Jauni žmonės neslepia, kad didžiuojasi esą lietuviai, myli gimtąją kalbą, moka šalies himną, su pagarba žiūri į lietuvišką Trispalvę. Tačiau laimingi nesijaučia. Kas neramina jų laimingą jaunystę? Ko šiandien nori ir apie ką svajoja jauni žmonės?

(Iš kairės) atžalyniečiai Matas, Arūnė, Kęstutis, Karolina ir Emilis sako turį nemažai gražių svajonių, tačiau norėtų, kad suaugusieji padėtų jas įgyvendinti.

(Iš kairės) atžalyniečiai Matas, Arūnė, Kęstutis, Karolina ir Emilis sako turį nemažai gražių svajonių, tačiau norėtų, kad suaugusieji padėtų jas įgyvendinti.

Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos aktyvistai atviri – nematome autoritetų, neturime į ką lygiuotis. Graži diskusija tarp atžalyniečių užvirė Vasario 16-osios išvakarėse. Jaunuoliai susitikę kalbėjo apie patriotizmą ir svajones.

Jaunimui reikia palaikymo
„Dabar patriotizmas jaunam žmogui yra kitoks negu prieš penkiasdešimt ar dvidešimt metų. Neturime su kuo kovoti ar kariauti. Man patriotiškumas pasireiškia per krepšinį. Per jį mes populiarinam savo šalį ir jos žmones bei pasiekimus“, – drąsiai nuomonę išsakė Kęstutis.
„O aš didžiuojuosi savo unikalia kalba ir neslepiu, jog noriu gyventi gimtojoje šalyje“, – sakė Karolina.
„Nors ir esame nedidelė valstybė, bet tikrai turime kuo pasigirti. Tai – ir sportininkai, ir muzikai, ir dailininkai. Smagu, kad tampame žinomi ir vis rečiau nuvykus į užsienį tenka aiškinti, kad nesame Lenkijos miestas“, – teigė Arūnė.
Jaunuoliai teigė patys jaučiantys, jog neretai pasijaučia įsprausti į rėmus. „Kažkaip keista – turime visas laisves, bet tos laisvės mus savotiškai atbukino ir padarė daug kam abejingus. Gaila, kai sutikę draugus neturime apie ką kalbėti, nenorime nieko daryti. Skaudu girdėti bendraamžių pokalbius, kurie sukasi tik apie kompiuterius ir telefonus“, – dėstė Emilis. Patys jaunuoliai pripažįsta, jog gyvenimas juos gerokai išlepino. „Galimybių turime begales, tačiau negalime pamiršti ir savo pareigų. Kad ir kaip būtų gaila, dabar beveik visą pažangių mokinių laiką suryja mokslai. Esame spaudžiami tėvų, mokytojų. O ir patiems norisi gauti kuo daugiau žinių“, – sakė Matas.
Jaunimas vieningai sutarė, jad polėkio ir svajonių turi, tačiau nori didesnio palaikymo bei pagalbos iš suaugusiųjų. „Ne nuolatinių priekaištų ir pamokslų mums reikia, bet palaikančio ir padrąsinančio žodžio laukiame“, – sakė Kęstutis.
Jaunimas visada buvo ir yra vienas pagrindinių tautos gyvenimo variklių. Jaunuoliai net ir sunkiausiu laikmečiu turėjo svajonių bei jų siekė negalvodami apie pasekmes.
Vilniaus pedagoginio (dabar – Lietuvos edukologijos) universiteto Istorijos didaktikos katedros docentas Stanislovas Stašaitis 2005 metais rajono spaudai atidavė labai įdomią informaciją apie tai, kaip Kėdainių jaunimas pokariu aukojosi dėl Lietuvos išlaisvinimo.

Siūlome ištrauką iš S. Stašaičio parengtos publikacijos.

Trispalvės pokario Kėdainiuose
Buvusiuose KGB rūmuose Gedimino prospekte Vilniuje (dabar – Lietuvos ypatingasis archyvas) saugomi pokario Kėdainių gimnazistų, amatų mokyklos moksleivių ir su jais susietų asmenų tardymo protokolai, kiti dokumentai.
Į šešis tomus sudėta medžiaga atskleidžia dalies tuometinio jaunimo nuotaikas, ryžtą aukotis dėl Lietuvos išlaisvinimo iš sovietų okupacijos.

Ką liudija tardymo protokolai
1945 metais surašyti Kėdainių mergaičių gimnazijos septintos klasės moksleivės Onutės Keliauskaitės ir kitų kėdainiečių tardymo protokolai liudija, kad pokario pasipriešinimo ištakos siekia dar nacių valdymo metus.
1941 metų antroje pusėje, kai Lietuva atsidūrė Vokietijos rankose, Kėdainių apskrities administracijos darbuotojai Stibulis, Stasys Žemelis, Pranas Povilius, Vladas Kulpavičius ir kiti įkūrė „Savitarpio pagalbos komitetą“, kuris materialiai rėmė bolševizmo aukas ir skelbė laisvos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimo šūkius.
1944 metais pasilikę Lietuvoje šio komiteto nariai vienaip ar kitaip tęsė antisovietinę veiklą.

