Gruodžio 7-osios vidurdienį kėdainiečiai skubėjo į Švento Juozapo bažnyčią, kad pasidžiaugtų svarbia švente – sukako 25 metai, kai šie maldos namai vėl grąžinti tikintiesiems.

img_6932Gražioje šventėje su kėdainiečiais buvo Šv. Mišias aukojęs J.E. Sigitas Tamkevičius. Jam talkino buvę Kėdainių Šv. Juozapo parapijos klebonai, kunigai Sigitas Bitkauskas ir Gintaras Pūras.

Dabartinis parapijos klebonas Norbertas Martinkus džiaugėsi, kad atvykęs į Kėdainius tarnauti rado gyvą parapiją: „Esu laimingas čia būdamas. Mūsų bažnyčiai šiandiena yra labai svarbi, juk tokia šventė gilina tikinčiųjų santykį su Viešpačiu.“

J. E. Sigitas Tankevičius dalyvavo ir pirmosiose atkurtos bažnyčios Šventose Mišiose, jas aukojo ir 25-osios sukkakties proga: „Ši bažnyčia per ketvirtį amžiaus labai pasikeitė. Tiek išore, tiek vidumi. Nueiats ilgas kelias buvo nemažas iššūkis tiek kunigams, tiek parapijiečiams. Džiugu, kad bendromis pastangomis šiandien Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia yra tokia, kad kiekvieno akiai miela į ją žiūrėti. Kai 1991 metais žmonės atgavo bažnyčią, jie turėjo labai daug vilčių. Dalis jų buvo utopinės. Manau, jog laisvė mums davė daug galimybių. Lieka tik savęs paklausti, ar visas tas galimybes mes išnaudojome?

Kėdainių tikintiesiems linkiu palaikyrti gerus tarpusavio santykius, gerbti vieniems kitus ir neapleisti darbo. Būdami krikščioniškai solidarūs patirsime Dievo palaimą.“

Gražios šventės proga parapiją aplankę jos tarnai kunigai Sigitas Bitkauskas ir Gintaras Pūras vienbalsiai tvirtino, jog ilgisi Kėdainiuose praleisto laiko ir buvusius parapijiečius mini tik gerais žodžiais.

Bažnyčios grąžinimo 25-erių metų proga parapijos bendruomenę sveikino rajono vadovai, bažnyčios draugai ir bičiuliai.

[tribulant_slideshow gallery_id=“230″]

Istorijos puslapiai

Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė – architektūros paminklai, šiandien po visų sunkmečių puošiantys Kėdainių senamiestį.

Vienuoliai karmelitai sunkiomis kontreformacijos sąlygomis 1709 metais pastatė Kėdainiuose koplyčią, o 1766-aisiais – ir Šv. Juozapo bažnyčią. Jie nuolat rūpinosi bažnyčios pastatu, dirbo pastoracinį darbą, plėtojo socialinę, švietėjišką veiklas.

Karmelitų įsteigtai ir vyskupo Jono Mikalojaus Zgierskio 1713 m. lapkričio 8 d. patvirtintai parapijai teko sunkus išbandymų kelias. Parapijos bendruomenė tvirtėjo kovodama su rusifikacija, kai buvo uždraustas lietuviškas raštas. Kėdainių krašte platintos maldaknygės, kita lietuviška literatūra, kovota su alkoholizmu. Kai Šv. Juozapo bažnyčia buvo Josvainių filija, Josvainių dvasininkai garsėjo kaip tautinio, religinio, moralinio gyvenimo propaguotojai.

Šv. Jurgio bažnyčia tarnavo ne tik parapijai – ji tapo Lietuvos kariuomenės Kėdainių įgulos bažnyčia, o Šv. Juozapo bažnyčia turėjo ir Šv. Jurgio parapijos filijines teise, tapo ir mokinių bažnyčia.

1936 metais Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčiai suteiktos parapijos bažnyčios teisės. 1936-asiais Šv. Jurgio parapijai priklausė 4 015 katalikų, Šv. Juozapo – 19 000. Šv. Juozapo bažnyčia dėl savo patogios padėties, kunigų pastoracijos, gausaus moksleivių skaičiaus, kurie čia rinkosi melstis, tapo kėdainiečių mylima ir gausiai tikinčiųjų lankoma bažnyčia, skleidžiančia Kristaus Evangelijos šviesą ir dvasingumą.

Nuo 1934 m. Šv. Juozapo bažnyčioje kiekvieną sekmadienio rytą buvo meldžiamasi lenkiškai, 10 valandą vyko pamaldos mokiniams, vėliau – Suma, pamokslai, mišparai – lietuviškai. Mokiniams šv. Mišias aukodavo ir pamokslą sakydavo gimnazijos kapelionai. Į pamaldas rinkdavosi gimnazijos, kultūrtechnikos, Amatų mokyklų moksleiviai. Pavieniai ir mokinių grupelės turėjo savo vietą bažnyčioje – jie visada stovėdavo ten pat, o vyresnieji, atėję į pamaldas, susėsdavo į klauptus. Rugsėjo pirmąją gimnazijos moksleiviai, pasipuošę uniforma, su mokytojais, grojant orkestrui, eidavo į bažnyčią”

Sovietinių valdininkų apskaitos duomenimis, 1948 metais religinių švenčių metu Šv. Juozapo bažnyčią lankė 1 200 tikinčiųjų, Šv. Jurgio – 1 100 tikinčiųjų. Tuo metu Kėdainių rajone tikinčiųjų gausiausiai buvo lankomos šio bažnyčios: Kėdainių Šv. Juozapo, Krakių, Šėtos, Apytalaukio, Josvainių. Remiantis archyvų duomenimis, 1948 metais Šv. Juozapo bažnyčioje pastoracinį darbą dirbo klebonas ir vikaras, aptarnaujančio personalo – 4, choristai – 25, penki bažnyčios personalo asmenys gavo atlyginimą”.

