Kėdainiečiai 1991 metų sausio 13-ąją bei tos lemtingos dienos išvakarėse nepaisydami jokių baimių drąsiai stojo ginti Lietuvos laisvės, tikėdami šviesia jos ateitimi. 

Kėdainių rajono meras Saulius Grinkevičius pokalbyje su „Balticum“ televizijos laidų redaktore Inga Raudeliene mintimis grįžo į skaudžių pamokų atnešusį 1991-ųjų sausį.

Kėdainių rajono meras Saulius Grinkevičius pokalbyje su „Balticum“ televizijos laidų redaktore Inga Raudeliene mintimis grįžo į skaudžių pamokų atnešusį 1991-ųjų sausį.

Kėdainiuose gyvena daugybė anuomečių įvykių liudininkų, kurie kasmet šią dieną pasitinka mintimis sugrįždami į 1991-ųjų pradžią.
Rajono meras Saulius Grinkevičius prieš 25 metus lemtingąją sausio 13-osios naktį su kitais bebaimiais tautiečiais stovėjo prie televizijos bokšto ir savo akimis matė, kaip sovietiniai kariai šturmavo šį objektą, pasitelkę tanketes ir tankus. „Tuo metu buvau jaunas ir aktyvus, optimizmo bei šviesių vilčių nestokojantis pilietis. Kai darbe, Melioracijos valdyboje, buvo pradėta kalbėti, jog yra galimybė važiuoti į Vilnių saugoti svarbių šalies objektų, nesudvejojau nė akimirkos, kad ten turiu būti. Pirmą kartą su kolegomis keliais autobusais prie televizijos bokšto nuvažiavome sausio 8-ąją. Ta kelionė buvo labai savotiškai pramoginė: vykome taip pat pakiliai nusiteikę, kaip kažkada važiavome į Baltijos kelią. Tada nė minties niekam nebuvo, kad po kelių dienų bus pralietas kraujas, kad tankai traiškys žmones, o pačiam teks atsidurti prieš sovietų armijos karį su automatu.
Po sausio 8-osios tą pačią kelionę pakartojome sausio 10-ąją. Ir tada prie televizijos bokšto, kaip ir prie kitų žmonių susibūrimo vietų, nuolat degė laužai, skambėjo liaudies dainos, kai kas net anekdotus pasakojo. Atrodė, kad nerimo laikas greit baigsis ir viskas taikiai išsispręs, o Lietuva galės kvėpuoti laisvu oru.
Tačiau visai kitaip nusiteikęs su kaimynu Dainiumi Jačiunsku Vilniaus link pajudėjau sausio 12-osios popietę. Tada širdis jautė, kad naktis gali būti kitokia. Negerą nuojautą lėmė tuomečių šalies vadovų nerimastingos kalbos ir nuolat per radiją pateikiamos naujausios žinios, kad vienoj ar kitoj sostinės vietoj pasirodo sovietų armijos kariai, pravažiuoja sunkioji technika. Baimė pradėjo belstis gana stipriai. Vilnių pasiekėme be kliūčių ir automobilį palikę kiek atokiau patraukėme prie televizijos bokšto, kurį kaip ir buvome įsipareigoję saugoti. Puikiai pamenu, kad iš pradžių jokių neramumų nebuvo, susirinkę maždaug pusšimtis žmonių klausėsi Raimundo Šilansko pasakojamų anekdotų, kalbėjosi, dalijosi ateities vizijomis, aptarinėjo kasdienes aktualijas. Viskas pasikeitė, kai pasklido žinia, jog Vilniuje pastebėtas karinės technikos judėjimas. Tada žmonių minia pradėjo gausėti ir visi nežinioje laukėme, kas bus. Neramu pasidarė, kai pro šalį pravažiavo kelios tanketės, o prie bokšto atvažiavę tankai sustojo ir nepajudėjo. Sunku net nusakyti tą jausmą, kai stovi prieš tanko atstatytą vamzdį ir nežinai, bus iš jo iššauta ar ne. Tačiau žmonės pasirodė labai drąsūs ir vieningi, niekas nesupanikavo, net kai tankai pradėjo judėti ir kliudyti minią. Bendrumo ir laisvės jausmas įveikė baimę bei visus pavojus. Skanduodami laisvės šūkius tąnakt iki penktos ryto prastovėjome nežinodami, kuo viskas baigsis ir ką darysime toliau. Kai pamačiau sužalotą žmogų ir supratau, jog jį skubiai reikia gabenti į ligoninę, pasakiau, jog netoliese turiu automobilį ir galiu sužeistąjį nuvežti pas medikus. Tad nieko nelaukdamas suskubau padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos. Važiuojant į ligoninę įsiminė momentas, kai iš radijo sklido žinios ir staiga jos nutrūko. Ta spengianti tyla buvo tokia reikšminga ir gąsdinanti, trumpam net pagalvojau, negi tos mūsų aukos bus beprasmės ir vėl viskas grįš kaip buvę.
Paryčiais važiuodamas į Kėdainius pas namuose likusią žmoną su mažais vaikais, ilgai galvojau, kas laukia Lietuvos, jos žmonių. Sunku buvo spėlioti, kas bus, bet viltis neapleido, kad gyvenimas keisis.“

Sausio 13-oji – viena iškiliausių mūsų istorijos datų, nes ji tapo pačių žmonių laisvės troškimo išraiška. Prieš 25-erius metus niekas mūsų neorganizavo ir niekas neliepė važiuoti į Vilnių, Kauną, Sitkūnus, Juragius. Žmonės spontaniškai pajuto – jeigu nori būti laisvi, turi būti ten. Deja, bet be aukų laisvė yra nepasiekiama.
Dabar atrodo, kad laisvė – savaime suprantama, mums duota vertybė, tačiau už ją turėjome kovoti, pralieti kraujo, netekti gyvybių. Tik tautos valios ir ryžto dėka šiandien ją turime.
1991-ųjų metų sausio 13-osios kovų dalyviams linkiu neužmiršti anų dienų dvasios ir toliau ją nešioti savyje. Galbūt idealistinis vaizdas skiriasi nuo realybės, tačiau pažiūrėkime, kaip stipriai per ketvirtį amžiaus pasikeitė Lietuva. Kartu mes vardan šalies laisvės padarėme daug svarbių dalykų, kad mūsų valstybė būtų šiandien kitokia.
Norėčiau, kad žmonės visa tai prisimintų ir suprastų. O jaunimui linkiu, jog jis gerbtų laisvės kovotojus ir žuvusiuosius už tai, kad Lietuva pasikeistų.

Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius

Visą pokalbį apie Sausio 13-ąją ir jos pamokas su Kėdainių rajono meru Sauliumi Grinkevičiumi galime matyti per „Balticum“ televiziją sausio 12 dieną , antradienį, 19 valandą. Laidos kartojimas sausio 14 dieną 19 valandą.