Tėvas buvo garsus knygnešys
Onutę Keliauskaitę su buvusio komiteto nariais supažindino iš to paties Pauliukų kaimo kilusi Vladislava Basagirskienė.
Per šią moterį gimnazistė susipažino su Vytautu Kaunu, dirbusiu sveikatos apsaugos skyriaus dezinfektoriumi, Stasiu Didžgalviu, dirbusiu Kėdainių apskrities socialinio aprūpinimo skyriaus vyriausiu buhalteriu, ir kitais to meto kėdainiečiais.
Pati Onutė jau žinojo apie gimtosiose apylinkėse veikiančius partizanus ir jų rėmėjus, todėl jiedu su Vytautu Kaunu pirmieji užmezgė ryšį su jais. Na, o Onutės antisovietinėms nuotaikoms formuotis, manau, padėjo ir jos tėvas – garsus Kėdainių krašto knygnešys Matas Keliauskas, kuriam tada ėjo 70-ieji metai.
Vytautas Kaunas rotatoriumi daugino iš partizanų gautus atsišaukimus, o Onutė Keliauskaitė ir kiti bendraminčiai juos platino tarp gyventojų.

Nuteisti dešimčiai metų lagerio
1945 metų vasario 16-ąją prie kapų, kuriuose palaidoti 1918-1919 metų Lietuvos kariai savanoriai, iškilo Lietuvos Trispalvė, kurią iškėlė Kėdainių gimnazistai.
Tų metų liepą Onutė Keliauskaitė ir kiti buvo suimti. Spalį minėtoji mergina ir Vytautas Kaunas bei Stasys Didžgalvis buvo nuteisti dešimčiai metų lagerio.
SSSR karo tribunolo nuosprendis neišgąsdino laisvėje likusių bendraminčių – gimnazisčių Anelės Sereikytės, Aldonos Pakštytės, Prano Jonaičio ir kitų, kurių butuose rinkdavęsi gimnazistai dainuodavo antisovietines dainas, kalbėdavosi apie Sovietų sąjungos politiką, rašydavo eiles, piešdavo sovietinę sistemą ir Staliną pašiepiančius piešinėlius ir kt.
Jie taip pat rinkdavo medikamentus ir šiltus drabužius partizanams.

Plevėsuodavo ne tik prie karių kapų
1946-1947 metais Lietuvos Nepriklausomybės dieną ir per Vėlines Trispalvė plevėsuodavo ne tik kapinėse, bet ir kitur. Viename protokole užfiksuota, kad ji buvo iškelta ant gimnazijos rūmų griuvėsių.
Tuomet Trispalvė visiems asocijavosi su Lietuvos laisve ir nepriklausomybe. Anelė Sereikytė, Aldona Pakštytė, J. Markevičiūtė ir kitos gimnazistės už surinktus iš draugų pinigus pirkdavo audinį, jį dažydavo ir siūdavo trispalves, vaikinai parūpindavo kotus, atnešdavo eglišakių vainikams.
Suėmus Onutę Keliauskaitę organizacijai vadovavo gera merginos pažįstama nuo Šėtos progimnazijos laikų Anelė Sereikytė iš Kaplių, o šiai išvykus iš Kėdainių – Aldona Pakštytė iš Pauliukų kaimo ir Pranas Jonaitis iš Kazokų.

Įkalčiai – ir užrašai, ir piešiniai, ir laiškai
Šaltinių duomenimis, grupelei priklausė septyni gimnazistai ir amatų mokyklos moksleiviai. Deja, tarp jų buvo infiltruotų ar užverbuotų agentų. Tai patvirtina ir bylose išlikusios agentų Gimnazistė ir Lempa pranešimų santraukos.
Šie agentai ar agentės padėjo išaiškinti Janinos ir Prano Jonaičių, Aldonos Pakštytės, Emilijos Rušaitės, Anelės Sereikytės ir kitų veiklą. 1948 metais organizacijos „Kovotojų sąjunga už Laisvę“ nariai buvo suimti.
Teisiant juos įkalčiais laikyti įvairūs užrašai, piešiniai, eilėraščiai, laiškai. Pavyzdžiui, Onutės Keliauskaitės parašytas laiškutis su posmais apie Tėvynės meilę ir ilgesį.
1948 metų rugpjūtį vienuolika aktyvistų nuteisti kalėti nuo dešimties iki penkiolikos metų, ištremiant juos į ypatingos paskirties lagerius.
Grįžusiems į sovietinę Lietuvą teko pradėti naują „odisėją“. Reabilituoti jie buvo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Deja, Pranas Jonaitis išlaisvinimo nesulaukė – jis žuvo Sibire nuo niekdario rankos.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.