Nepaisant sovietinės valdžios draudimų, Šv. Juozapo bažnyčia sekmadieniais, atlaidų metu visada būdavo gausiai lankoma, joje nesimeldė tik valdininkai.

Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia buvo uždaryta 1963 m. sausio 23 d. 1963 m. kovo 26 d. dalis Šv. Juozapo bažnyčios turto buvo perduota Šv. Jurgio bažnyčiai, o 196 3m. Balandžio 9 d. likusi dalis Vilniaus ateizmo muziejui.

Šv. Juozapo bažnyčia buvo paversta Elektros aparatūros gamyklos sandėliu. Gamyklos dirbančiųjų dėka vielos tinklais buvo atitverti altoriai. Iš pradžių ketinta juos nugriauti, tačiau iš Vilniaus gautas įsakymas jų neliesti, esą tegul lieka kaip meninės vertybės.

Netrukus į bažnyčią ir šventorių privežta metalo vamzdžių, įrankių, elektros kabelių. Buvusio karmelitų vienuolyno patalpose sandėliuoti cheminiai skysčiai.

1968-aisiais su Elektros aparatūros gamykla sudaryta saugojimo sutartis, o 1971 m. rugsėjo 28-ąją šv. Juozapo bažnyčia, XVIII amžiaus vietinės reikšmės architektūros paminklas, nutarimu Nr. 40, patvirtintu Lietuvos TSR Kultūros ministerijos kolegijos, įtraukta į Lietuvos TSR paminklų sąrašą.

Kėdainiečiai norėjo kuo greičiau atgauti ir atkurti savo bažnyčią. Žmonės, įmonės aukojo lėšas, nemažai savo santaupų skyrė a. a. gydytoja Teklė Bružaitė. Nuo 1987 metų „kultūros fonde buvo surinkta 326 000 rublių“. Dėl gamyklos iškėlimo iš senamiesčio teritorijos buvo kreiptasi į Maskvą, svarstyta vykdomojo komiteto posėdžiuose. 1987 metais architektas Dainius Juozėnas pradėjo rengti šv. Juozapo bažnyčios ir varpinės restauracijos projektą. Po metų jis buvo baigtas. Architektas numatė restauruoti supuvusią varpinę, barokines bokštų kepures, altorius ir sienų polichromiją. 1990-aisiais gamykla galų gale išsikraustė iš vienuolyno ir bažnyčios, prasidėjo restauracija. 1991 m. gegužės 23 d. pasirašytas potvarkis „Dėl Elektros aparatūros gamyklos pastatų perdavimo“, kuriuo Šv. Juozapo bažnyčia, varpinė perduoti religinei bendruomenei. Bažnyčios restauracija pradėjo rūpintis tuometinis šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Juozas Vaičeliūnas. Jis įdėjo daug pastangų, kad šv. Juozapo bažnyčia būtų ne ekspozicijų salė, bet grąžinta tikintiesiems kaip šventovė. Jam tai pavyko pasiekti. Tuo pačiu metu kun. J. Vaičeliūnas vykdė remonto darbus Lančiūnavos bažnyčioje, ant jo pečių gulė pastoracinis darbas, tikybos dėstymas mokyklose. Klebonas nepajėgė visur suspėti. Jis kreipėsi į kardinolą Vincentą Sladkevičių, prašė, kad sugrąžintai Šv. Juozapo bažnyčiai būtų paskirtas klebonas. Todėl nuo 1991 m. kovo 1 d. šios bažnyčios atstatymo ir restauravimo darbais pradėjo rūpintis kun. Kęstutis Daknevičius, kuris kartu ėjo ir parapijos klebono pareigas.

Pradėjęs klebonauti šv. Juozapo bažnyčioje, kun. K. Daknevičius suprato, kad statybos ir remonto darbai pareikalaus daug laiko.

1991m. Gruodžio 1 d., pirmąjį Advento sekmadienį, Kėdainius užplūdo žmonių minios, atėjo ilgai laukta bažnyčios atšventinimo diena.

Šv. Mišias koncelebravo vyskupas S.Tamkevičius, monsinjoras A.Svarinskas, monsinjoras K. Jakaitis, parapijos klebonas kun. K. Daknevičius.

Grąžinus 1997m. bažnyčią ir kun. K.Daknevičių iškėlus į kitą parapiją, spalio 28d. šv. Juozapo parapijos klebonu ir dekanato dekanu buvo paskirtas kun. Sigitas Btkauskas. Jis tęsė kun. K. Daknevičiaus nebaigtus bažnyčios, jos aplinkos tvarkymo darbus bei pastoracinę veiklą.

2 000 m. gegužės 1d. pastoracinį darbą pradėjo klebonas kun. Gintaras Pūras. Šv. Juozapo parapijoje jo laukė nebaigti remonto darbai, bet svarbiausia – bendruomenė formavimas. Parapija dekanate – pati didžiausia ir tokią bendruomenę formuoti sunku.

2016 metų birželio 1-ąją parapijai vadovauti pradėjo kunigas Norbertas Martinkus.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.