs namo“, – kalbėjo vaikinas.

Klausant Jurgio pasakojimo neįmanoma nesistebėti – juk šaltis, ir dar siekiantis net kelias dešimtis laipsnių, yra skausmingas, juk ne veltui sakoma, kad šaltis žnaibosi. Paklaustas, ką jis daro, kad nejaustų šalčio, vaikinas gūžteli pečiais ir prisipažįsta – ogi nieko, tiesiog eina.

„Aš visada einu visiškai atsipalaidavęs, tiesa, giliai kvėpuoju. Tačiau galvoje visada turiu tokią idėją: vis tiek kitaip nebus, dabar toks oras, aš turiu eiti. Taigi, tiesiog einu“, – pasakojo gimnazistas ir pridūrė, kad yra įsitikinęs, jog pozityvus mąstymas galvoje turi didelį efektą ir fiziniame kūne. „Esu kažkur skaitęs, kad jei tu nuolat galvoji apie ligą, nuolat apie tai mąstai, turi didesnę tikimybę susirgti. O aš galvoju priešingai (gal net esu įsikalęs į galvą), kad man nėra šalta, kad noriu būti sveikas“, – kalbėjo minčių galios efektyvumu įsitikinęs jaunuolis.

Jokių peršalimo ligų

Jurgis prisipažįsta, kad per visą šį laiką jis nė karto nebuvo susirgęs peršalimo ligomis. Nors ir vaikštantis be šiltų drabužių, jis nė karto nesusirgo nei gripu, nei rimtu peršalimu. „Seniau sirgdavau dažniau, būdavo, kad sirgdavau ir gripu. O dabar, per pastaruosius penkis metus, nesu susirgęs jokiomis ligomis, dėl kurių negalėčiau eiti į mokyklą“, – prisipažino vaikinas ir pridūrė, kad šaltį bandė jaukintis dar būdamas vaikas: vaikystėje braidydavo po sniegą, teko šokti ir į eketę.

Pašnekovas teigia, kad grūdinimasis yra puikus sveikatos palaikymo būdas, tačiau tą reiktų daryti pamažu ir nuosekliai. „Pradėti galima kad ir dabar, kai lauke temperatūra nėra minusinė ir nėra labai šalta. Tačiau viską reikia daryti pamažu“, – sakė Jurgis.

Nors vaikino elgesys – vaikščioti žiemą be šiltų drabužių – dažnam mūsų atrodo ir labai drastiškas ir net išskirtinis, Jurgis sakė, kad gyvenime nėra mėgstantis specialiai atkreipti į save dėmesį.

„Esu labiau introvertas, nelabai mėgstu intensyvų bendravimą su kitais žmonėmis. Aš darau savo – jei manau, kad tai yra, mano nuomone, teisinga, tikrai nebijočiau to išreikšti. O jei kiti blogai į tai reaguoja, aš tiesiog nekreipiu dėmesio, nes kokią teisę jie turi mano nuomonę neigti?“ – užtikrintai kalbėjo mokinys.

Planuose – ūkininkauti

Abiturientas šiuo metu mokosi 4e gimnazinėje klasėje ir dėl savo ateities planų labai galvos nesuka. Savo kelią jis jau žino – sekdamas tėvų pėdomis, bus ūkininkas. „Pagal viską, turėčiau būti ūkininkas, tad galvoju po abitūros egzaminų stoti į kolegiją ir toliau mokytis. Mano tėtis yra ūkininkas, tad stebėdamas jo dirbą matau, kad tai perspektyvu – galima uždirbti nemažai pinigų, yra daug laisvo laiko, o ir pats darbas man atrodo nenuobodus. Kadangi viskas jau yra padaryta: yra dirbamos žemės, visa žemės ūkio technika, tad kodėl gi nedirbt šioje srityje ir man pačiam?“ – sakė Jurgis ir pridūrė, kad tėvui ūkininkauti padedantis jau senokai – kai gyveno kaime, dažnai padėdavo nudirbti įvairius ūkinius darbus, tekdavę ir traktorių pavairuoti.

About The Author

Related Posts

3 Responses

  1. Joana

    Na, ir pralinksmino šitas vaikinas sekmadienio rytą beskaitant straipsnį. Skaičiau ir nuoširdžiai juokiausi. Sužavėjo jauno žmogaus charakterio tvirtumas. Tenka tik palinkėti Jurgiui sėkmės gyvenime.

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.