justas-pankauskas-56fa26d79b52f

Justas Pankauskas: „Man, kaip politikui svarbiausia, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai ir parodytas veikos rezultatas“.

Premjero patarėjas Justas Pankauskas neslepia, kad jau mokykloje žinojo, kad nori studijuoti politikos mokslus. Tuo tarpu vasaromis Justas vykdavo į užsienį, kur dirbdavo žinomuose restoranuose.

Pašnekovas teigia, jog politiko karjera gali būti labai vingiuota, o tam, kad pelnytum žmonių pasitikėjimą, reikia daug kruopštaus ir sąžiningo darbo.

– Kas paskatino siekti politiko kelio?

– Gana anksti apsisprendžiau, kokią kryptį pasirinksiu. Jau devintoje klasėje žinojau, kad studijuosiu su politika susijusius mokslus. Mano tėvai buvo labai aktyvūs. Pamenu Sąjūdžio metus, tėvai vesdavosi į mitingus miesto aikštėje.

Labai anksti pradėjau mokytis užsienio kalbų. Lietuvis tėtis su manimi namie kalbėjo vokiškai, kad imčiau šią kalbą geriau suprasti.

Paauglystėje įsijungiau į Lietuvos ir Nyderlandų organizaciją, kuri padėjo sunkiai besiverčiančioms šeimoms. Čia iš arčiau pažinau, kaip veikia nevyriausybinės organizacijos, įgijau patirties, pasaulėžiūra tapo platesnė. Šiandien ir pats skatinu jaunimą imtis savanoriškos veiklos, nes tai suteikia patirties, kuri neabejotinai padeda tolesnėje karjeroje.

Įveikęs nemažą konkursą įstojau į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (TSPMI), tuo metu jau buvau Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos nariu.

– Studijų laikais turėjote daug bendraminčių?

– Mane labai stebino, kad daugumos VU TSPMI besimokančių žmonių nedomino patirtis aktyvioje politikoje. Dauguma svajojo apie patogią ir šiltą diplomatinę tarnybą.

Man pačiam labiau patiko ne teorinės paskaitos, o pragmatiniai atsakingų politikų sprendimai.

Justas Pankauskas.

Justas Pankauskas.

– Rūpinotės savo ateities karjera?

– Be abejo. Pirmą kartą dirbti pradėjau, kai man suėjo 18 metų. Dirbau vaikų stovykloje vadovu. Beje, stovykla veikia ir šiuo metu. Bent kartą per metus ją aplankau. Studijų metu išvykau į Nyderlandų Karalystę. Ten dirbau moterų vienuolyno virtuvėje. Jauniausiai seseriai buvo 70 metų. Tolerancija ir atjauta man labai įstrigo.

Pamačiau visiškai kitą kultūrą, olandų tvarkingumą, kruopštumą, žmonių geranoriškumą. Tai buvo labai mažas miestelis. Gyvenau pas garbaus amžiaus inteligentus, į darbą važinėjau dviračiu. Vietiniai visiškai nekalbėjo vokiškai, todėl turėjau gerą pretekstą mokintis olandiškai. Šią kalbą mokiausi ir grįžęs į Lietuvą. Būtent tada mane užkabino kulinarija. Net ir dabar, jeigu savaitgaliais būnu namuose, daug laiko praleidžiu virtuvėje.

Studijų metais teko padirbėti Anglijoje. Įsidarbinau restorane. Pagal angliškus standartus tai buvo itin aukšto lygio restoranas. Padėjau šefui ruošti maistą. Tekdavo daryti viską – pjaustyti, maišyti, bulves skusti, duoną kepti, gaminti padažus. Kelis kartus buvo atvažiavęs Gordonas Ramsay su savo „Virtuvės košmarų“ laida. Teko su juo bendrauti asmeniškai. Tuo metu Lietuvoje jis dar nebuvo žinomas.

Jei ne politika, gal būčiau pasukęs į kulinariją. Bet kokiu atveju – tai mano nenumarinamas hobis.

– Bet kulinaru netapote?

– Iš karto po studijų pradėjau dirbti europarlamentaro Justo Paleckio biure. Man buvo duotas bandomasis laikotarpis, jį sėkmingai išlaikiau. Darbas buvo labai įvairus – bendravimas su interesantais, renginių organizavimas, klausimų Europos Komisijai rengimas, straipsnių rašymas, kelionių organizavimas į Briuselį.

J.Paleckio biure dirbome trise – dabartinis sveikatos apsaugos ministras Juras Požela, dabartinis Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas ir aš.

Darbas europarlamentaro biure mane dar labiau įtraukė į politinius procesus. Jaunam žmogui tai gali būti tramplinas į didžiąją politiką, o vyresnieji politikai tarpusavyje Europos Parlamentą vadina dramblių kapinėmis. Europos Parlamente daug buvusių premjerų, buvusių ministrų, net keli buvę prezidentai yra tapę Europos Parlamento nariais.

Vyresnieji politikai nenoriai priima konkurenciją iš jaunimo.

2009 m. Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku tapo Algirdas Butkevičius, tapau jo pavaduotoju. Tai lyderis, kuris parodė išskirtinį pasitikėjimą jaunu žmogumi ir vienareikšmiškai pavyzdys mums visiems. Tolerancija, sąžiningumas ir dėmesingumas kiekvienam – tai pamatinės politiko savybės kurių galime pasimokyti iš Algirdo Butkevičiaus.

Partijos pirmininko pavaduotojas – tai garbės pareigos, už kurias joks atlyginimas nėra mokamas. Taip pat esu partijos tarptautinis sekretorius ir kuruoju ryšius su kitų šalių socialdemokratinėmis organizacijomis.

Kai 2012 m. buvo suformuota nauja vyriausybė, mane pakvietė į Premjero komandą.

– Dalyvausite šiuose Seimo rinkimuose. Papasakokite plačiau.

Taip, esu iškeltas Kėdainių vienmandatėje apygardoje. Esu dėkingas Kėdainių skyriaus bičiuliams už pasitikėjimą. Džiaugiuosi, kad savo jėgas galėsiu išbandyti prieš patyrusią politikę Virginiją Baltraitienę. Žinau, kad lengva nebus, tačiau jaučiu didelį žmonių palaikymą ir norą matyti naujus veidus politikoje.

– Dirbate Vilniuje, bet labai daug keliaujate ir po Lietuvą. Viskam užtenka laiko?

Labai dažnai išvažiuoju iš namų, kol žmona ir sūnus dar miega, grįžtu, kai jie jau miega. Nieko nepadarysi, tokia jau yra politiko duona. Žmona tai supranta ir labai palaiko. Kai nori, gali spėti viską. Man, kaip politikui svarbiausia, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai ir parodytas veiklos rezultatas.

About The Author

Related Posts

3 Responses

  1. Žinom

    Žinom, žinom, prieš rinkimus visi tokie tobuli, tobuli. Tik patekę į valdžią parodo savo tikrąjį veidą .

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.